Dešimtmetį paklydėlius gelbėjęs Remigijus: alkoholikai

„Seniai turėjau būti užmuštas, iškeptas ar papjautas. Meldžiausi, kad Dievas man įspirtų į šikną. Ir įspyrė – sumažino galimybių apie ką mąstyti“, – šmaikštauja Kražių seniūnijos Bielskiškės kaime prieš keliolika dienų gaisro nusiaubtos sodybos šeimininkas Remigijus Kalakauskas.

Kone dešimtmetį šioje sodyboje pagalbos sulaukdavo alkoholio norintys atsisakyti paklydėliai. Remigijus sako, kad gaisras – ne pabaiga. Sulaukta gerų žmonių pagalbos, tad sodyba bus atstatyta.

„Nevaidinu kankinio“

„Gerai, kad ne žiemą gaisras įvyko. Žiemą būtų „basta“. Kaip Šuriko nuotykiuose tektų į popierių ir stiklo vatą įsivyniot, tik palikt dvi skyles“, – žodžio kišenėje neieško Remigijus. Kai praėjusį pirmadienį sodyboje kilo gaisras, Remigijaus namuose nebuvo – buvo išvykęs į Padubysio kaime vykusį maldos grupelės susitikimą.

Nuo gaisro nenukentėjusiame akmeniniame statinyje dabar įsikūręs vyras, užkaitęs arbatos, pakviečia prisėti ant paklodėmis užtiesto vežimo. Sako seniau apmaudžiai pasvarstydavęs, ar yra jo kaime bendruomenė. Kai sulaukė žinios apie gaisrą ir nerimo kupinas automobiliu pasiekė savo sodybą, suprato, kad klydo. Apie penkiolika jaunų kaimo vyrų drąsiai šokinėjo į degantį namą, jį gesino ir gelbėjo daiktus.

Visiškai sudegė pusė gyvenamojo namo. Kita dalis taip pat smarkiai apdegė, tad namą belieka nugriauti. Remigijus jį žada atstatyti, nes pagalbon atskubėjo gerų žmonių. Penki draugai paaukojo pinigų, o pirmadienį apsilankęs Kražių seniūnas ir miškininkas atnešė gerą žinią – perpus pigiau Remigijui bus skirta 20 kub. metrų medienos, o savivaldybė padegėliui skirs pašalpą. Tiesa, medžius teks pačiam nupjauti, parsivežti ir supjauti. Remigijus sako, kad tai – ne bėda. Pagalba vis tiek labai dosni, paskaičiuota, kad vidutiniškai už mišką teks mokėti tūkstantį litų.

Skelbiama gaisro priežastis – elektros instaliacijos gedimas. Remigijus turi savo versiją, tačiau nieko kaltinti nelinkęs… „Nevaidinu kankinio, nesijaučiu kankinys. Gerai, kad užsidegė ne akmeninis pastatas, o šitas pūzras. Gali kankintis galvodamas, ar čerpių stogą dėti, kur tualetą, dušą daryti, jaudintis, kad kažkas griūva ar byra. Melst Dievo – duok man kokį ženklą, spirk į šikną, bet neskaudžiai. Meldžiausi Dievui, kad spirtų man. Gaisru sumažino jis man galvojimo galimybių ir variantų“, – šmaikštauja vyras.

Remigijus sako, kad per savo gyvenimą jis buvo „išbuožintas“ – kelis kartus neteko namų. Iš pradžių buvę skaudu ir sunku, o dabar visos nelaimės nebėra netikėtos. Gerai, kad „tašė“, kurioje savo daiktus „išbuožintas“ išsinešdavo, liko sveika. Vadinasi, viskas gerai, o kiek dar tai kartosis, kas žino. Remigijus labiausiai džiaugiasi, kad liko sveiki dokumentai – juos atkurti būtų buvę vargelio.

Ketino susprogdinti

Daugiau nei per penkerius metus apie šimtą žmonių Remigijaus sodyboje buvo radę namus. Dalis jų jau nebegyvi – nesugebėjo pakeisti gyvenimo būdo. Dalis valkatauja, tačiau tie, kurie sugebėjo susivokti ir nebevartoti svaigalų, susirasti darbą ir blaiviai gyventi, vienbalsiai sako – Remigijus turi talentą padėti žmonėms. Prieš kelerius metus į sodybą dar suvažiuodavo dešimtys vyrų. Kalbėdavosi dvasinėmis temomis, vakarodavo prie arbatos puodelio, dalydavosi viskuo, ką turi, lyg broliai. Tiesa, jie vienas kitą broliais vadina iki šiol, o Remigijų šaukia paprastai – Remyga.

Vyras prisipažįsta pavargęs nuo bendruomenės vadovo veiklos. Reikia turėti auksinės kantrybės, kad nesibartum ir kantriai mokytum vaikų namuose užaugusį vyrą laiku šerti triušius. Reikia turėti daug patirties ir begalinę širdį, kad priverstum plauti indus ar dirbti kitokius ūkio darbus tą, kuris trisdešimt metų praleido kalėjime ir gyvena vadovaudamasis kalėjimo filosofija. Reikia būti psichologiškai stipriam, kad savo kalbomis priverstum žmogų atverti širdį, lieti skausmo ašaras tol, kol iš širdies išsivalys susikaupęs dumblas. „Kažkas mane už tai ir papjaut norėjo, kažkas – susprogdint“, – sako jis.

Remigijus prisimena, kaip du vyrai, kurių vienas dabar sėkmingai nebegeria alkoholio ir tvarkingai gyvena, o kitas – jau po velėna, ketino nusipirkti du „ptursus“ (prieštankinius reaktyvinius įrenginius) ir susprogdinti jo sodybą. Juokingai graudžią, kino scenarijaus vertą istoriją Remigijui po kelerių metų papasakojo patys „niekšeliai“.

Jie buvo suplanavę visiškai sugriauti pastatus, kuriuose reikia tiek dirbti. Buvo suradę žmones, iš kurių „ptursus“ nusipirks, o nusitaikyti ketino nuo netoliese esančio miškelio. Pirmiausia ketino šauti į akmeninį pastatą, o kai dulkės nusės – į dabar sudegusį namą. Žmonių žudyti nenorėjo, „operaciją“ buvo suplanavę sekmadienį, kai visi bendruomenės nariai bus bažnyčioje.

„Operacija“ nepavyko, nes, pasak Remigijaus, Dievulis atsiuntė dar vieną „niekšelį“, niekšingesnį už anuos du. Tas pavogė automobilį, kurį pardavę vyrai ir ketino įsigyti „ptursus“. „Tas niekšelis pavogtą mašiną kažkur pragėrė, prispaustas prie sienos pažadėjo pinigus grąžinti, bet ėjo kažkur Ginkūnuose, krito prie parduotuvės, susitrenkė galvą ir mirė. „Ptursų“ vyrai nusipirkti nebegalėjo, o po pusmečio, kai alkoholio užtemdytos smegenys prasiblaivė, pasipasakojo, ką buvo sumanę“, – sako Remigijus.

„Visi man kažką norėjo padaryt“

Būdavo, kad atrodė, jog gyvena ant ugnikalnio, kuris nežinia kada išsiverš. „Ko tik nebuvo. Čia visi man ką nors norėjo padaryt. Šoko muštis toks kikboksininkas, Europos čempionas, narkomanas. Buvo labai agresyvus, galva be kaklo, jėgos turintis. Reikia dabar paskambint ir paklaust, ką norėjo padaryt“, – juokiasi jis.

Vienas recidyvistas prieš kitą šokinėjo su žirklėmis – paskersti norėjo. „Geras žmogus, labai norėjo keistis, bet yra „poniatkės“ tokios kalėjime. Atvažiavo toks gargždiškis, kuris nežinojo tų „poniatkių“, ir pasakė recidyvistui: „Smuk į šalį, gaidy…“ Zekas privalo reaguot į tokį įžeidimą, jei nėra gaidys. Pačiupo žirkles ir ėmė gaudyti gargždiškį aplink stalą. Abudu nubaudžiau, bet recidyvistas vakare išėjo – atsisakė galimybės pasikeist. Jis turėjo pagal kalėjimo „poniatkes“ įžeidusįjį nudobt ar bent prismeigt iki ligoninės – apginti savo garbę“, – sako Remigijus.

Vyras iki šiol saugo bendruomenės narių jausmų dienoraščius, kuriuos reabilitacijoje jie turėdavo rašyti. „Skaityti juos – didelis krūvis. Skaitai, matai, kaip sveikdamas žmogus tada džiaugėsi, bet žinai liūdną finalą – pasikorė. Sakiau visus į laužą sumesiu, o gal atiduosiu artimiesiems. Tegu žino, kaip jis gyveno“, – sako jis.

Tėvų lepinimas ir atstūmimas – priežastis svaigintis

Sodyboje kurį laiką gyveno labai geras jaunuolis Gedukas. Narkomanas. Vėliau jį kažkas nužudė. Netipinis, nepiktybinis narkomanas buvo.

„Jam turtingi tėveliai visko prifarširavo. Tėvai gyveno dėl turtų ir garbės. Mama riejosi su tėvu dėl lyderiavimo šeimoje, kol tas išėjo. Vaikui dėmesio niekas neskyrė, jis ėmė „kaifuoti“. Jo mama man paskambinusi bardavosi, kad vaikas užtraukė šeimai gėdą, nes per jį turinti važinėti po reabilitacijos centrus“, – prisimena Remigijus.

Jis motinai aiškindavęs, kad Gedukas, negavęs tėvų meilės, dabar ją atsiima vogdamas tėvų sukauptą auksą ir pirkdamas narkotikus. „Ji ne į svečius turėjo vaikščioti auksais pasipuošusi, o vaiką mylėti. Tiems vyrams, kurie čia buvo, tėvai nepadėjo iš vaiko tapti suaugusiu. Tėvai už vaiką nudirbdavo darbus, o ne ugdė jo savarankiškumą“, – sako Remigijus.

Buvo toks keturiasdešimtmetis atvažiavęs, visas „supartalintas“. Užaugęs vaikų namuose, jis buvo įsitikinęs, kad yra tėvų pamestas. Remigijaus padedamas jis prisiminė vaikystę, kaip jį tėvas ant pečių nešiodavo ir tikrai labai mylėjo. Prisiminė, kaip stovėjo prie motinos karsto. „Pabėgo ji“, – taip ketverių metų vaikas galvojo, kai mama mirė. Begalinis pyktis buvo jį užvaldęs. Šis pyktis visą gyvenimą ir buvo skandintas butelyje…

Buvo iš Kauno vyras, kurį motina nepaprastai lepino. Tėvas reikalaudavo, kad sūnus padėtų jam namuose meistrauti, o motina duodavo rublių, kad šis ne dirbtų, o į kiną eitų. Jis buvo įtikėjęs, kad mama labai gera, o tėvas – blogas, alkoholikas, nepadėjo mamai. Pradėjus nagrinėti vertybes paaiškėjo, kad tėvas visą gyvenimą dirbo autobusų vairuotoju. Ar alkoholikas galėjo juo dirbti, jei kasdien buvo tikrinamas jo girtumas?

Vyras pamažu susivokė, kiek melo buvo girdėjęs. Svarbiausia, kad meškos paslaugą jam padarė mama. Gyvenime vaikas nieko neišmoko, o mamai mirus palikimą pragėrė ir keturiasdešimt dvejų atsidūrė prie konteinerio. Atėjęs pas Remigijų atrodė lyg septyniasdešimties.

„Negalima apie savo buvusį sutuoktinį kalbėti blogai, nes nežinai, kas vaiko galvelėje dėsis ir kaip tai atsilieps ateityje. Išsiskyrei – laimink, linkėk visa ko geriausio, kad savo gyvenimo naštos neužkrautum vaikui“, – sako Remigijus.

Privalu išmokti nesislėpti butelyje

Remigijus sako, kad Italijoje reabilitacijos centre skiriami treji metai „juodo“ darbo. Tokia terapija, nes narkomanas ir alkoholikas nepaklūsta jokioms taisyklėms. Svarbiausia reabilituojantis – garbės ir orumo sugrąžinimas. Kad nebesišlapintų į kelnes, nebevogtų, nebemeluotų, vykdytų pareigas, neapgaudinėtų žmonių.

„Sakau žmogui, kad keltųsi šeštą valandą ir eitų žolės pjauti. Tas ginčijasi, kad kai atsikels – padarys. Ne man to reikia, o jam, kad priprastų keltis, kad į darbą laiku nueitų. Juk darbdaviui nepasakysi, kad darbus nudirbsi, kai išsimiegosi. Gyvenam kaip rusai, o norim gyvent kaip vokiečiai…“ – kalba jis.

Pasak Remigijaus, reabilitacijos prasmė ta, kad atėjęs pagalbos žmogus iš vaiko virstų vyru. Alkoholikai ir narkomanai – suaugę vaikai, netapę vyrais. „Jie seka pasakas, priešinasi tvarkai, netesi pažadų, susidūrę su situacija slepiasi už moters „padalkų“ ar butelio. Situacijai pažiūrėt į akis negali. Jie turi išmokti žiūrėt į situaciją, kokia ji yra. Graži, šūdina, utėlėta – kokia ji bebūtų, į tokią turi žiūrėt, o ne kurt pasakas apie save, koks esi geras, protingas ir kaip visi tavęs trokšta ir gerbia…“ – sako jis.

Dešimtmetį paklydėlius gelbėjęs Remigijus: alkoholikai – vyrais netapę vaikai