Antra galimybė gyventi – medikų rankose

Neseniai buvo paminėta Pasaulinė neišnešiotų naujagimių diena. Lietuvoje tai įvyko pirmąkart. Per anksti gimsta kas dešimtas vaikas. Per metus pasaulio šviesą išvysta apie 13 mln. tokių naujagimių. Mūsų šalyje apie 2 tūkst. naujagimių vietoj džiaugsmo savo tėvams suteikia širdį draskančių išgyvenimų...

Tačiau technologijoms, farmacijai ir gydytojų meistriškumui sparčiai vystantis, anksčiau laiko gimusiems naujagimiams yra vis daugiau vilties išgyventi. Apskritai nuo 1992-ųjų kūdikių iki vienų metų mirtingumas, labai svarbus socialinis rodiklis, sumažėjo nuo 16,5 iki 4,3 proc. – beveik keturis kartus.

Dar labiau įkvepia labai mažai išnešiotų naujagimių statistika: 1993 metais išgyvendavo vos 12,1 proc. 500–999 gramų svorio gimusių naujagimių, 1996-aisiais – 34,5 proc., paskiau kreivė pakilo beveik iki 62 proc., o šiuo metu išgyvena net 57,5 proc. tokių naujagimių. Tas pats ir su naujagimiais, gimusiais nuo 1 000 iki 1 500 gramų svorio: 1993 metais jų išgyvendavo 48,3 proc., po trejų metų – jau 76,3 proc., vėliau padaugėjo iki 89 proc., o šiuo metu siekia 94 proc. Tiesa, Lietuvoje neišnešiotų naujagimių gimsta daug mažiau nei Europoje – 5–6 proc., dvigubai mažiau nei JAV, kur tokių naujagimių gimsta net 12 proc.

Didžiausia pergalė

Pusiau juokais atkreipus dėmesį, kad naujagimių, švelniai vadinamų „coliukais“ ir „coliukėmis“, išgyvenamumas atgavus nepriklausomybę šokte šoko į viršų ir kad tai panašu į nepriklausomybės nuopelną ar laimėjimą, Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų filialo Neonatologijos centro vedėja Nijolė Drazdienė šypsodamasi ištarė: „Tai didžiausias nepriklausomybės laimėjimas! Esu įsitikinusi, kad jokioje kitoje srityje neaptiktume tokios pažangos.“

Sovietų laikais, naujagimiams, gimusiems anksčiau nei 28 savaičių (7 mėnesių), iš esmės nebuvo jokių galimybių išgyventi, nors Vakaruose jau buvo bandoma juos išauginti. Nereikia užmiršti, kad mirdavo ir vėliau gimę, ir išnešioti naujagimiai, turintys sveikatos problemų, – vien savo pasišventimu, neturėdami reikiamų priemonių, medikai jų negali ištraukti iš mirties gniaužtų.

„Dėl neonatologijos pasiekimų, dėl to, kad mes galime jais naudotis, laimėjo visi vaikai, ne tik neišnešioti, – pabrėžė gydytoja. – O daugiausia laimėjo ne patys mažiausieji, o tie, kurie gimė sverdami daugiau kaip kilogramą.“

Pašnekovė pasakojo, kad daugiau kaip prieš 20 metų gydytojai neonatologai medicininėje literatūroje skaitė, jog yra išrasti ir jau plačiai vartojami vaistai, leidžiantys funkcionuoti neišnešioto naujagimio plaučiams. Žinoma, ir vėliau bėdų iškyla įvairiausių, tačiau nesusiformavę plaučiai yra pagrindinė ir pirmoji mirties priežastis – jie tiesiog negali kvėpuoti.

Tiesa, ir Vakaruose tie vaistai buvo pradėti vartoti palyginti neseniai. Beje, gydytoja tuo metu nemanė, kad jai tuos vaistus kada nors teks laikyti rankose ir skirti mūsų naujagimiams. Tačiau paskiau, pasak jos, viskas pajudėjo labai greitai – proveržis neonatologijoje sutapo su mūsų valstybės proveržiu.

Dėl žmogaus gyvybės

Nors medikai paprastai linkę kritikuoti savo medicinos srities sistemą, N. Drazdienė džiaugiasi, kad pagalba neišnešiotiems naujagimiams teikiama keliuose stipriuose centruose, kur, pastebėjus riziką, moterys gali atvažiuoti gimdyti ar kur specialiais reanimobiliais atvežami netikėtai gimę mažyliai. Tų centrų gydytojai ir slaugytojai turi daugiausia patirties, ten sutelkta moderniausia aparatūra.

Dar vienas lūžis gelbstint naujagimius įvyko 2004 metais. N. Drazdienė pasakojo, jog tuomet prof. Vytautas Basys subūrė medikus, kad parengtų programą, kuria buvo prašoma paremti Lietuvos neonatologijos centrus modernia aparatūra. Minėtoji programa buvo išsiuntinėta į įvairias šalis. Susidomėjo šveicarai – jie atsiuntė 20 žmonių komandą, kad pažiūrėtų, kaip mūsų medikai neonatologai dirba, ko jiems trūksta.

„Manau, jie suprato, kad kalbasi su išmanančiais savo darbą žmonėmis ir sutiko paremti“, – šypsodamasi kalbėjo gydytoja, taip kukliai pabrėždama aukštą mūsų neonatologijos lygį, dar turint omenyje ir tai, kad tuo metu mūsų specialistai neturėjo nei tokios kaip Vakarų medikai aparatūros, nei vaistų, nei galimybių tobulintis.

Pašnekovės teigimu, daug prisidėjo ir mūsų Vyriausybė, sakykim, ministras Juozas Olekas, viešėdamas vienoje iš Čikagos naujagimių ligoninių, pamatė naujos kartos naujagimių kvėpavimo aparatus ir, supratęs jų reikalingumą (vis dėlto medikas), pasirūpino, kad Lietuva jų gautų.

Medikai – ne dievai

Mūsų pašnekovė pabrėžė, kad neonatologijos mokslas gali pagrįstai didžiuotis savo laimėjimais – išauginami vaikai, sveriantys 500 gramų ir net šiek tiek mažiau. Beje, jeigu šioje srityje galima kalbėti apie rekordus, ir mūsų medikai yra tokį pasiekę. Vis dėlto pasaulio ir Europos neonatologų kongresuose jau atvirai diskutuojama (tiesa, mūsų visuomenė tokioms diskusijoms dar nepribrendusi), kiek toli medikai dar gali ir turi eiti.

Pasak N. Drazdienės, Vakarų medikai jau turi ilgametę patirtį ir vadinamuosius „atokiuosius rezultatus“ – suaugusius „coliukus“ ir „coliukes“. „Jie mato liekamuosius reiškinius, kurių kartais neįmanoma numatyti, tad kyla klausimas, kiek aktyviai reikia gaivinti naujagimį, kai yra labai didelė tikimybė, kad jis liks pažeistas visam gyvenimui“, – dėstė gydytoja. Beje, medikai nenori, kad jiems būtų primestas tarsi Dievo vaidmuo – nuspręsti, dėl kurio vaikučio reikia labiau stengtis, dėl kurio – ne taip labai...

Nors pašnekovė sutiko, kad medikams tikrai nebūdingas perdėtas sentimentalumas, neonatologų kongresuose kartais kviečiami dalyvauti suaugę neišnešioti naujagimiai. N. Drazdienė prisiminė, kad viename kongrese savo išgyvenimus pasakojo mergina, sėdinti neįgaliojo vežimėlyje. Nepaisant to, ji sakė esanti be galo dėkinga medikams ir likimui, kad gali matyti šį pasaulį – medžius, žolę, saulę. Tokie emocionalūs pasakojimai verčia susimąstyti: kiekvienas iš mūsų žinome, kad galėjome iš viso negimti, tačiau neišnešioti naujagimiai tą pojūtį tarp nebūties ir gyvenimo tarsi patiria du kartus.

Gyvenimo geismas

Šiuo metu medicinos mokslas gali leisti išgyventi vaikams nuo 22 savaičių, ir kiekvienas toks naujagimis, jei tik gimsta gyvas, yra gydomas ir traukiamas iš mirties nagų. Tačiau kartais komplikacija veja komplikaciją, ir medikai nežino, kada pasakyti, kad gydymas – jau beviltiškas.

„Tai priklauso nuo visuomenės, nuo jos požiūrio į gyvybę, bet kalbėdami apie tai galime nusifilosofuoti“, – šypsodamasi ištarė pašnekovė ir pridūrė, kad, nors medikai retai kalba giliomis temomis, tokiomis kaip kova už gyvybę ir t. t., dirbant juos noromis nenoromis aplanko ir filosofinės mintys.

Gydytoja patvirtino ir mintį, kad gyvybė, telpanti suaugusio žmogaus delne, kartais pasirodo galingesnė, nei galėtum įsivaizduoti. Beje, ji pabrėžė, kad iš tiesų vieni vaikai kabinasi į gyvenimą, o kiti labai greitai pasiduoda, nepriima medikų pagalbos. Todėl ir tai, kada ir kokio svorio vaikas gimsta, nėra lemiamas. Vieni, gimę pusės kilogramo, išgyvena, kiti, gimę kilogramo ar net daugiau, t. y. „perspektyviausi“, – ne.

Kartais padeda ir keisti lemties sutapimai, kaip nutiko mūsų garsiausiai „coliukei“ Raselei. N. Drazdienė pasakojo, kad jos mamos gydytoja buvo kurso draugė, tad, įtarusi kažką negera, nusiuntė ją į Vilnių, pas savo kolegę, prieš tai jai paskambinusi. Jei gimdymas būtų vykęs namuose, Šiauliuose, nežinia, kaip viskas būtų baigęsi.

Gydytoja teigė, kad gimus Raselei ji buvo Vokietijoje, tad pirmąsias dvi dienas, kurios neišnešiotam naujagimiui yra lemiamos, ją prižiūrėjo kiti gydytojai. „Galima sakyti, kad Raselę ištraukė visa Lietuva: didelis būrys medikų ir slaugytojų, daugybė pavienių žmonių ir įmonių – jos vėliau visus metus nemokamai skyrė adaptuoto brangaus maisto, mat tokie vaikai turi labai didelių virškinimo problemų“, – dėstė pašnekovė.

Žinoma, Raselė buvo iš tų vaikų, kurie patys iš visų jėgų kovoja už savo gyvybę. „Ši savybė priklauso nuo to, ką į tą vaikelį sudėjo ištisos protėvių kartos, t. y. nuo jų genų kombinacijos. Tiesa, ne viskas yra medikų rankose – atrodo, guliesi kryžium dėl vaiko, o jis neatsako...“ – teigė gydytoja, Raselės gimimo metais išrinkta Metų moterimi.

Šiluma ir tvirtybė

Šiais laikais mažai kas apie medikus kalba patetiškai. Rodos, kilnaus susirūpinusio veido medikas, turintis tvirtą ranką ir, nepaisant visko, nesudiržusią širdį, nueina į istoriją... Tačiau kalbantis su N. Drazdiene susidaro būtent toks įspūdis – ranką ji spaudžia tvirtai, vaikšto energingai, tačiau šypsosi šiltai.

Dar studijuodama ji nusprendė tapti pediatre, vėliau, kaip pati sako, gal ką nors įžvelgę, pakvietė dirbti neonatologijos centro specialistai. Gydytoja pripažįsta, kad tarp pediatro, dažniau susiduriančio su mielais kosinčiais ir sloguojančiais ar traumuotais vaikučiais, ir neonatologo yra nemažas skirtumas. Iš tikrųjų jos darbe mirčiai į akis žvelgiama kur kas dažniau nei daugelyje kitų medicinos sričių, tačiau tai, metams bėgant, ją įkvepia vis rečiau. Beje, čia susiduriama ne tik su mirtimi, bet ir neretai su tėvų prakeiksmais – dėl to, kad medikai padarė esą ne viską, ką galėjo ar turėjo padaryti.

Vis dėlto gydytoja sako nejuntanti tėvams jokio pykčio – jie būna tokios būklės, kad jiems už viską galima atleisti. Juk jie pirmąkart patiria sukrėtimą, kai vaikas gimsta per anksti, antrąkart – kai užsižiebusi viltis užgęsta galutinai.

Viltės istorija

Dar visai neseniai „nesveikas“ vaikas būtų buvęs gėda, kurią reikia slėpti, tačiau dabar nesunkiai surandame moterį, kuri sutinka papasakoti išgyvenimus, dukrai Viltei gimus 25 nėštumo savaitę.

Rasa Uldukienė sako, kad po to, ką jie su vyru išgyveno, visas jos mąstymas tarsi apsivertė aukštyn kojomis. Anksčiau išgyvenusi dėl aplinkinių nuomonės (gimdė būdama 40-ies, kai jos pirmoji duktė jau galėjo susilaukti vaikų), pinigų stygiaus, irzusi dėl dulkių namuose ir kitų niekniekių, dabar ji viso to tarsi nepastebi.

Beje, ketina prisijungti prie kuriamos Neišnešiotų naujagimių tėvų asociacijos ir pasidalyti ne tik savo emocine patirtimi, kaip išgyventi tragišką gimimą, bet ir praktiškais patarimais. Galbūt kas nors, praradęs viltį, norės susipažinti su jos dukra Vilte, kuriai dabar – jau ketveri.

„Daugelis žmonių, niekada nematę neišnešioto naujagimio, turbūt mano, kad tai – tiesiog mažesnis vaikelis, kuris tiesiog laikomas inkubatoriuje, kol užauga. Iš tikrųjų jo mažumas yra neįsivaizduojamas. Svetimam žmogui jis gali atrodyti net klaikiai, o tėvams sukelia tokį jausmų mišinį, kokį sunku apibūdinti“, – kalbėjo Rasa.

Moteris pasakojo, jog tragiškiausia buvo tai, kad jie savo vaikelio labai laukė, įsivaizdavo jį gražutį ir apskritutį, ruošėsi pastojimui. Nors nėštumas vyko normaliai, beje, kaip vyresnė mama ji atliko daugybę papildomų tyrimų, vieną naktį nei iš šio, nei iš to prasidėjo priešlaikinis gimdymas.

Antakalnio klinikose paaiškėjo, kad vaikelis negali gimti, nes gimdoje įsitaisęs ne kojomis ar galva žemyn, o šonu. Susirinkusi medikų komanda konstatavo, kad telieka gelbėti motiną. Tačiau vaikelis vis dėlto apsisuko ir gimė, maža to, būdamas 600 gramų svorio, bandė kvėpuoti, tad mergytė peržengė pirmąjį barjerą – pateko į naujagimių reanimaciją. Tiesa, tokių barjerų buvo ne vienas ir ne du...

„Sunkiausios buvo pirmosios savaitės, kai negalėjai daryti nieko kita, kaip tik melstis Dievui. Ten visi tėvai meldžiasi Dievui, net netikintys. Tiesiog pasidaro per sunku žiūrėti į bejėgį „varliuką“ – apraizgytą įvairiais laideliais, perregima oda“, – pasakojo mama.
Rasa su dukra Vilte grįžo namo tik po trijų mėnesių.

„Dabar, žiūrėdama į krykštaujančią dukrą, visuomet galvoju apie tai, kokia galinga yra gyvybė, koks svarbus gyvenime yra tikėjimas ir koks šventas yra medikų darbas. Jiems būsiu dėkinga amžinai“, – prisipažino R. Uldukienė.