Apie paprastumą, sėkmingą gyvenimą ir laiką

Gyvename pasaulyje, kuriame paprastumas dažnai suvokiamas kaip prastumas, o ekstravagancija tapatinama su laisve. Tačiau ar iš tiesų dėl to tampame laimingesni? Galbūt paprastumas ir yra tas vaistas, kurio mums šiandien labiausiai reikia, tikras laisvės ir džiaugsmo šaltinis? Paprastumas – tai ne teorija, bet praktika, kasdienis pasirinkimas. Siūlome liudijimų žmonių, pajutusių paprastumo skonį ir kitaip, nei įtaigauja vartotojiška visuomenė, pažvelgusių į tai, kas yra sėkmingas gyvenimas.

Sigitas Tamkevičius (Kauno arkivyskupas, sovietmečio disidentas, jėzuitas)

Paprastumas tikrai nuskaidrina gyvenimą, ir aš dėkoju Viešpačiui už visas patirtis, kurios saugojo nuo to, kad pradėčiau jaustis ypatingas, geresnis už kitą. Esu dėkingas už tai, jog kariuomenėje teko padirbėti su kastuvu ir pjūklu. Nuo to laiko daugelį dalykų įpratau daryti savo rankomis. Taip pat man buvo svarbi ir lagerio patirtis, kur supranti, koks menkas ir priklausomas nuo kitų esi ir gali atsiremti tik į Dievą.

Esu tvirtai įsitikinęs, kad kiekvieno krikščionio gyvenime labai svarbus dalykas yra sveikas nuolankumas. Kiekvienas esame Dievo vaikas, apdovanotas savais talentais, kuriuos turime naudoti. Turiu džiaugtis, kad kažką galiu padaryti ir kartu suprasti, jog tai pirmiausia dovana, o ne koks nors mano nuopelnas. Kartu turiu suvokti ir savo ribas bei jų nebijoti. Žmogaus gyvenime labai daug žalos padaro per daug gera nuomonė apie save, bandymas būti tuo, kuo iš tiesų nesi.

Puikybė vienodai pražūtinga ir eiliniam tikinčiajam, ir kunigui, ir vyskupui. Tiesa, būti nuolankiam nėra lengva. Norint išsaugoti paprastumą reikia nuolatinių pastangų ir budėjimo, nes mūsų nuodėmės sužeista prigimtis gundo, jog esame geresni už kitus. Jei pasiduodame šiam gundymui, sukomplikuojame savo gyvenimą, apnuodijame santykius.

Taip pat gyvenime daug žalos padaro ir per dideli norai. Neretai iš vaikystės atsinešame įsitikinimą, kad laimė – tai visų norų išsipildymas. Tai daro mus nelaimingus, nes norai turi tendenciją nuolat daugintis.

Evangelijose labai aiškiai matome priesaką riboti savo norus. Ne dėl to, kad Viešpačiui būtų mums ko nors gaila, bet todėl, kad tas susitelkimas į norus griauna mus pačius. Šiandien aiškiai matome, kaip žmonės tampa pikti, irzlūs, nes pavydi tiems, kuriems esą labiau pasisekė, kurie turtingesni, galingesni, tarsi gali mažiau save riboti. Tačiau turiu aiškią patirtį, kad kiekvieną kartą, kai apribojau savo troškimus, laimėjau. Iš tiesų žmogui labai nedaug ko reikia. Turint nedaug, galima laimingai gyventi, ir niekada nepavydžiu tiems, kurie labai turtingi ir vis trokšta dar daugiau turėti. Sėkmingas gyvenimas, mano įsitikinimu, tai kuklus gyvenimas, darant kitiems gera. Būtent tarnystė, pagalba kitam suteikia tikrą pasitenkinimą ir harmoniją, ko negali suteikti jokie turtai.

Mano gyvenime buvo daug įvykių, kurie buvo skaudūs. Anksti paliko mama, buvau ir KGB rūsiuose, ir lageryje, patyriau įvairių persekiojimų, grasinimų, taip pat iššūkių netrūksta ir vyskupo pareigose, tačiau tikrai galiu patvirtinti, kad kiekviena kančia, išbandymas kartu yra ir didžiulė dovana. Net jei tą akimirką negali to pripažinti, suprasti, kodėl taip vyksta, po kurio laiko pamatai, kad tai buvo dovanojama tau su gilia prasme. Pavyzdžiui, labai skaudžiai išgyvenau, kai sovietų valdžia buvo atėmusi iš manęs kunigo pažymėjimą ir metus turėjau dirbti melioracijoje, negalėjau atlikti man labai svarbių širdžiai kunigo darbų. Vėliau įsitikinau, koks naudingas tas laikotarpis buvo, nes per jį užmezgiau daug reikšmingų pažinčių, bendravau su žmonėmis, kurių pastoracija paskui turėjau rūpintis. Mano kunigystė per tą kritinį laikotarpį tik subrendo. Taip pat ir mano suėmimas bei lageris… Skausminga patirtis, tačiau, kai žvelgiu iš dabarties perspektyvos, aiškiai matau, jog tai buvo Dievo artumos metas, per kurį galėjau giliau patirti Viešpaties meilę. To nepasisemsi iš geriausių teologinių knygų.

Pranciška Bučelytė (pranciškonė, katechetė)

Man paprastumas pirmiausia susijęs su buvimo pasaulyje būdu. Paprastu galima vadinti žmogų, kuris nebijo būti savimi, kuris nepabėga į įvaizdžius, nepalūžta nuo išgyvenimo, kaip mane įvertins kiti, našta. Paprastumas neatsiejamas nuo vidinio skaidrumo. Kodėl šį skaidrumą dažnai prarandame? Nes apsigauname, nukreipdami akis ir visą energiją į tuščias varžytuves dėl kurių nors pareigų, diplomo, įvertinimo. Savo vertę bandome susikurti iš įvairiausių nuopelnų ir aplinkinių vertinimų, tačiau patys netrukus pajuntame, jog tai tik apvalkalas be turinio.

Džiaugsmą teikiantis paprastumas – tai ne savęs įtvirtinimas, bet dėmesio perkėlimas nuo savęs prie kito. Tai gebėjimas priimti kitą, nebandant jo užvaldyti, perdirbti. Man gilų įspūdį palieka, kai svarbias pareigas einantis žmogus sugeba prieiti prie tarsi nereikšmingo žmogaus ir bendrauti su juo ne iš aukšto, bet iš tiesų įsiklausydamas ir džiaugdamasis bendravimu. Žmogaus asmenybės didybė ir yra sugebėjimas būti kito akivaizdoje, padedant kitam skleistis.

Šv. Pranciškus čia gali būti geras mokytojas, nes jis visada buvo nukreipęs akis į Kitą. Dažniausiai į Dievą, kuriam net parašė nuostabią litaniją. Tačiau jis taip pat kalbėjosi su sese Gamta, sese Saule. Net ir tai, kad jis šeimoms pasiūlė evangelinį kelią, kuris vėliau išaugo į Trečiąjį ordiną, yra susiję su šv. Pranciškaus dėmesingumu ir jautrumu kiekvienam.

Simonas Bendžius (muzikantas ir žurnalistas)

Žmogus išoriškai gali būti klestintis, tačiau vidujai gali jaustis nelaimingas. Kristaus gyvenimas, žvelgiant žmonių akimis, nebuvo sėkmingas. Tačiau jis visada siekė vykdyti Tėvo valią, o ne taikytis prie žmonių sutarimų dėl to, kas yra sėkmė. Tai turėtų būti pavyzdys ir kiekvienam krikščioniui – mums svarbiausias kriterijus, ar mūsų gyvenimas sėkmingas, ar augame vidiniame ryšyje su Dievu.

Labai svarbu, kad priimtume pasaulį kaip dovaną ir sugebėtume su meile ir atsidavimu daryti kasdienius darbus. Nesvarbu, kaip vadinasi einamos pareigos, daug svarbiau, ar patinka tai, ką darau, ar leidžia atsiskleisti mano talentams, ar jaučiu, kad tai prasminga. Asmeniškai man profesinė karjera tikrai nėra prioritetas. Jau dabar jaučiu labai didelę atsakomybę, tuo labiau kad turiu šeimą, auginame vaiką, ir man santykiai su artimiausiais žmonėmis yra svarbesnis dalykas nei profesinė sėkmė.

Bent kol kas tų pinigų, kuriuos uždirbu, mums pakanka. Suduriame galą su galu ir nuoširdžiai džiaugiuosi, kad mums nereikia sukti galvos, kur investuoti tai, kas atliko, jaudintis dėl akcijų vertės pokyčių. Ar šiuo metu sutikčiau paaukoti daugiau laiko darbui, atimdamas tą laiką iš šeimos? Ne. Mano įsitikinimu, bendrystės negali nusipirkti už jokius pinigus ir reikia būti šalia vaiko, kai jis žengia pirmuosius žingsnius, pradeda kalbėti ir panašiai. Mums gera ir svarbu būti kartu.

Iš tiesų įkyriai aplanko mintys, kad būtų gerai, jei galėtume nesinuomoti buto, bet turėti nuosavą, jei galėtume gyventi užmiestyje, kur vaikui palankesnė aplinka. Pasikalbame apie tai šeimoje, pasvajojame, bet nejaučiame frustracijos, kad kol kas to negalime sau leisti. Būtina susidėlioti prioritetus, ir tada jautiesi tvirtesnis.

Jei man pasakytų darbe, jog atėjo sunkūs laikai, turiu dirbti už mažesnį atlyginimą, veikiausiai su tuo sutikčiau, nes mėgstu savo darbą. Tiesa, jei tik žinočiau, kad vis vien galiu išlaikyti savo šeimą, nes esu atsakingas ne tik už save, bet ir už kitus. Aišku, apsidžiaugčiau, jei man padidintų atlyginimą, įvertindami, jog to nusipelniau, tačiau tai nėra svarbiausias mano tikslas. Man kur kas svarbiau profesiškai tobulėti ir kasdien, kiek sugebu, gerai atlikti savo darbą.

Kai tik pradėjau eiti tikėjimo keliu, mano žmona nusivežė mane į krikščionių stovyklą. Mane tiesiog šokiravo tų žmonių džiaugsmas, šypsenos. Šis linksmumas buvo skaidrus ir labai paprastas, jis visada daro poveikį ir aplinkiniams. Tiesa, man asmeniškai atrodo, kad nėra gerai, kai linksmumas kartais perspaudžiamas ir pradeda atrodyti dirbtinis.

Man lengviausia bendrauti su žmonėmis, kurie nebijo nei džiaugtis, nei liūdėti, neslepia savo jausmų. Labai nemėgstu, kai žmonės dėvi kaukes. Tai komplikuoja santykius. Santykių paprastumo ir skaidrumo turėtume pasimokyti iš dabartinio popiežiaus Pranciškaus. Jis parodė, kad nesvarbu, kokias pareigas žmogus eina, jis gali išlikti savimi, nebijoti reikšti jausmų, laužyti taisyklių, jei jos tėra nebūtini formalumai. Mokausi tokio santykio ir labai norėčiau sugebėti būti savimi įvairiose aplinkose, o ne slėptis po prisitaikymo grimu. Būti savimi yra tikras džiaugsmas.

Benas Ulevičius (teologas, muzikantas)

Sėkmingas gyvenimas yra toks, kurį vertiname iš mirties perspektyvos. Tikiu, kad sėkmingas gyvenimas yra tada, kai žmogus atranda meilės formulę ir per ją supanašėja su Dievu. Tai kiekvieno žmogaus tikslas, nes Dievas yra gyvybės šaltinis.

Raktas į sėkmę – gebėti atskirti tai, kas iš tiesų yra svarbu. Didžiausia nesėkmė – pašvęsti gyvenimą nereikšmingiems dalykams, tuštybei. Vartoji gyvenimą ir vis vien nepasisotini, jauti tik didėjančią tuštumą. Prisiminkime Viešpaties prakeiksmą gundytojui Žalčiui: „Tu rysi kelio dulkes.“ Šiuo atveju dulkės simbolizuoja tai, kas negali pasotinti, kas tėra iliuzijos. Deja, labai dažnai žmogus taip pat skiria dalį ar net visą gyvenimą ryti dulkes ir, stovėdamas ties mirties slenksčiu, pakraupsta dėl tuštumos, kuri yra jame.

Paradoksalu, bet sėkmingo gyvenimo tikimybė didėja, kai nebijome svarstyti apie mirtį. Jei niekada negalvotume apie tai, kad mirsime, pasiduotume iliuzijai, jog gyvensime šioje žemėje amžinai, tai neatsispirtume pagundai išbarstyti save menkniekiams.

Jėzus mums atskleidžia, kad svarbiausias dalykas gyvenime yra meilė. Svarbiausias, bet ir labiausiai gąsdinantis. Mylėdamas kitą, aukodamasis, aš tarsi prarandu save. Pavyzdžiui, dešimt metų tarnystės patale gulinčiam sutuoktiniui ar neįgaliam vaikui gali atrodyti išbraukti iš mūsų gyvenimo, tačiau Jėzus sako, kad viskas priešingai – tai laikas, kai labiausiai augau. Jėzus siūlo: paragauk tokio gyvenimo ir patirsi, jog jo geras skonis, kad tai – gyvybės kelias.

Kita vertus, mes dešimt metų galime nervintis dėl to, kad gautume kokį nors diplomą ar paaukštinimą, ir staiga suprantame, jog tas gautas diplomas, uždirbti pinigai nesuteikia nei vidinės ramybės, nei pasitenkinimo, tai tebuvo dulkių rijimas.

Labai svarbu skirti buvimą ir vartojimą. Ši perskyra – tai kartu Dievo ir Šėtono perskyra. Dievas yra esantysis, o Šėtonas – turėtojas. Dievas save dovanoja ir atskleidžia, kad toks dovanojimas yra kiekvienos būties pamatas. Šėtonas siekia tik imti, o ne duoti.

Evangelijose aprašytas Jėzaus gundymas dykumoje, kai Šėtonas jam sako, jog visas pasaulis yra jo valdžioje. Jis nemeluoja, iš tiesų Šėtonui pavyko „praryti“ Adomą ir Ievą, kuriems buvo patikėtas pasaulis. Tačiau viso pasaulio turėjimas nepasotina Šėtono, ir jis jaučia nuolatinį klaikų alkį. Pažvelkime, kaip viduramžiais vaizduoti demonai – kaip nasrai, kurie bando viską į save įtraukti. Jėzus atskleidžia mums tiesą: kas iš to, jei laimėsite visą pasaulį, bet prarasite save? Tai raginimas nuo turėjimo pereiti prie buvimo.

Gyvename pasaulyje, kai mus metodiškai, atkakliai bando padaryti vartotojais. To siekia daugybė specialistų, metamos didžiulės lėšos. Tai suprasdami, turėtume dar atkakliau siekti tam pasipriešinti, ieškoti gyvybingų alternatyvų – buvimo oazių. Tokių kaip maldai skirtas laikas, pasitenkinimas paprastu arbatos puodeliu ar vandens stikline, neskubus pokalbis su bičiuliu. Ypač padeda rekolekcijos, į kurias šiukštu negalima vežtis nieko, kad vėl mus sietų su tuo kasdieniu šurmuliu į kurį esame panardinti.

Gyvename nuolatinės perkrovos situacijoje. Jos simboliu galėtų būti krepšinio arena JAV, kurioje kartą teko lankytis. Čia daugybė ekranų, reklamų, šalia vykstančių varžybų dar bandoma įsiūlyti įvairiausių gėrimų ir valgių, visur tvyro didžiulis triukšmas. Taip nutiko, kad po kelių dienų po šios patirties nuvykau į Afriką ir atsidūriau visai kitokiame pasaulyje, kur žmonės neskuba ir lėtai, bet kruopščiai daro vieną darbą ir jį dažnai daro visą dieną. Pradėjau galvoti, kad aš per dieną paprastai turiu atlikti apie penkiolika darbų, ir vien jau dėl jų gausos, dėl spaudimo skubėti bei griebtis naujų, nespėju pasidžiaugti tuo, ką darau, nespėju būti čia ir dabar, o jau skubu į ateitį, prie kitų darbų. Nuolat jaučiuosi vėluojantis ir nieko nespėjantis.

Esu įsitikinęs, kad gyvybiškai būtina kas dieną bent penkias minutes skirti svarbiausiam žmogui mūsų gyvenime – sau pačiam. Mes labai rūpinamės įvairiais įnoriais, planais, bet ne savimi, nesusitinkame savęs net trumpam nurimę, būdami čia ir dabar. Viską labai komplikuojame, o pakaktų paprastai savęs paklausti: ar man to tikrai reikia?

Sunku išlaikyti paprastumą gyvenime, nes spaudžia ne tik nuodėminga patirtis, bet ir aplinkinis pasaulis. Tačiau tai nepaneigia fakto, jog laimei reikia kur kas mažiau, nei mes dabar verčiami turėti, ir tas perteklius tik apsunkina gyvenimus. Kadangi esame kryptingai verčiami pamiršti paprastumą, todėl, mano įsitikinimu, reikia kryptingai tą paprastumą savo gyvenime ugdyti. Pavyzdžiui, gali padėti ir toks dalykas – taisyklė kiekvieną dieną bent penkiolika minučių nieko nedaryti. Atsiriboti nuo visų rūpesčių, darbų, nustoti galvoti, kad esame dievai, be kurių pasaulis sugrius, ir ramiai pabūti su savimi, atsipalaiduoti ir niekur neskubėti. Kiekvienas turime atrasti, kas labiausiai gali padėti, augina vidinę ramybę, leidžia atsikratyti balasto. Svarbiausia, kad ne tik būtų dejuojama, jog gyvenime per daug chaoso, bet ir praktikuojamas paprastumas. Tai tikrai gali suteikti gyvenimui daug daugiau skaidrumo ir džiaugsmo.

Aušvydas Belickas (kunigas)

Mūsų santykis su Viešpaties padovanotu laiku turėtų būti labai atsakingas. Viena vertus, mes ne tiek daug to laiko turime, jei palyginsime mūsų žemiško gyvenimo laiką su, pavyzdžiui, visatos egzistavimo laiku. Mes tesame trumputis blykstelėjimas visatos istorijoje, ir svarbu jį deramai išnaudoti. Kita vertus, mintis apie gyvenimo laikinumą dažnai mus skatina ne džiaugtis, skanauti kiekvieną akimirką, bet įsivelti į nepertraukiamą judėjimą, ir tada laikas nustoja būti priemone, padovanota tobulėti, bet tampa mūsų valdovu. Dauguma esame tapę nuolatinio bėgimo bei rūpesčių mechanizmo sraigteliu. Ši sistema įtraukia ir pradeda diktuoti sąlygas.

Galų gale ateina laikas, kai suvokiame, kad praėjo gyvenimo metai, o mūsų širdys tuščios. Labai sunku sau pripažinti, tačiau daug geriau tai pripažinti nei toliau apsimetinėti ir bėgti ratu. Todėl gyvybiškai svarbu turėti drąsos sustoti, atsitraukti, nutilti, pažvelgti į tai, kas vyksta mūsų gyvenime, iš šalies. Toks stabtelėjimas būtinas, idant galėtume suprasti, ar nenuklydome šunkeliais. Kitas dalykas – Dievas mums prabyla tik tyloje. Jis niekur nesiveržia per jėgą. Jis beldžiasi į mūsų gyvenimus ir kantriai laukia, kol mes išgirsime, nes Jis turi labai daug laiko. Dievas nebando perrėkti popkultūros triukšmo, bet prabyla tada, kai atgauname vidinę tylą, kurioje galime klausytis. Deja, nuolatinis išorinis triukšmas sujaukia ir mūsų vidų. Mūsų gyvenimas tampa nuolatiniu gaudesiu, kuris alina ir kelia neviltį.

Jei vis dėlto atrandame drąsos nutilti ir įsiklausyti į Jo tariamus žodžius, gauname atsakymus į esminius mus jaudinusius klausimus. Tada vėl galime sugrįžti į krutėjimą, į savo tarnystes, bet su nauja kokybe.

Laikas yra dovana, svarbus dalykas, tačiau svarbu jį deramai panaudoti, nepasiduoti skubėjimo pagundai, nes, paradoksalu, bet skubėdami rizikuojame prarasti patį gyvenimą. Regis, gyvename labai intensyviai, greitai, daug įspūdžių, tačiau iš tiesų slystame paviršiumi, nuo vienos akimirkos bėgame prie kitos, galiausiai niekur kokybiškai neužsibūname. Svarbiausias dalykas gyvenime yra santykiai. Jie yra mūsų žmogiškumo, džiaugsmo šaltinis. Jiems reikalingas laikas ir dėmesys. Mes turime kažką paimti iš savo širdies ir tuo pasidalinti su kitu, taip pat priimti tai, ką jis duoda. Tik tokioje bendrystėje noksta mūsų gyvenimas, ir mes, kaip žmonės, augame.

Santykiams reikalinga ir dvasinė harmonija. Ji susijusi ir su saiko jausmu, ir gebėjimu derinti darbą bei poilsį, laiką kūnui ir laiką dvasiai. Kai aprimstame ir atgauname dvasinę ramybę, ir žvilgsnis tampa tarsi skaidresnis, lengviau atskiriame, kas svarbu, o kas – ne.

Gyvenime veikia švytuoklės principas, ir mes lengvai iš vieno kraštutinumo metamės į kitą. Tos švytuoklės šiame gyvenime visiškai sustabdyti neįmanoma, bet ją gerokai sumažinti būtina. Tam gali padėti paprasti dalykai. Pavyzdžiui, aiškios dienotvarkės susidarymas. Ją susidėlioti nėra paprasta, jei esame įpratę gyventi chaotiškai, ypač pradžioje reikia daug pastangų, tačiau jei jų nebijosime, netrukus įsitikinsime, jog ji gydomai veikia mūsų kasdienybę. Net atrodo, kad laiko stebuklingai padaugėja.

Kitas svarbus dalykas – malda, kuri iš tiesų ne atima, bet padaugina laiką, nes padeda nurimti, sustoti, atsisakyti to, kas nesvarbu ir ką su savimi tampiau iš įpročio, o ne todėl, jog tai reikėjo daryti. Nutildyti vidinį triukšmą paprastai net sunkiau nei išorinį. Kai nutylame, dažnai pradžioje jaučiamės nepatogiai, nes likome akistatoje su savimi, kurioje nėra už ko pasislėpti. Kaip jau sakiau, tik tyloje sutinkame Dievą ir baiminamės šio susitikimo, nes tai tiesos apie mus akimirka, per kurią pamatome save ne tokius, kokius bandome pateikti kitiems, bet tokius, kokie esame. Tačiau ši tiesos akimirka, jei ją įsileidžiame į savo gyvenimą, kartu yra ir gyvybės šaltinis, leidžiantis išsitiesti ir gyventi kur kas autentiškiau.

Pagal Bernardinai TV laidų ciklą „Paprastumo džiaugsmas“ parengė Aušra Makauskienė

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-07-03-apie-paprastuma-sekminga-gyvenima-ir-laika/116208