*

Darbo diena Japonijoje: ateini 5 min. anksčiau – vėluoji


* delfi.lt [Slapukė]

Paminėjus darbą Japonijoje, pirma asociacija turbūt visiems yra viršvalandžiai. Japonai turi net tokį posakį „karo-shi“, kuris reiškia mirti nuo darbo.
(Praėjusią savaitą bendradarbis pasiskundė, kad turi labai daug darbo, nes vienas iš tiekėjų pateikė sąrašą prekių, kurioms pakels kainas. Pasirodo, darbuotojas iš tos įmonės nusižudė, neatlaikęs streso ir spaudimo iš klientų mažinti kainas. Įmonė išsiaiškino, kad jis pardavinėjo detales pigiau nei gamybos kaštai. „Karo-shi“ tikrai egzistuoja!)
Tad kokia ta darbo diena Japonijoje?
Daugumai žmonių darbo diena prasideda labai anksti (ypač Tokijo apskrityje), nes tenka važiuoti į darbą viešuoju transportu 1-2 valandas. Ir tikrai tai nėra romantiška kelionė traukiniu, kai žiuri pro langą ir skaitai knygą. Dažnai traukiniai yra perkimšti žmonių, turi visą kelią stovėti ir kartais net neišeina laikytis už rankenos dėl žmonių gausos. Ir dėl to nesiskundžiama, šis faktas net nėra paminimas – tai tiesiog kasdienybės dalis.
Darbo metu žmonės dėvi uniformas: kelnės, švarkas, batai ir t.t. Tai laikoma kasdiene apranga. Vykstant į svečius (pvz. pas tiekėjus) apsirengiamas kostiumas.
Pasiekus įmonę, pirmiausia yra rytinis susirinkimas 7.50 val. Jo metu darbuotojai stovi šalia savo stalo ir grupės vadovas trumpai apibendrina einamuosius dienos darbus (kas ką darys, koks progresas). Jo metu taip pat kartais sakomi įmonės šūkiai. Radijo bendra mankšta yra kiekvien1 dieną prieš susirinkimą.
Tuomet prasideda darbo diena, kuri oficialiai yra nuo 8.00 iki 17.00 val. Darbuotojai dažnai atvyksta bent 30 min. anksčiau. Jei ateini 5 min. iki susirinkimo pradžios, jie tai vadina vėlavimu. Žmonės dažniausiai dirba po 12-14 valandų per dieną, todėl nenuostabu, kad jie miega visur, kur papuola – traukiniuose, kavinėse, ant savo darbo stalo ir t.t.
Japonijoje yra atviros darbo erdvės – tai didelės salės, kuriose sustatyti stalai eilėmis. Kiekviena eilė – tai grupė žmonių, pavyzdžiui, skyrius ar departamentas. Eilės gale, dažniausiai šalia lango, stovi grupės vadovo stalas, arčiausiai durų sėdi jauniausias darbuotojas pagal amžių. Japonijos biurai gana triukšmingi, ir taip yra todėl, kad susirinkimai, kopijavimo mašinos, visi žmonės yra vienoje atviroje erdvėje. Pavyzdžiui, mano biure dirba apie 100 darbuotojų, tad galite tik įsivaizduoti kiek visko daug vyksta vienu metu.
Įmonės baldai yra labai seni ir jautiesi lyg būtum nukeliavęs laiku atgal bent 20 metų. Nėra jokių modernių kėdžių, stalų ar technikos, viskas yra naudojama tol, kol visiškai susidėvi ir jau nebegalima pataisyti. Įmonėje patalpas tvarko ir valo patys darbuotojai (įskaitant grindis, tualetus ir teritoriją aplink pastatus) – tam sudarytas tvarkymosi grafikas.
Viduje visi vaikšto su šlepetėmis. Prie durų yra batų dėžutės, kuriose palieki savo lauko batus ir apsiauni vidaus.
Per dieną yra keturios pertraukos, trys po 10 minučių kas dvi valandas ir pietų pertrauka - viena valanda. Pietų metu žmonės valgo „obento“ (šaltą maistą pietų dėžutėje) prie savo darbo stalo, kurią atsineša iš namų ar parduotuvės, arba eina į valgyklą. Mane visad stebina valgymo greitis – viskas įvyksta per 10 min. Po valgio dauguma miega ant savo stalo, skaito mangą (komiksus) arba rūko.
Japonai turi kitokį laiko suvokimą nei europiečiai. Europoje akcentuojamas efektyvus darbo laiko panaudojimas, o čia orientuojamasi į grupinį darbą, neatsižvelgiant į tai, kiek jis pareikalaus papildomų valandų ir ar bus efektyvus, ar ne. Todėl darbo metu yra daug grupės susirinkimų ir diskusijų (labai formalių), niekas niekuomet neskubina ir visi žino savo atsakomybės ribas. Viskas visuomet vyksta taip, kaip parašyta procedūroje, įstatuose ar taisyklėse. Niekas nenusižengia tvarkai net tuomet, kai ji yra nelogiška ar pasenus. Dažnai dėl grupinio darbo ir atsiranda tie viršvalandžiai – vienas žmogus dirba greičiau, kitas lėčiau, bet jei tu baigei savo darbus, o kolega – ne, vis tiek turi sėdėti darbe, kol jis pabaigs, nes tu esi komandos narys. Arba pavyzdžiui, žemesnių pareigų žmonės tiesiog neina namo, kol neišeina jų tiesioginis viršininkas.
Nors ir dauguma dirba viršvalandžius, vakarienės niekas iškart nevalgo. Dažniausiai yra tiesiog užkandžiaujama po 17 val. traškučiais, šokoladukais ir sausainiais. Darbo pabaigoje, prieš važiuojant namo, žmonės mėgsta eiti išgerti su bendradarbiais, pavalgyt ir padainuoti karaoke. Nors jie sako, kad tai atsipalaidavimas po darbo, aš tai suvokiu kaip darbo dalį, nes šnekama apie dienos darbus ir dažniausiai aptariami klausimai, kuriuos nemandagu tiesiogiai aptarti dienos metu (pvz., atsakomybė, ką norėtum turėti darbo grupėje, kas patinka ar nepatinka, dėl ko abejoji ir t.t.).
„Vakarėlio metu“ yra visiškai normalu prarasti saiką alkoholiui, visiškai nusigerti ir kitą dieną vaidinti, kad niekas neįvyko. Atsipalaidavimas laikomas labai puikia žmogaus savybe – jie sako, kad „reikia smarkiai dirbti, o linksmintis dar smarkiau“. Todėl tai tarsi savotiškas varžymasis – kas geriau pasilinksmins.
Japonijoje atostogauti yra nemadinga ir nemandagu (kaip tu atostogausi, kai bendradarbis tuo metu dirbs?), todėl įmonės dažnai užsidaro per naujuosius, pavasarį ir vasarą savaitei, kad žmonės priverstinai, visi kartu, kaip komanda eitų paatostogauti ir praleisti laiką su šeima.
Tokia yra darbo diena Japonijoje, žiūrint per „užsieniečio akinius“. Jei dar kažkas įdomu – klauskite komentaruose!


1/1 (1)---
« Spauda « Pagrindinis

* Gen. time: 0.0318
* © xneox.com