Dėl „Žalgirio“ – net į kalėjimą

Buvęs „Žalgirio“ gydytojas Vytautas Vaikšnoras buvo pagarsintas kaip finansinis aferistas. Tačiau mažai kas žino, kad šis vyras savo pinigus, sveikatą ir laisvę paaukojo norėdamas išlaikyti legendinę komandą.

Per 65-erius „Žalgirio“ gyvavimo metus būta visko – šlovės, nuopuolių, atsitiesimo ir stovėjimo prie kracho duobės.

Dabar, kai klubas išgyvena ypatingą sunkmetį, buvę komandos rėmėjai prisimena asmenybes, nesavanaudiškai padėjusias „Žalgiriui“ įveikti sunkumus, ir bando įvardyti žmones, kurie atvedė klubą prie prarajos.

Aiškėja, kad legendinis „Žalgirio“ vardas kai kuriems prie klubo prisišliejusiems veikėjams galėjo tapti priedanga neblogai pasipelnyti.

Tačiau šalia „Žalgirio“ visada buvo ir kitokių žmonių – pasirengusių dėl mylimos komandos paaukoti didžiausias gyvenimo vertybes.

Klubas ėjo iš rankų į rankas

Sovietmečiu, kai „Žalgirį“ valdė valstybinės struktūros, didesnių finansinių problemų komandai nekildavo. Bėdos prasidėjo tada, kai klubas ėmė gyventi rinkos sąlygomis.

Kauno krepšinio mokyklos direktorius Algis Pušinaitis prisimena, kad, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, „Žalgirį“ iš Semiono Tokerio globos perėmė Kauno šiluminė elektrinė, kuriai tuo metu vadovavo Antanas Šliažas.

Vėliau komanda pateko į „L grupės“, kuriai vadovavo Aronas Šerberis, rankas.

Gydytojas ėmėsi vadybos

Iš tos grupės komandą 1992 metais perėmė buvęs „Žalgirio“ komandos gydytojas Vytautas Vaikšnoras. Jis tuo metu vertėsi metalo prekyba.

Iš pradžių verslas sekėsi neblogai, todėl medikas ryžosi pats vadovauti komandai. Buvo įsteigta individuali įmonė „Žalgiris“.

„Vytas mane surado ir pasiūlė tapti direktoriumi. Susitikome su Arvydu Saboniu, kuris prašė mūsų išlaikyti „Žalgirį“. Iš Estijos pakvietėme trenerį Jaaką Salumetsą. Komandos sezono biudžetas tuo metu siekė 270 – 280 tūkst. JAV dolerių“, – pasakojo A.Pušinaitis.

Visus pinigus komandai išlaikyti V.Vaikšnoras skyrė iš savo kišenės. Tačiau vėliau verslas pradėjo strigti, atsirado skolų.

A.Pušinaitis prisiminė, kad V.Vaikšnoras griebėsi naujo verslo – jis vežė alaus skardines iš Vokietijos į Rusiją. Siekdamas išlaikyti komandą, paėmė iš banko 120 tūkst. JAV dolerių kreditą.

Laikas buvo sudėtingas, vokiečiai nevykdė įsipareigojimų, verslas ėmė strigti. Žaidėjams V.Vaikšnoras buvo skolingas 27 tūkst. JAV dolerių, Ūkio bankui – 120 tūkst. Buvo dar 20 tūkst. skolų žmonėms, investavusiems į klubą.

Komandoje įvedė tvarką

Buvęs „Žalgirio“ klubo generalinis direktorius Ramūnas Šalūga pastebėjo, kad V.Vaikšnoras, 1992 -1993 metais vadovaudamas komandai, atliko du labai gerus darbus.

„Komandoje Vytas įvedė tvarką. „Žalgiryje“, kurį jis paveldėjo, vyravo žaidėjų diktatas. Komanda buvo pavirtusi į prekybininkų kontorą. Jis pasikvietė trenerį iš Estijos J. Salumetsą, tai privertė žaidėjus profesionaliau pažvelgti į žaidimą. Įvedė tvarką, reikalavo atsakomybės“, – prisiminė R.Šalūga.

Vėliau V.Vaikšnoras į komandą pakvietė trenerį Joną Kazlauską, kuris tuo metu vadovavo jaunimui ir buvo pasiekęs gerų rezultatų.

Klubo vadovai dėjo daug pastangų, kad komanda būtų papildyta jaunais, perspektyviais žaidėjais, siekė, kad geri krepšininkai neišvažiuotų į užsienį.

„Tas žmogus komandai aukojo savo pinigus. Už „Žalgirį“ jam teko sumokėti dar ir asmeniniu gyvenimu, sveikata, laisve“, – kalbėjo R.Šalūga.

Kai verslo reikalai pasidarė beviltiški, V.Vaikšnoras išvyko į Rusiją.

Atsisakė žaisti su „Atletu“

R.Šalūga su Šabtajumi Kalmanovičiumi perėmė komandą su skolomis.

Verslininkas prisiminė, jog tuo metu buvo susidariusi panaši situacija, kaip dabar. „Žalgirio“ žaidėjai, ilgai negavę algų, atsisakė žaisti rungtynes su „Atletu“. Kad neįvyktų skandalas, Š. Kalmanovičius davė 27 tūkst. dolerių.

Kadangi tuo metu bankiniai pervedimai iš Maskvos užtrukdavo savaites, R.Šalūga žaidėjų algoms skirtus pinigus skubiai parvežė iš Rusijos sostinės lagamine.

Gyvenimas susiklostė tragiškai

Dramatiškai susiklostė V.Vaikšnoro gyvenimas. Į neviltį puolęs verslininkas slapstėsi nuo kreditorių Rusijoje, paskui Ispanijoje, bėglio ieškojo policija.

2003 metais jis sugrįžo į Lietuvą, čia jį sulaikė teisėsaugininkai.

Teismas „Žalgirio“ gelbėtoją nuteisė trejiems metams laisvės atėmimo už finansines machinacijas ir sukčiavimą. Belangėje V.Vaikšnoras atsėdėjo pusę laiko ir buvo paleistas į laisvę.

Grįžęs iš kalėjimo, jis gyveno ne savo name Aukštuosiuose Šančiuose, bet pas tėvą Druskininkuose. Jo tėvas, irgi Vytautas Vaikšnoras, buvo pirmasis po Nepriklausomybės atkūrimo Druskininkų meras.

R.Šalūga prisiminė, jog V.Vaikšnoras po kalėjimo nepritapo visuomenėje ir nesugrįžo į verslą. Pašlijo vyro sveikata, apėmė depresija.

Bičiuliai mėgino jam padėti: kas duodavo pinigų, kas telefoną. R.Šalūga leisdavo nemokamai nakvoti viešbutyje, kai V.Vaikšnoras atvažiuodavo pas gydytojus į Kauną.

„Prieš pusantrų metų Vytą palaidojome Druskininkų kapinėse“,- atsiduso R.Šalūga.

Šabtajus sumokėjo skolas

Komandą perėmęs Š.Kalmanovičius sumokėjo skolas žaidėjams, atsiskaitė su indėlininkais, nes vienu metu „Žalgiris“ veikė panašiai, kaip „Sekundės“ bankas – rinko indėlius.

Š.Kalmanovičius nenorėjo, kad komandoje liktų Ginas Rutkauskas, kurį iš Jonavos buvo pakvietęs V.Vaikšnoras. „Tai aš įkalbėjo Šabtajų palikti Giną. Tada jis rūpinosi komandos inventoriumi, važiuodavo žaidėjų žmonoms pirkti mėsos“,- prisiminė R.Šalūga.

1994 – 1995 metais komandos biudžetas buvo 686 tūkst. JAV dolerių, 1995 – 1996 – 870 tūkst. JAV dolerių. Tuos pinigus skyrė Š.Kalmanovičius ir šiek tiek A.Sabonis.

R.Šalūga pasakojo, kad A.Saboniui buvo mėginama įpiršti, neva Š.Kalmanovičius „Žalgiriui“ neduoda pinigų, o žiūri tik savo interesų. Arvydui buvo sakoma, kad, davęs 10 tūkstančių, Š.Kalmanovičius nori atsiimti 100 tūkstančių.

„Iš tiesų Š. Kalmanovičius atvežė „Žalgiriui“ pusę milijono dolerių grynųjų ir juos padėjo į „Litimpex“ ir Akcinį inovacinį bankus. Netrukus šie bankai bankrutavo“,- pasakojo R.Šalūga.

Parėmė valdžia ir SBA vadovai

1999 metais „Žalgirį“ perėmė pats A.Sabonis ir verslininkas Mindaugas Plūkas. G.Rutkauskas buvo paskirtas klubo generaliniu direktoriumi.

Tuo metu „Žalgiriui“ padėjo ir Lietuvos valdžia – Vyriausybės vadovai, Vytautas Landsbergis. Buvo skirta 12 mln. litų A.Sabonio krepšinio mokyklos statybai, tačiau A.Sabonis persigalvojo ir nusprendė statybomis neužsiimti. Pusė tų pinigų vėliau buvo paskirta Sporto halei remontuoti.

Kai „Žalgirį“ paliko Š.Kalmanovičius, komanda jau turėjo gerus rėmėjus iš SBA koncerno – Gintarą Tamkevičių, Arūną Martinkevičių, M.Plūką.

„Žalgiris“ blizgėjo, salės būdavo sausakimšos. Sėkmės spinduliuose besimaudančiam klubui be didesnio vargo pavykdavo subalansuoti ir biudžetą.

Komandos pinigų apskaitą vedė SBA finansų strategas G.Tamkevičius. Jis puikiai bendravo su kitais verslininkais, visi noriai talkino.

SBA koncernas „Žalgirio“ biudžetą ėmė pildyti tada, kai A.Sabonis pareiškė nebegalįs duoti savo pinigų „Žalgiriui“.

Įvardijo klubo duobkasius

„Gaila, kad visuomenė yra klaidinama dėl padėties „Žalgiryje“ ir neįvardijami žmonės, kurie atvedė komandą prie sunkios padėties. Dešimt metų tylėjau, bet dabar kalbėsiu atvirai“, – ryžosi prabilti R.Šalūga.

Jo nuomone, ilgainiui „Žalgiris“ aplipo negeranoriškais prašalaičiais.

G.Rutkauskas, Darius Dzidzevičius ir Gediminas Navikauskas, R.Šalūgos teigimu, turėjo daugiausia įtakos dabartinėms „Žalgirio“ bėdoms.

R.Šalūga apgailestaudamas pripažino, kad jis pats tuos žmones pastatė ant kojų.

Susikirto dėl arenos

G.Navikausko ir R.Šalūgos keliai susikirto, kai iškilo būtinybė statyti naujus sporto rūmus.

Buvęs premjeras Algirdas Mykolas Brazauskas pakvietė R.Šalūgą dalyvauti darbo grupėje dėl sporto arenos.

„Mūsų pozicija buvo tokia: nesvarbu, kur bus arenos vieta, nesvarbu, kas ją statys, svarbiausia, kad ji būtų pastatyta“, – prisiminė R.Šalūga.

Tačiau netrukus užvirė ginčai dėl prancūzų kompanijos BBI pasiūlytos arenos Nemuno saloje kainos.

170 mln. litų, už kuriuos dabar statoma arena, ar bemaž pusė milijardo, kaip siūlė prancūzai ir choru jiems pritarė „Žalgirio“ funkcionieriai bei kai kurie Kauno politikai?

R.Šalūga buvo gavęs dokumentų ir analogiškų pasaulio arenų sąmatų. Prancūzų pasiūlyta suma – maždaug 470 mln. litų jam pasirodė nerealiai išpūsta. Tada ir susikirto G.Navikausko ir R.Šalūgos pozicijos.

„Jis prancūzų projektą nesveikai gynė ir rėkė ant manęs, kai aš suabejojau dėl statybų kainos. Supratau, kodėl jis rėkia: pinigai slydo vyrams iš rankų...“ – prisiminė neseną istoriją R.Šalūga.

Jam buvo nesuvokiama ir tai, kaip krepšinio klubas gali tapti statybų operatoriumi.

Prancūzų projektą aistringai gynė ir tuometinis Kauno meras Arvydas Garbaravičius. Verslininko Augustino Rakausko siūlymas areną pastatyti už savo lėšas buvo atmestas, kaip nepriimtinas. Žūtbūt buvo siekiama statyti areną už miesto biudžeto lėšas. Galima tik įsivaizduoti, į kokius spąstus būtų patekęs šiandien skolose skęstantis Kaunas, jei miesto taryba būtų apsisprendusi pasirašyti sutartį su prancūzų kompanija.

„Žalgirio“ finansai tuo metu jau ritosi žemyn. Keista, kad kaip tik tada buvo sudarytas deficitinis „Žalgirio“ biudžetas. Buvo planuojama gauti 16 mln. litų pajamų, o išleisti numatyta net 20 milijonų.

Siekė valdyti miesto biudžetą

R.Šalūgos nuomone, vyrai ėjo va bank. Planavo, kad, tapę arenos operatoriais, jie padengs tą deficitą valdiškais pinigais. Bet triukas nepavyko.

Nors komandą jau keletą metų kankino finansinės problemos, tačiau jos buvo kruopščiai slepiamos. Visuomenę ir „Žalgirio“ gerbėjus klaidino ir kai kurie spaudos leidiniai, aktyviai palaikę klubo funkcionierių poziciją.

Isteriškas spaudimas miesto valdžiai davė tam tikrų rezultatų – nors ir pati paskendusi skolose, Kauno valdžia iš paskutiniųjų rėmė legendinį klubą.

Nors miestas nuolat finansavo „Žalgirį“, tačiau kauniečiams nebuvo pranešta, kas ir kokius atlyginimus komandoje gauna, kiek lėšų skiriama funkcionieriams išlaikyti.

Spekuliuoti „Žalgirio“ vardu sekėsi neilgai. Nes valdiškų milijonų jau neužteko. Netrukus yla išlindo iš maišo: apie nesumokėtus atlyginimus prabilo žaidėjai, lagaminus susikrovė legionieriai.

Vienas komandos vadovų Ginas Rutkauskas pamatė, kad bus negerai, ir suskubo išvykti į Rusiją. G.Navikauskas šiek tiek vėliau iškeliavo laimės ieškoti į Ukrainą.

Susipyko su verslo pasauliu

Dar vienas žmogus, R.Šalūgos teigimu, pavirtęs į dinozaurą, yra „Žalgirio“ klubo šešėlinis kardinolas, A.Sabonio langų bendrovės vadovas D.Dzidzevičius.

Įkūrę krepšinio mokyklą, R.Šalūga su A.Saboniu nusprendė, kad reikia steigti įmonę, kuri finansiškai padėtų mokyklai gyvuoti. Tada ir buvo įkurta A.Sabonio langų gamybos bendrovė, o jai vadovauti pakviestas D.Dzidzevičius. Per trumpą laiką langų specialistas tapo krepšinio strategu ir ėmė daryti didelę įtaką A.Saboniui.

„Žalgiris“ dėl ūmaus D.Dzidzevičiaus būdo susipyko su verslo pasauliu. „Kai žmogus duoda pinigų, jis nori stebėti, kaip tie pinigai panaudojami. O tokia teisė iš rėmėjų buvo atimta“, – kalbėjo R.Šalūga.

A.Sabonis – geras žmogus

Kodėl, matydamas klube bręstančią katastrofą, nieko nedarė didžiausias Lietuvos krepšinio autoritetas A.Sabonis?

R.Šalūga pajuokavo: „Arvydas turi dvi profesijas. Jis yra genialus krepšininkas ir geras žmogus. Dėl šios antrosios savo „profesijos“ jis leido šalia savęs atsirasti ir jo autoritetu naudotis negeriems žmonėms.“

Slepia skolų dydį ir kilmę

R.Šalūga didele problema laiko tai, kad neįvardijami tikrieji „Žalgirio“ skolų mastai.

Net A.Sabonis tikriausiai nežinojo, kokios skolos slegia jo komandą.

„Kai Arvydas neseniai paskambino Š.Kalmanovičiui ir paprašė paremti „Žalgirį“, Šabtajus paklausė, kokio dydžio yra „Žalgirio“ skolos. Arvydas sakė, kad tikrą padėtį žino klubo direktorius“, – pasakojo R.Šalūga.

Verslininko nuomone, klube iššvaistyta apie 20 mln. litų. Jis neatmeta galimybės, kad su žaidėjais galėjo būti sudarinėjamos sutartys, kuriose būdavo užrašomos fiktyvios sumos.

Tokie pat dalykai galėjo vykti ir tvarkant krepšinio agentų mokesčius.

Klubu praėjusiais metais domėjosi verslininkas Darius Mockus, tačiau, sužinojęs tikrąją padėtį, nusprendė nerizikuoti.

„Vičiūnų“ įmonių grupės vadovo Visvaldo Matijošaičio iniciatyva suburti entuziastai mėgina rinkti pinigus ir palaikyti „Žalgirio“ gyvastį, kol bus rastas esminis sprendimas. Komandai aukoja ir paprasti kauniečiai.

Tačiau to nepakanka, jei norime, kad „Žalgiris“ ir toliau garsintų Kauną solidžiomis pergalėmis Eurolygoje.

Pasitikėjimą grąžins viešumas

R.Šalūgos nuomone, dabartinė komandos vadovybė bijo dviejų dalykų: viešumo ir naujo savininko. Funkcionieriai suvokia, kad tada bus pareikalauta visus dokumentus kloti ant stalo ir paaiškinti, kur dingo pinigai.

Buvęs klubo vadovas įsitikinęs, jog pirmiausia reikia teisingai informuoti visuomenę apie padėtį klube ir taip sugrąžinti pasitikėjimą „Žalgiriu“.

„Būtina į šalį pastumti tuos piliečius, kurie iš Rusijos ir Ukrainos vis dar diriguoja „Žalgiriui“. Tada išrinkti naują valdybą, pritraukti rėmėjų“, – klubo gaivinimo planą dėstė R.Šalūga.

Skaičiavome kiekvieną litą

Gintaras Tamkevičius,

verslininkas, buvęs vienas „Žalgirio“ klubo akcininkų

„Mano laikais klubo finansai būdavo labai griežtai kontroliuojami. Kiekvieną mėnesį surinkdavau visas sąskaitas, atlikdavau skaičiavimus ir apie tai per susirinkimą informuodavau klubo vadovybę. Žinodavome, iš kur gauname ir kaip išleidžiame kiekvieną litą. Nesuvokiu, kaip dabartiniai klubo vadovai nežino, kiek „Žalgiris“ turi skolų.

Prieš dešimtmetį kiekvieną mėnesį „Žalgirio“ žaidėjų atlyginimams buvo skiriama po 50 tūkst. JAV dolerių. Algos žaidėjams tada nevėluodavo.

Aktyviai dirbdami su verslininkais, televizijomis, reklamos firmomis, sugebėdavome surinkti būtiną pinigų sumą. Į klubą investavau ir asmeninių lėšų – 400 tūkstančių JAV dolerių.

Krepšinis nėra ta sporto šaka, kuri būtų pelninga. Aš tai visada suvokiau. Buvau kilęs iš kaimo, man „Žalgiris“ buvo labai svarbus, todėl negailėjau savo pinigų, taip pat elgėsi ir M.Plūkas.

Nors šiuo metu su „Žalgiriu“ neturi jokių tiesioginių ryšių, tačiau kartais susitinku su A.Saboniu ir prisimenu gerus laikus.“

Vytauto Vaikšnoro biografijos faktai

Gimė 1960 m. Druskininkuose.

1978 – 1983 m. studijavo Tartu universitete sporto mediciną.

1984 – 1991 m. dirbo „Žalgirio“ komandos masažuotoju ir gydytoju.

1991 – 1994 m. „Žalgirio“ komandos savininkas.

1995 m. jam buvo iškelta baudžiamoji bylą už sukčiavimą dideliu mastu.

1996 – 2002 m. slapstėsi nuo teisėsaugos Rusijoje, 2002 – 2003 m. gyveno Ispanijoje.

2003 m. lapkričio mėn. sugrįžo į Lietuvą ir buvo sulaikytas. 2004 m. nuteistas ir įkalintas. 2006 m. anksčiau laiko išleistas į laisvę.

2007 m. liepos 30 d. mirė. Palaidotas Druskininkuose.