*

Dali ir Gala, Boni ir Klaidas - realūs legendinių porų gyvenimai 2


* panele.lt [FakeDeath]

Buvo ir kitų. Buvo laimingesnių ir mažiau laimingų, tų kuriems meilė parodė kelią į rojų ir tų, kuriuos nubloškė į pragarą, o gal ir į abi šias vietas vienu metu. Neteigiame, kad jų gyvenimas turi būti tau pavyzdžiu, bet faktas lieka faktu - šių porų meilė ne tik pateko, bet ir kūrė istoriją, ir tikrai tapo nemaria. Juk meilė - vienintelis dalykas gydantis nuo laiko.



Meilė, išvedusi iš proto...
Scottas ir Zelda Fitzgeraldai
Garsusis "Didžiojo Getsbio", "Gražių ir prakeiktų" autorius, "prarastosios kartos" šauklys dar nebuvo nei toks garsus, nei toks "prarastas", kai 1918 m. liepą Montgomerio (Alabama, JAV) kantri šokių klube susipažino su geidžiamiausia miestelio mergina, Alabamos aukščiausiojo teismo nario dukra, pasiutusia gražuole Zelda Sayre. Jau rugsėjo mėnesį pradedantysis rašytojas viešai paskelbė, kad myli Zeldą. Ši meilė tapo jo gyvenimo šviesa ir prakeiksmu, kildamas ant jos sparnų jis tapo epochos simboliu ir galiausiai nusirito į giliausią pragarą ...



Džiazo era
Pasiutėlės reputaciją Zelda užsidirbo ne šiaip sau - šeimos pagrandukei buvo leista daug kas, daug ką ji ir darė. Kartą dar vaikystėje nuvarė tėvo automobilį pasivažinėti, kitą kartą paskambino policijai, pranešė, kad vaikas įstrigo ant stogo ir jam gresia pavojus, o po to pati užlipo ant stogo ir laukė pasirodančių pareigūnų. Originalūs prasimanymai pavertė ją miestelio įžymybe, o į pasimatymą su Zelda veržėsi visi vaikinai - tai visuomet būdavo nenuspėjamas nuotykis. Tačiau nors ir pamilusi Scottą, ji nedrįso pasielgti tiek beprotiškai, kad tekėtų už bėdžiaus studenčioko, tad sutiko tuoktis tik kai sužinojo, jog pirmasis Fitzgeraldo romanas jau spausdinamas.
Vestuvės įvyko Niujorke 1920 m. balandžio 3 d. Tuoj po jų pora išvyko į beprotiškiausią medaus mėnesį po... Niujorko viešbučius. Pasiutusi pora tiesiog įkūnijo to laikmečio laukines linksmybes, žvilgesi ir stilių. Laikmečio, kurį pats Fitzgeraldas vėliau pavadino džiazo era. Gražūs jaunavedžiai greitai tapo eros simboliu, o tokie jų žygiai, kaip šuolis su drabužiais į Plaza Hotel fontaną, girti išsišokimai vakarėliuose netrukus virto legenda. Per nuolatinius balius Scottas neberasdavo laiko rašymui, tačiau romanas "Ši rojaus pusė" buvo perkamas puikiai ir abu džiaugėsi šlove bei sėkme.



Išbandymai
1921 m. jiems gimė dukra. Tačiau tėvystė pasiutėlių ilgam neapramino.
- Gerai, kad dukra! Tikiuosi, ji užaugs gražia kvaile! - pareiškė Zelda ir tęsė siautėjimus.
1924 m. porelė įsikūrė Prancūzijoje. Scottas čia rašė "Didįjį Getsbį", o Zelda pasijutusi vieniša toliau krėtė nesąmones. Tarp kita ko, užmezgė ir romaniuką su prancūzų aviatoriumi Eduardu Jozanu, su kuriuo susipažino paplūdimy.
O Fitzgeraldas artimai susibičiuliavo su Hemigway'jumi (vėliau jie smarkiai susipyko), kuris itin nepamėgo Zeldos.
- Ji skatina savo vyrą daug gerti ir taip atitraukia Scottą nuo tikrojo jo darbo - romanų rašymo, - sakė rašytojas
Alkoholis išties virto problema - abu gėrė vis daugiau ir, atrodo, varžėsi, kuris iškrės ką nors įžūlesnio. Abu nardė iš didžiulio aukščio į Viduržemio jūrą, kartą susipykus Zelda atsigulė po Scotto automobilio ratais ir ragino jį ją pervažiuoti, o jis užvedė automobilį ir net pajudėjo į priekį!
Grįžę į JAV jie įsikūrė Holivude, Scottas rašė scenarijus filmams, o Zelda toliau išsidirbinėjo, pavydėdama vyrui dėmesio. Kartą surinko visų svečių papuošalus ir... išvirė iš jų sriubą. Sumetė visus savo drabužius į vonią ir padegė. O išvykstant iš Kalifornijos pro traukinio langą išmetė platininį laikrodį, kurį Scottas jai padovanojo prieš keletą metų - labai pyko, kad vyras žavisi aktore Lois Moran.
Paklausę draugų rekomendacijų, jie išsinuomavo milžinišką vilą Wilmingtone, prie Delaware upės. 27 kambarių name net sukūrė specialių garsinių signalų sistemą, kad sužinotų, kurioje namo daly kuris jų šiuo metu randasi. Vėl prasidėjo vakarėliai (o kaip gi - juk toks plotas). Tiesa, netrukus jie įgavo keistoką atspalvį - Zelda įsigijo milžinišką veidrodį ir kiekvieno vakarėlio metu gramofonui grojant Čaikovskio "Medinių kareivėlių paradą" prieš jį demonstravo baleto judesius.
- Ši melodija neištrinamai įsigraužė į kiekvieną mano organą! - vėliau skundėsi Scottas.
Zelda repetuodavo po 10 valandų per dieną, septynias dienas per savaitę. Jau tuomet draugai įspėjo, kad abu Fitzgeraldai alina save, kad ji pervargusi ir nebepanaši į buvusią aktyvią linksmuolę.
1929 m. pora vėl grįžo į Prancūziją, o 1930 m. balandžio 23 d. Paryžiuje įvyko to, ko galima buvo laukti - Zeldą ištiko pirmasis beprotybės priepuolis. Važiuodama į repeticiją taksi automobilyje persirengė baleto drabužiais. Taksi įstrigo kamštyje, o Zelda, bijodama pavėluoti, šoko iš automobilio ir iki madam Jegorovos studijos bėgo per miestą vilkėdama tik balerinos apranga. Netrukus po to ji atsigulė į kliniką Paryžiuje, o būklei pablogėjus - į kliniką Šveicarijoje...



Tragiška pabaiga
Tai praktiškai buvo jų bendro gyvenimo pabaiga - Scottas vis gėrė ir dirbo, kad išlaikytų dukrą ir nuolat psichiatrinėse gydyklose gulinčią žmoną, nors paties sveikata vis blogėjo.Po ketverių metų grįžus į Ameriką ligoninėje atsidūrė pats Scottas, o Zelda užsiėmė tapyba ir toliau mokėsi baleto. Nuo 1934 m. jie visiškai nebegyveno kartu, bet meilė vis dar ruseno! Ji rašė jam laiškus iš ligoninių, kuriuose prisiminė buvusias laimingas dienas. Paskutinį kartą jie susitiko 1939 m. balandžio mėnesį - Zeldai kartais leisdavo išvykti iš ligoninės ir aplankyti gimines - bet ir šis susitikimas baigėsi katastrofa. Porelė nuvyko į Kubą, Scottas, aišku, pakeliui prisigėrė ir Kuboje buvo klaikiai sumuštas, mat mėgino nutraukti gaidžių kovą. Jie grįžo į JAV ir daugiau niekada nebesusitiko.
Paskutiniais gyvenimo metais Fitzgeraldas nebegėrė, sutriko jo širdies veikla ir jis dienas leisdavo gulėdamas lovoje, kur toliau rašė. 1940 m. lapkritį jį ištiko širdies smūgis, o gruodžio 21 d. mirė. Beje, iki tol kažkokiu būdu sugebėjo išmokėti visas savo skolas.
Zeldos likimas dar liūdnesnis. Paskutiniais gyvenimo metais ji tapo itin religinga, vis dar rašė ir tapė. 1947 m. pajutusi, kad nebegali gyventi "laisvėje", grįžo į Highland ligoninę Šiaurės Karolinoje. Vieną kovo mėnesio naktį ji buvo užrakinta viršutiniame ligoninės aukšte, kur laukė elektrošoko terapijos. Šiek tiek po vidurnakčio kilo gaisras ir Zelda buvo viena iš devynių moterų, kurios mirė šio gaisro metu.
Štai taip liūdnai baigėsi taip linksmai prasidėjęs gyvenimas. Beveik kaip Scotto romanuose. Gal jis visuomet rašė apie savo ateitį?..



Meilė ir mūza
Salvadoras Dali ir Gala

Jos istorija
Jelena Ivanovna Diakonova, moteris vėliau tapusi žymiausio pasaulyje siurrealisto įkvėpėja bei mūza, gimė Kazanėje, Tatarstane, Rusijoje. 1915 m. ji Maskvoje baigė mokslus ir rengėsi tapti mokytoja. Bet prieš tai, kai 1913 m. gydėsi Šveicarijoje nuo tuberkuliozės, Elenutė susipažino su žymiu poetu Paulu Eluardu. 1916 m. ji išvyko į Paryžiu, kad susijungtų su mylimuoju. Po metų jie vedė, o 1918 m. susilaukė dukters Ceciles, kurios Ivanovna visiškai nemylėjo ir ignoravo iki pat gyvenimo pabaigos.
Su Eluardu Jelena, pasivadinusi Gala, įsijungė į Siurrealistų judėjimą. Trejus metus Gala, Eluardas bei jaunas menininkas Maxsas Ernstas gyveno keistą gyvenimą tryse. Galiausiai net siurrealizmo ideologas Andre Bretonas pareiškė, kad "Gala destruktyviai veikia menininkus, su kuriais draugauja". 1929 m. rugpjūtį Eluardas su Gala ir keliais draugais nuvyko į Ispaniją aplankyti kylančio ispanų dailininko Salvadoro Dali...



Jo istorija
O kokia gali būti istorija vyruko, kuris bijojo moteriškų lytinių organų?.. Juokauju... Nors ne visai.
- Aš būsiu genijus ir pasaulis manimi žavėsis! O gal aš būsiu atstumtas ir nesuprastas, bet vis tiek genijus, didis genijus! Esu tuo tikras, - rašė šešiolikmetis Dali savo dienoraštyje.
O juk šis paauglys turėjo kaip reta daug seksualinių kompleksų. Pirmiausia, Dali suprato, kad jo vyriškas pasididžiavimas yra itin nevyriškai mažas.
- Ilgą laiką maniau, kad esu impotentas, - rašė jis savo "Neįtikėtinose išpažintyse". - Nuogas lygindamas save su mokyklos draugais aptikau, kad mano penis apgailėtinas, mažas ir minkštas. Prisiminiau pornografinį apsakymą, kuriame Don Žuanas drožė moterų genitalijas kaip iš kulkosvaidžio, aiškindamas, kad jam patinka kai moterys traška lyg arbūzai ir įtikinau save, kad niekada nesugebėsiu priversti moters traškėti lyg arbūzo...
Tad paauglys Salvadoras pasinėrė į masturbaciją. Tai galbūt būtų netgi visai normalu, tačiau masturbacija visam gyvenimui taip ir liko pagrindine, jei ne vienintele, Dali seksualinio pasitenkinimo forma. Kai kas tuo netgi aiškina begalinę jo kūrybinę energiją, bei darbų erotiškumą - šiaip ar taip, o dailininkas pats save vadino "didžiuoju masturbatoriumi".
Gal manote, kad jis buvo užslėptas gėjus? Jaunystėje dirbęs Ispanijoje ir Paryžiuje Salvadoras turėjo daug žymių draugų, o geriausias jo jaunystės bičiulis, poetas Federico Garcia Lorca, net mėgino užmegzti su dailininku intymius santykius. Deja, ir vėl nieko nepavyko. Žodžiu - meilėje Dali nesisekė (užtat kaip toje dainoje - pinigus uždirbti jam sekėsi puikiai), ten buvo visiškas vakuumas iki to įsimintino susitikimo su "destruktyviąja" Eluardo žmona, Gala...



Jų istorija
Dešimčia metų vyresnė ištekėjusi ir gerokai patvirkusi moteris tiesiog pakerėjo nekaltą berniuką Salvadorą Dali. O ir jos vyras, atrodo, tiesiog pats stūmė žmoną į dailininko glėbį (tokia jau šeima). Jie praktiškai iš karto pradėjo gyventi kartu. Biografai mano, kad Salvadorui Gala suteikė galimybę realizuoti fiziologinius polėkius, be to, buvo įdomi kompanjonė. Galai dailininkas buvo lyg ir žingsnis aukštyn karjeros laiptais, būsimų turtų šaltinis, o ir šiaip turėti vyrą, kuris pasiruošęs toleruoti visus tavo meilužius, tokiai seksualiai moteriškei buvo visai nieko... Žodžiu, atitiko kirvis kotą, tad galima tai vadinti laiminga meile...
Tiesa, taip neatrodė Dali tėvui, kuris iš pirmo žvilgsnio nepamilo marčios, o ir siurrealizmas jo įsitikinimu neigiamai veikė sūnaus moralę. Tad, kai laikraštyje perskaitė sūnelio frazę: "kartais aš ant bajerio spjaudau į savo motinos portretą" ir sūnelis nepakluso tėvo reikalavimui viešai atgailauti (tikriausiai labai motiną mylėjusiam Dali buvo tiesiog "nekrūta" prieš bohemiškuosius draugelius), 1929 m. gruodžio 28 d. tas kuo grubiausiai išgrūdo sūnų iš savo namų. Sakoma, kad įsiutęs Dali įteikė tėvui savo spermos pilną prezervatyva ir pareiškė: "Pasiimk! Dabar aš tau nieko neskolingas!"
Jau kitą vasarą Dali su Gala gyveno mažoje žvejų trobelėje šalia Port Lligat įlankos. 1931 m. jis nutapė geriausius savo darbus, o 1934 m. vedė mylimiausią savo moterį. Pora susilaukti vaikų negalėjo (net jei ir mylėjosi, kuo labai abejoja daugelis biografų), nes Galai buvo pašalinta gimda. Užtat ji tapo Dali mūza.
- Ji mane išgelbėjo nuo beprotystės ir ankstyvos mirties, - dažnai sakydavo Dali, o 1930-aisiais paveikslus pradėjo pasirašinėti savo ir jos vardu. - Šie paveikslai daugiausia nutapyti tavo krauju, Gala.
Nors pusė pasaulio kaltino ją godumu ir materializmu, būtent Gala ėmėsi tvarkyti dailininko reikalus, palaikė ryšį tarp genijaus ir pasaulio. Pinigų jie tikrai uždirbo vis daugiau, o štai seksas... Panašu, kad visą seksualumą dailininkas išliedavo tapydamas, o vargšei Galai, kuri ir šiaip pasižymėjo padidintu seksualiniu apetitu, savo poreikius tenkinti teko susirandant vis naujų meilužių. Dali tai netgi skatino - jam patiko stebėti Galą, besimylinčią su kitais vyrais. Moteriškę itin traukė jauni menininkai ir sendama už meilės naktis ji apipildavo juos dovanomis. Jeffui Fenholtui padovanojo keletą Dali darbų, milijono dolerių vertės namą Long Islande, nors tas visuomet įrodinėjo, kad jie niekada nesimylėjo.



Istorijų pabaiga
1980-aisiais Dali sveikata smarkiai sušlubavo. O ir kieno nesušlubuotų, jei jis nė nesusimąstydamas rytų kažin kokių pavojingų vaistų kokteilius, kuriais jį šertų nuo senatvinio marazmo beveik nupušusi moteriškė? O Gala būtent taip ir elgėsi. Manoma, kad nuo tų vaistų Dali taip pradėjo drebėti rankos, kad jis praktiškai nebegalėjo tapyti. 1982 m. birželio 10 d. Gala mirė. Atrodo, kartu su ja mirė ir Dali širdis. Jis prarado bet kokį norą gyventi, net visiškai nustojo gerti vandenį - gal mėgino nusižudyti, o gal, lyg koks mikroorganizmas, apie kurį skaitė, mėgino pereiti į nejudrų būvį. 1984 m. jo miegamąjame kilo gaisras - gal tai buvo dar vienas mėginimas nusižudyti, o gal tiesiog tarnų aplaidumas. Nuo tada draugai apgyvendino dailininką Figueres mieste (Ispanija), jo pasistatytame muziejuje. 1989 sausio 23 d. klausydamasis savo mėgstamo įrašo "Tristanas ir Izolda", sulaukęs 84 m., Dali mirė nuo širdies smūgio.

Gal po mirties jis vėl susirado savo gyvenimo meilę? Įdomu tik kur - danguj ar pragare?..



Žudanti meilė
Romantizuotieji nusikaltėliai Boni ir Klaidas



Pradžia

Bonnie Elizabeth Parker gimė 1910 m. spalio 1 d. Jai buvo ketveri, kai mirė tėvas, ir motina su vaikais išsikraustė į vakarų Dallasą, kur jie ir gyveno skursdami. Nežiūrint to, Bonnie buvo pirmūnė, mokykloje išsiskyrė sugebėjimu rašyti ir net laimėjo rajono literatūrines varžybas. Ji kartais net sakydavo įvadines kalbas vietiniams politikams ir vaidino spektakliuose. Nedidelio ūgio (150 cm) ir lieknutė (41 kg.) gražuolė buvo inteligentiška, jautri ir pasižymėjo stipria valia. Ji ištekėjo dar nesulaukusi nė šešiolikos už Roy'jaus Thorntono, tačiau 1929 m. sausį jie pradėjo gyventi atskirai, nors taip niekada ir neišsiskyrė.
Clydas Chestnutas Barrow'as gimė 1909 kovo 24 d. Jis buvo šeštas vaikas neturtingoje šeimoje. Pirmą kartą pateko už grotų 1926 m., kai policija jo ieškojo už tai, kad laiku negrąžino išsinuomoto automobilio. Antrą kartą kartu su broliu Marvinu Barrow "sėdo" už vogtų daiktų laikymą. Vėliau, nors ir turėjo "normalius" darbus, nuolat plėšė bankus, parduotuves ir vogė automobilius. Biografas Johnas Nealas mano, kad Clyde'as darė nusikaltimus ne tam, kad uždirbtų pinigų ir išgarsėtų, o kad atkeršytų Teksaso kalėjimų sistemai, kur sėdėdamas patyrė daug pažeminimų...
1930 m. sausį Bonnie svečiavosi pas ranką susilaužiusią draugę. Tuo metu, kaip tik kai Bonnie virtuvėje ruošė karštą šokoladą, pas draugę į namus užsuko Clyde'as... Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Meilė, pirmūnę pavertusi nusikaltėle...



Pabaiga
1932 m. Bonnie pirmą kartą buvo sulaikyta už mėginimą apiplėšti parduotuvę. Po to ji su Barrowų gauja plėšė bankus, parduotuves. Bet kažkokiu būdu jų gauja amerikiečiams, ypač tiems, kurie skendėjo skurde, asociavosi su Robinu Hudu!
Tarp 1932 ir 1934 m. Barrow gauja, bėgdama iš nusikaltimų vietų, pagrobė keletą žmonių, tačiau dažniausiai juos paleisdavo. Negana to, kartais netgi duodavo pinigų, kad aukos galėtų grįžti namo! Istorijos apie tokius poelgius kūrė Boni ir Klaido įvaizdį - žmonės porele ir žavėjosi, ir jos nekentė. Dar labiau prie teigiamo įsimylėjėlių įvaizdžio prisidėjo romantiškos poros nuotraukos, kurios atsidūrė žiniasklaidoje po to, kai nusikaltėliai sprukdami konspiraciniame bute paliko fotoaparatą. Bonnie ir Clyde'as gyveno žinodami, kad jie tikrai greitai mirs. Manoma, kad Clyde'o sažinę slegia bent dešimties žmonių mirtis. Tiesa, nėra nė vieno liudijimo, kad Bonnie būtų žudžiusi. Atvirkščiai - visi sulaikyti liudininkai tvirtino niekada nematę jos su ginklu rankoje.
Viskas baigėsi 1934 m. gegužės 23 d. Jau prieš tai gauja neteko kelių narių - žuvo Clyde'o brolis, viena akimi apako ir pateko į policijos rankas brolio žmona Blanche Barrow, Bonnie patyrė trečio laipsnio kojos nudegimą... 9.00 val ryto policija įsitaisė pasaloje krūmuose prie kelio, kuriuo turėjo važiuoti Bonnie su Clyde'u. Netrukus pasirodė nusikaltėlių Fordas. Jie trumpam sustojo prie kelyje specialiai pastatyto Henry Methvino (išdavusio juos gaujos nario) tėvo sunkvežimio, ir policija pradėjo šaudyti. Į Bonnie ir Clyde'o kūnus susmigo 50 kulkų.
Jau vėliau kilo daug klausimų, kodėl policininkai neiššovė įspėjamųjų šūvių, kodėl sušaudė merginą, kuriai nebuvo iškeltas nė vienas rimtas kaltinimas, kodėl, kodėl. O tuomet pasalą organizavęs Frankas Hameris pasakė: "Man bjauru šaudyti į moterį, tačiau šiuo atveju viskas buvo paprasta - arba ji, arba mes."



Po mirties
Daugelis asmeninių porelės daiktų buvo išgrobstyti. Ginklus pasisavino policininkai. Parker šeimai negrąžino jos drabužių, saksofono, o vėliau šiuos daiktus pardavė kaip suvenyrus. Dar liūdniau atrodė jų sušaudymo vieta iškart po įvykio. Policininkai, palikti saugoti kūnų, visiškai nekreipė dėmesio į minią žioplių, kurie susigrūdo pasirankioti ko nors atminimui. Štai ką vėliau pasakojo vienas iš sušaudyme dalyvavusių policininkų Tedas Hintonas:
- Grįžęs aptikau, kad beveik visi čia susibūrę medžiojo suvenyrus - rinko automobilio nuolaužas, kruvinus drabužių gabalus, karpė kruvinus Bonnie plaukus. Vienas uolus vyrukas, išsitraukęs kišeninį peiliuką, lindo į automobilį, norėdamas nusipjauti Clyde'o ausį, kitas jau pjovė pirštą...
"Kapų plėšikus" išvaikyti pavyko nesunkiai, o štai įgyvendinti paskutinio įsimylėjėlių noro - būti palaidotiems kartu - niekas nepanoro. Ir šiaip palaidoti Bonnie pasirodė sudėtinga - 200 00 žioplių, susirinkusių į laidotuves labai apsunkino Parkerių šeimos kelionę prie kapo duobės. Štai dabar ir guli jie skirtingose Dallaso miesto (Texasas, JAV) kapinėse.



"As the flowers are all made

1/1 (1)---
« Spauda « Pagrindinis

* Gen. time: 0.0909
* © xneox.com