Anykščių rajono gyventojai savo jėgomis sunaikino beveik metro aukščio širšuolų lizdą

Nuolatiniame pavojuje gyvenusi Anykščių rajono šeima savo jėgomis sunaikino namo palėpėje širšuolų susuktą beveik metro aukščio lizdą. Rizikingam darbui žmonės ryžosi praradę viltį, kad širšuolai paliks jų namus ar kad jas padės kas nors išnaikinti.

Pirmiausiai anykštėnas širšuolų lizdą nuo lubų palėpėje numušė kastuvu, o vėliau pavojinguosius vabzdžius išrūkė insekticidu.

Galiausiai anykštėnų kieme liko gulėti sutrupinti lizdo koriai.

Širšuolas – stambiausia Europoje paplitusi vapsva. Širšuolo motinėlės ilgis 23–35 milimetrai, darbininkė ir patinas mažesni. Kūnas rudas, galva geltona, pilvelis juodai ir geltonai juostuotas.

Širšuolų šeimai vadovauja patelė – šeimos įkūrėja, motinėlė. Pavasarį atšilus orui motinėlė pradeda ieškoti tinkamos vietos lizdui, dažniausiai tuščiavidurio medžio kamieno. Kartais lizdas tvirtinamas prie seno medžio šakų, įtaisomas uolos ar sienos plyšyje.

Susiradusi jaukią vietą, patelė žandais smulkina medieną ir gautą masę sumaišo su seilėmis. Iš šios masės statomas lizdo pagrindas, pradedamos lipdyti lizdo sienos ir akutės. Masė ore sukietėja ir pasidaro panaši į popierių. Dažniausiai širšuolų motinėlės kramto jaunų beržų šakelių žievę.

Prie akučių sienelių motinėlė pritvirtina kiaušinėlius. Po tam tikro laiko iš kiaušinėlių išsirita lervos, kurios lipniais siūleliais prisitaiso prie vidinių akučių sienelių. Prieš pavirsdama į lėliukę lerva tris kartus neriasi ir kiekvieną kartą vis padidėja.

Po keturių savaičių dienos šviesą išvysta pirmosios darbininkės. Jos pradeda ieškoti maisto sau ir savo šeimos nariams. Motinėlė visą laiką praleidžia lizde. Darbininkės vis didina lizdą ir vasaros pabaigoje jį gali sudaryti iki 400 akučių.

Vasaromis, kai gamtoje daugiau maisto, širšuolų patelės užauga labai didelės ir pradeda dėti neapvaisintus kiaušinėlius, iš kurių išsirita patinai. Jie skiriasi nuo patelių darbininkių, neturi geluonies ir ilgų antenų.

Sezono pabaigoje darbininkės pradeda statyti erdvias akutes, kuriose vystosi būsimos motinėlės ir patinai. Lizdą palikusią jauną motinėlę apvaisina patinas ir ji pasislepia šiltoje vietoje iki pavasario. Darbininkės ir patinai žūva žiemos pradžioje.

Suaugę širšuolai maitinasi vien tik skystu maistu. Jie turi lakamuosius burnos organus ir geria nektarą bei medžių sulą. Labiausiai šie plėviasparniai mėgsta saldų maistą. Suaugę širšuolai minta liepų ir uosių sultimis, taip pat mėgsta pasistiprinti prinokusių vaisių sultimis bei minkštimu.

Jeigu besimaitinančiam širšuolui sutrukdoma, jis supyksta ir gelia.

Širšuolai medžioja ir vabzdžius, tačiau patys jų neėda, bet neša lervoms. Medžiodami vabzdžius širšuolai pasikliauja puikia rega. Jie skraido ir dairosi grobio. Kiekvienas širšuolas per dieną sunaikina apie penkias muses. Sugavę auką, pirmiausia nuplėšia maistui nevartojamus galvą, galūnes ir sparnus, palikdami tik maistingąsias kūno dalis: krūtinę ir pilvelį, kuriuos susmulkina žandikauliais į skystąją masę. Gautas „maltinukas“ atnešamas į lizdą ir juo maitinamos lervos.

Širšuolai maitindami lervas medžioja ir šviesiuoju, ir tamsiuoju paros metu, tad lervos minta ir naktiniais vabzdžiais. Kai trūksta maisto, širšuolai medžioja visą naktį. Jie geba pagauti vikrius, greitai skraidančius dieninius vabzdžius.

Alkanos širšuolų lervos atkreipia su grobiu grįžusių darbininkių dėmesį skleisdamos girgždesį. Sočios lervos tyliai tūno akutėse, kol maistas paskirstomas visoms lervoms po lygiai.

Manoma, kad stambus kanopinis gyvūnas gali žūti, jeigu jam du-tris kartus įgelia širšuolas. Žmonėms šie vabzdžiai gelia retai. Širšuolai puola tik tada, kai susierzina. Tačiau kartais žmogus miršta ir nuo vieno širšuolo įgėlimo, paprastai kai įgeltasis būna alergiškas širšuolų nuodams.

Širšuolo nuodai veikia daugumos žinduolių kraujotakos sistemą, jie smarkiai sumažina kraujo spaudimą ir sulėtina kraujo apytaką.