Atimsit iš mokinių mobiliuosius telefonus – uždekit klasėje ir balaną

Valdininkai šią savaitę paskelbė su šių dienų sveiku protu prasilenkiančią rekomendaciją – uždrausti mokyklose mobiliuosius telefonus. Pamokų metu telefonai turėtų būti išjungti, o prasižengusiesiems gresia apskritai netekti teisės atsinešti į mokyklą mobilųjį aparatą. Taip pat siūloma neleisti mobiliuoju telefonu mokykloje filmuoti ir fotografuoti. Suprask, turėkit, vaikai, kuprinėje liniuotą ir languotą sąsiuvinius, pieštuką ir trintuką, ir štai jums – XXI amžiaus mokslo šviesa.

Tokią tamsuolišką rekomendaciją šalies savivaldybėms paskelbė Sveikatos apsaugos ministerija, kurios valdininkų manymu, pernelyg ilgas naudojimasis mobiliuoju telefonu padidina riziką susirgti smegenų vėžiu.

Dar neteko girdėti, kaip tokį siūlymą vertina pagrindinės mūsų šalies švietimo politikos smegenys – Švietimo ir mokslo ministerija, bet išgirdome, kad tokia rekomendacija kai kuriose mokyklose jau vykdoma.

Vargu ar mobilieji telefonai tose mokyklose jau tildomi dėl tariamos vėžio grėsmės. Greičiau jau mokytojams įgriso pamokų metu čirškiantys, zvimbiantys ir pypsintys garsai.

Nesupraskite klaidingai: nesu už pamokų trikdymą mobiliųjų telefonų garsais. Tačiau skelbiami absoliutinantys draudimai liudija gilią suvokimo prarają tarp šių dienų jaunimo ir suaugusiųjų, o pastarųjų sprendimus jaunimo atžvilgiu vienija moto – „nesuprantu, nemoku, tad draudžiu“.

Jau užaugo karta, kuri kompiuterinio raštingumo mokyklose ir universitetuose mokėsi algoritmus rašydama ant popieriaus, išmanieji telefonai ir planšetiniai kompiuteriai tapo gyvenimo norma, bet būsimuosius ilja laursus, o gal ir bilus gatesus vis tiek bandoma palenkti prie languoto sąsiuvinio.

Uždrausti mokiniams su savimi turėti mobiliuosius telefonus – tai nematyti jų teikiamų mokymosi ir tobulėjimo galimybių ir visiškai nesuprasti, kaip veikia šių laikų jaunimo smegenys.

Blyksėti, žibėti, fiksuoti, keistis, atsinaujinti, dalintis, reaguoti – tokios jau netgi dvylikamečių paauglių smegenų veikimo funkcijos.

Telefonai, net ir neišmanieji, jau kone instinktyviai įtraukia juos į kūrybos ir mainų ir savivertės kūrimo procesus.

Kalba jau net ne apie tai, kad dažnas paauglys savo mamą ar tėtį, močiutę ar senelį moko, kaip naudotis mobiliuoju telefonu ar kompiuteriu. Vis labiau tobulėjančios technologijos lemia, kad šiuolaikinis jaunimas sugeba vienu metu padaryti daugiau, geriau, greičiau ir, svarbiausia, kūrybiškiau.

Kam mokykloje drausti filmuoti ir fotografuoti mobiliuoju telefonu, jei galima tai panaudoti kūrybos ir mokymosi procesui – dailės, fotografijos, vaizdo menų, literatūros pamokose?

Piešinių spalvotomis kreidutėmis parodos prie mokyklos aktų salės gal ir žadino mokinių kūrybiškumą praėjusiame amžiuje. Šiandien paauglių vaizduotę žadina mobiliaisiais telefonais kuriami filmukai – kodėl jiems neduoti būtent tokiu būdu atliekamų užduočių?

Kam teko mokytis XX amžiuje, turbūt prisimena arba, neduokdie, dar namuose laiko prikonspektuotus storus sąsiuvinius ir mena nuo rašymo nuospaudomis nutrintus pirštus. Dabartiniai studentai į paskaitas universitete nešasi diktofonus, o kodėl mokiniams neleidus pamokos, ypač jei ji paremta mokytojos monologu, įsirašyti mobiliuoju telefonu?

Mokytoja davė užduotį, kurią reikės atsiskaityti po savaitės? Kodėl priminimo tam neužsistačius mobiliuoju telefonu?

Visa tai – šiuolaikinio jaunimo akimis, jau ir taip palyginti primityvūs mobiliųjų telefonų panaudojimo būdai. Išmaniųjų telefonų ir mobiliojo bei bevielio interneto laikais mobilieji prietaisai galėtų būti išnaudojami kur kas įvairiapusiškiau - kad ir prisijungimui prie mokyklos elektroninės duomenų bazės.

Neišsemiamas galimybes teikia ir telefonu nufotografuojamas kodas, vadinamasis upcode – priartinai prie tokį kodą turinčio vadovėlio mobilųjį aparatą, o jame atsiveria informacijos lobynai.

Apie visai tai turėtų galvoti mokslo politikos formuotojai ir mokytojai, dažnai pasiskundžiantys, kad neberanda su šiuolaikiniais mokiniais bendros kalbos.

Bet dar sugrįžkime prie Sveikatos apsaugos ministerijos naudojamo argumento, kodėl mokyklose reikėtų uždrausti mobiliuosius telefonus.

Pirmiausia nutylima, kad konkretus žalingas mobiliųjų telefonų poveikis sveikatai nėra įrodytas, arba kad kiekvieną mokslininkų argumentą tuojau pat palydi kontrargumentas.

O jei jau taip aklai tikima cituojama Pasaulio sveikatos organizacijos Tarptautinės vėžio tyrimų agentūros išvada, esą radijo dažnio elektromagnetiniai laukai gali padidinti riziką susirgti smegenų vėžiu ilgą laiką (30 minučių ir ilgiau per dieną) naudojantis mobiliuoju telefonu, tai kodėl nesirūpinama nuo tokios rizikos apsaugoti suaugusiųjų?

Vaikus ribojame, o telefoninių paslaugų verslininkams, „pakabinantiems“ ant telefono savo įkyriąsias merginas visai dienai – žalia šviesa?

O gal reikėtų tramdyti ir bausti mobiliųjų paslaugų bendroves, siūlančias vartotojams 1200 minučių pokalbių per mėnesį? Juk tai – jau 40 minučių grėsmės per dieną!

Net jei sveikatos sumetimais atimsime iš mokinių mobiliuosius telefonus, jiems su jais liks ilgos valandos po pamokų. Todėl siūlomas draudimas – visomis prasmėmis nelogiškas.

Absurdiškiems draudimams mūsų šalis greita. Su inovatyviais, kūrybiškais sprendimais velkamės tarsi gūdžiais balanos laikais.