Aukštosios (pirkimų) technologijos

Šiandien atiduosime duoklę aukštosioms technologijoms. „Tag Heuer“ pristatė mobilųjį telefoną, aptrauktą aligatoriaus (ir dar kažikokio, amžinatilsį, driežo) oda. Dar ten kažkiek titano, deimantų ir kitų blizgučių. Kaina – beveik 7 tūkst. USD.

Na žinoma, nepaminėjau nereikšmingo dalyko – tas telefonas dar atlieka ir būdingas telefonui tiesiogines funkcijas. Na žinot – skambina, trumposios žinutės, ir pan. Kaip prabangos prekei – tai visai nemažai funkcijų.

Priskirčiau šį žaisliuką pirmai prabangos prekių grupei – prabangos prekės kurios atlieka ir savo tiesioginę funkciją taip pat. Tai laikrodis už 70.000 USD, kuris rodo laiką (nors man vis tiek išlieka klausimas, kam reikia pirkti laikrodį, kad ir už litą, jei aplink mus kiekvienas prietaisas rodo laiką), R. Abramovičiaus jachta „Eclipse“ už vieną milijardą USD – ja galima ir plaukti, tiesa, ne į visus uostus ji telpa. Arba vieno indo namas. Užsimerkęs galėtum pasakyti, kad indo.

Dar yra „Luis Vuitton“ rankinė už... pasiruošę? Trisdešimt penkis tūkstančius penkis šimtus dolerių. Galėčiau paskaičiuoti, kiek už tą sumą metų galėtų pragyventi eilinis kokio Nepalo žmogelis. Bet skaičiuoti juk jūs patys mokat, ar ne?

Neabejoju, kad moka skaičiuoti ir tie, kurie perka antros grupės prabangos prekes – tai prekės, kurios neatlieka savo tiesioginės funkcijos (arba iš vis jokios funkcijos neatlieka, kaip antai Džono Lenono kelnės ar Pablo Pikaso paveikslas), tačiau vis tiek yra pašėlusiai brangios. Tarkim 300.000 USD kainuojantis laikrodis, kuris nerodo laiko.

Būdamas turtingas nevaikščiosi gi užsirašęs šešiaženklės sumos ant kaktos. Juolab dar, kad yra rizika, kad anksčiau ar vėliau sutiksi kažką kitą su ta pačia suma, arba, neduokdie, jo suma bus didesne. Velniava.

O nusipirkęs laikrodį, kuris nerodo laiko – iškart rėkte rėki visai aplinkai – žiūrėkit, aš toks pasakiškai turtingas, kad galiu išmesti tris šimtus gabalų daiktui, kurio man nei reikia, nei kuris apskritai kokią nors funkciją atlieka.

Prabangos prekių gamintojų beigi tabloidų leidėjų džiaugsmui sistemos varikliukas neužsikerta ties vienu laikrodžiu ar fotoreportažu žurnale „Žiūrėkit ir pavydėkit“.

Laikrodžio įsigijimo aktas smegenyse sukelia dopamino antplūdį. Apsinešimas nuo dopamino, deja, po kurio laiko baigiasi (ypač, jei pamatom kaimyną su brangesniu laiko nerodančiu laikrodžiu nei mūsų). Norisi vėl. Ir vėl.

Ir dar.

Net jei reikės pasiimti kreditą. Daaug kreditų. Arba atlikti ką nors nelegalaus. Pavyzdžiui, nekaltai pameluoti reklamoje: „Mūsų avialinijų lėktuve patirsite laimės vulkano magminę ekstazę“ arba „Mūsų televizija jums parodys tikrą tiesą“.

„Prie ko čia technologijos?“ – jaučiu ore sklandantį klausimą.

Smegenų plovimas – dar ir kokia technologija. Sakyčiau, pastaruoju metu viena iš labiausiai vystomų. Neuromarketing, Neuroscience, Neuroeconomics. Mokslininkai, finansuojami verslo korporacijų, pluša išsijuosę ir vos ne kas dieną įmena vis naują smegenų veiklos paslaptį.

Laukia labai įdomūs laikai.

Neperjunkite kanalo.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!