Ar legalizuoti marihuaną Lietuvoje?

2013 m. lapkričio 8 d. 09:42
Žolė, ganja, Mary Jane, hašas, kanapė, morka,
šokoladas, vaistas, meršas, kašas, stikis,
Yoda... Marihuana žinoma daugeliu pavadinimų.
Šis narkotikas vartojamas ir prieinamas jau
tūkstančius metų, tačiau mažai kada jis
sukeldavo tiek daug aistrų tarp politikos
formuotojų. Pasaulis, regis, po truputį lengvina
įstatymų naštą žolės platintojams ir vartotojams.
O Lietuvos viešojoje erdvėje ši tema visiškai
neegzistuoja. Naivu tikėti, jog apie tai
nekalbame dėl tvirto visuomenės moralinio
stuburo. Tiesa yra ta, jog dauguma tiksliai
nežino, kas gi yra tos indiškos kanapės, ir kaip
turėtų elgtis Lietuvos politikai artėjančių pokyčių
akistatoje. Gal verta pamažu svarstyti įstatymų
pokyčius?
Manau, kad Lietuvoje marihuana neturėtų būti
legalizuota. TAČIAU visiškai palaikau šios
substancijos dekriminalizavimą. Lietuvos
visuomenėje giliai įsispraudusios sovietinės
okupacijos žymės lemia žmonių požiūrį į jaunų
žmonių ugdymą. Ugdymą draudimais, bet ne
švietimu. Marihuana yra demonizuojama arba
dievinama, maža pasvertų pozicijų šiuo klausimu.
Manau, dar nesame pasiruošę ją legalizuoti.
Kai matau nepagarbą valstybės simboliams, elgesį
viešajame transporte, pesimizmą, atsakomybės už
visų mūsų gerovę trūkumą, treninguotą jaunimą
kuris mano kad „pyderastkės“ yra gražios, matau
jog visuomenė dar nėra pribrendusi tokiems
radikaliems pokyčiams. Piktnaudžiavimo
marihuana nuošimtis Lietuvoje būtų tiesiog per
didelis. Aišku, visa ta tėra svarstymai.
Legalizavimą gal reikėtų svarstyti net tada, kai
sėkmingai išmokysime jaunąją kartą, kokios yra
šios substancijos piktnaudžiavimo pasekmės.
Tačiau teisėtvarkoje kanapes atskirti nuo kitų
narkotinių medžiagų galima jau dabar.
Dekriminalizavimas reiškia, kad už mažus
marihuanos kiekius turėtų būti skiriamas
pamokymas ar bauda, o įvykis turėtų būti
traktuojamas kaip nusižengimas. Tačiau ne
nusikaltimas. Šiuo metu kanapių mėgėjai
prilyginami sunkiųjų narkotikų vartotojams.
Sovietinis mąstymas atsispindi archajiškuose
Lietuvos įstatymuose (str 259-269). Teisėsauga
nemato jokio skirtumo tarp gramo marihuanos ir
gramo heroino, o už suktinuką su panagės dydžio
džiūvėsėliu gali sėsti į kalėjimą kad ir 10 metų.
Narkotikų prevencijai skiriamas nepakankamas
dėmesys, todėl dešimtims jaunų žmonių užkertami
vartai į gerą darbą, karjerą ir dorą gyvenimą, nes
jie atsipalaidavimo akimirką buvo sugauti su
nedaug kenksmingu rūkalu. Patologija gimdo
patologiją.
Besąlygiškas draudimas, išskyrus ypatingas
išimtis, yra politinio trumparegiškumo požymis.
Galima besąlygiškai drausti grafičius ir piktintis
kad jie nedingsta. Galima besąlygiškai bausti
dviratininkus už nusižengimus, užuot patvarkius
dviratininkų takus. Taip pat galima persekioti
marihuanos rūkalius ir naiviai tikėtis kad problema
išnyks. Tai yra bereikalingas valstybės išteklių,
laiko ir energijos švaistymas. „British Medical
Journal Open“ ataskaita pateikia aiškias išvadas
– karas prieš narkotikus yra pralaimimas.
Narkotikų kaina krenta, kokybė kyla, o tuo pačiu
didėja jų vartojimas. Šis „karas“ remiasi „gateway
drug“ („įžengimo“) prielaida: lengvieji narkotikai
tai tik pirmas žingsnis link sunkiųjų. Ši teorija
nėra pilnai patvirtinta, o kai kurie tyrimai netgi ją
neigia. Šią išvadą patvirtina žemas narkotikų
suvartojimas Olandijoje, kuri legalizavo žolės
pardavimą. Laikas keisti strategiją, mažinti
paklausą, šviesti visuomenę ir visų pirma
diferencijuoti sunkiuosius ir lengvuosius
narkotikus. Dekriminalizavus marihuaną
teisėtvarka susikauptų ties kokaino, heroino ir kitų
labiau žalingų substancijų šalinimu.
Europos Sąjunga nusiplovė rankas. Ji atidavė
marihuanos reguliavimą valstybių narių
kompetencijai. Todėl egzistuoja dideli skirtumai
tarp kanapių statuso paskirose šalyse. Pavyzdžiui,
Belgija, Čekija, Danija, Olandija ar Kipras
pakankamai laisvai traktuoja žolės rūkymą. Kita
vertus, Lietuva, Slovėnija, Lenkija ar Austrija
neskiria šios narkotinės medžiagos nuo kitų
(išsamesnę informaciją apie paskiras valstybes
galima rasti čia). Daugelis formaliai griežtų
valstybių praktikoje elgiasi atsainiai ir
nepersekioja vartotojų. Lūžiai politikoje jau įvyko
– Urugvajus legalizavo kanapių auginimą ir
rūkymą, Vokietijoje tam tikrose žemėse leidžiama
turėti nedidelius kiekius, keturi Šveicarijos
kantonai leidžia ribotą ganjos auginimą ir
vartojimą, dvi JAV valstijos legalizavo vartojimą,
daugelis kitų – vartojimą medicininiais tikslais.
Manau, jog Europos Parlamentas įdėmiai stebi
padėtį ir galų gale pradės reguliuoti šią
substanciją. Kovos kaina yra labai aukšta,
efektyvumas prastas, o galimos įplaukos iš
apmokestinimo skamba tikrai patraukliai. Politikos
formuotojai žino, kad problema yra jautri. ES
tiesiog nenori eksperimentuoti, kol nepaaiškės
ilgalaikės liberalaus teisinio reguliavimo
pasekmės. Skirtumai tarp valstybių narių šiuo
klausimu vis dar per dideli, kad būtų galima įvesti
reguliavimą. Tačiau tai nėra pasiteisinimas
Lietuvai. Apie problemą reikia kalbėti, kol politikai
supras dabartinės teisinės padėties
absurdiškumą. Manau, kad dekriminalizavimas
kaip pirmas žingsnis link legalizavimo tinkama
strategija. Draudimas pardavinėti alkoholį po 22
valandos parodė, jog Lietuvos politikai
pakankamai valingi, kad mažintų jaunų žmonių
priklausomybę nuo žalingų substancijų. Tačiau
sveika pilietiška visuomenė ugdoma ne
draudimais, bet pagarba kitų protui.