Dešimtokė iš Telšių rajono: Prisigėriau. Užmigau. Išprievartavo.

Kiek tą vakarą išgėrė - nesuskaičiuoja, kaip baigėsi vakarėlis - neatsimena... Bet viso to pasekmės Ingai Varankovaitei (18) iš Telšių rajono įsimins visą gyvenimą. Ryte ji atsibudo nuoga ir išprievartauta. Po kurio laiko dar vienas smūgis - ji laukiasi prievartautojo vaiko.

„2007-ųjų liepos 21-oji... Šeštadienio vakaras. Tą datą amžinai prisiminsiu. Gėrėm be jokios progos, taip pas mus įprasta - susirenka jaunimėlis ir laka be saiko. Su geriausia drauge nusipirkau porą butelių degės (supraskite - degtinės), dar pusbrolis samanės buteliuką atsivežė... Prie senelio garažo pasistatėm palapinę, laužiuką susikūrėm. Planavom kepti dešreles, kelias išsikepėm, bet gerti labiau norėjosi... Varėm be stabdžių, gal per valandą viską išgėrėm, maždaug po butelį „ant galvos".

Jau svyravom, bet nei bloga buvo, nei miegot norėjosi. Sumanėm eiti iki mokyklos stadiono, ten pas mus kaime visas jaunimėlis renkasi. Ir tą vakarą nemažai susirinko. Prisėdom prie vienų, pasivaišinom jų gėrimais, paskui prie kitų, ir ten išgėrėm. O tada sutikom Martyną su draugu. Abu tokie gerai „įmalę", bet ant kojų pastovėjo. Maišelyje turėjo dar kelis butelius, todėl pasiūlė visiems drauge išgerti. Linksmybės pratęsėm senelio garaže. Toliau gėrėm, žaidėm kortom, pasakojom anekdotus."

„VĖMIAU, BET VIS TIEK GĖRIAU"

„Visi nemalonumai prasidėjo po dvyliktos. Iš Telšių atvažiavo mano vaikinas, toks pats jaunas kaip ir mes visi, na gal metais vyresnis - septyniolikos. Jis toje kompanijoje tik mane vieną pažinojo, todėl ir glaudėsi šalia. Pasiūliau ir jam išgerti, sutiko. Jau ėmė už butelio, bet staiga Martynas kirto per rankas. Supyko, kad gers jo neatsiklausęs. Aišku, kilo konfliktas, maniškis atsiprašinėjo, bet Martynui nerūpėjo. Kartu su draugeliu užlaužė jam rankas ir ištempė iš garažo. Kelis kartus sudavė per veidą, spyrė į klyną... Kraupus vaizdelis, bet padėti negalėjau - vos pastovėjau ant kojų, visos tos muštynės man kaip kokiam filme atrodė, nereagavau.

Sumuštas vaikinas išėjo namo, o mes toliau gėrėm. Pirmiausia „nulūžo" pusbrolis, tada jau man bloga pasidarė... Pavėmiau, bet vis tiek dar porą gurkšnių degtinės „padariau"... Nu, o toliau jau nieko pati neprisimenu."

IŠPRIEVARTAVO MIEGANČIĄ

„Ryte pabudau nuo nežmoniško skausmo. Gėlė visą kūną, atrodė, kad lazdom kas uždaužė. Gulėjau palapinėje viena, visiškai išrengta, šalia mėtėsi mano drabužiai, Martyno džinsinis švarkelis. Nesupratau, kas įvyko, bet nuojauta buvo...

Greitai apsirengiau ir išbėgau ieškoti draugės. Guli garaže visa užtinusi, pusbrolis irgi ne ką geriau atrodo. Nebebuvo tik Martyno su draugu. Draugė išsigandusi klausia, ar man viskas gerai. Ėmiau rėkti, klausti, kas man buvo, kodėl taip viską skauda. Jokių atsakymų... Pradėjo verkti. Tada išsitempė mane į lauką, kad pusbrolis negirdėtų, ir viską papasakojo... Sakė, kad abi buvom visiškai girtos, kad nė viena ant kojų nepastovėjom. Pirmoji kritau aš - užmigau prie stalo. O tada Martynas mane ant rankų nusinešė į palapinę ir ten išprievartavo."

NORI, KAD IŠ JOS PASIMOKYTŲ KITOS

„Auginu dukrą nuo prievartautojo", - taip savo laišką mums pavadino dabar jau aštuoniolikmetė Inga. Istoriją, kurią išgyveno prieš daugiau nei dvejus metus, mergina paviešinti panoro tam, kad iš jos pasimokytų kitos... Inga įsitikinusi, kad visos, kurios tai perskaitys, gyvenime elgsis protingiau nei ji.

„Viskas, kas įvyko, tikrai labai šlykštu. Bet ši istorija mane privertė greičiau suaugti, davė daugybę gyvenimo pamokų." Jau kelis kartus po gimdymo mergina buvo pasiryžusi savižudybei, tačiau nugalėjo sveikas protas...

Dabar ji šypsosi ir džiaugiasi kiekviena diena. Spaudžia prie savęs beveik pusantrų metų dukrytę Kamilę ir vis kartoja, kaip ją myli. „Nesvarbu, kad gimė ne iš meilės, nesvarbu, kad jos tėvo nekenčiu... Ji - nuostabiausias pasaulyje vaikas."

ŪKININKŲ ŠEIMOS NAMAI

Ingos ir mažosios Kamilės namai - senelio vienkiemis. Čia gyvena ir jis pats, ir močiutė, ir dėdė su žmona bei dukromis, ir našle prieš penkerius metus likusi Ingos mama.

„Mes su Kamile turim atskirą kambarėlį antrame aukšte. Nedidelis, bet jaukus. Yra net televizorius ir kompiuteris su internetu", - pasakoja Inga.

Jos šeimą vietinėse apylinkėse žino visi: sako, kad geri ūkininkai, darbštūs, sąžiningi žmonės. Jų valdos - didelė teritorija: platūs dirvonai, keli ūkiniai pastatai, tvartas, garažai. Viename pastarųjų viskas ir įvyko. Iki šiol ten retkarčiais kas kokį baliuką suorganizuoja, bet Inga nebeužeina... Tik mūsų paprašyta nusifotografuoti vėl ten sugrįžo, trumpam prisėdo ant baliauninkams skirtos kėdės.

KETURIOLIKAMEČIAI ČIA IRGI GERIA

(Ar tą vakarą pirmą kartą gėrei?) „Gerdavau ir anksčiau. Pas mus normalu jaunimui gerti. Visi nuo maždaug keturiolikos metų pradeda. (Tėvai nieko nesako?) Ir jie kažkada taip pat darė. Be to, mes nesigiriam, kad gersim. Pamato tik tada, kai į namus grįžtam. (Bet juk tada gėrei prie pat namų - garaže.) Visi turėjo savo reikalų. Senelis gal karves melžė, mama pas drauges buvo... Nu niekas nematė ir nieko mums nesakė. (O kas būdavo, jei pamatydavo?) Perspėdavo, kad atsargiai gertume. O jeigu jau matydavo, kad per daug išgėrėm, atimdavo. Bet tada kur nors kitur nubėgdavom ir toliau sau gerdavom. (Iš kur nepilnamečiai gauna alkoholio?) Nu čia tai bajeris. Eini į parduotuvę ir perki. (Parduoda?) Aišku, juk čia visi vieni kitus pažįsta."

KIEK IŠGĖRĖ, NIEKAS NEŽINO

(Ar suskaičiavai, kiek tą vakarą išgėrei?) „Ne, neįmanoma to padaryti. Niekas neprisimena, kiek ir ko turėjome. Pusbrolis įtaria, kad naktį dar vieną butelį samanės iš kaimynų atnešė, o draugė sako, jog Martynas ėjo dar kartą kažko pirkti. (Papasakok apie Martyną. Iš kur jį pažįsti?) Pradinėse klasėse susipažinom, klasiokai buvome. Mes gerai sutardavom, dažnai kartu išgerdavom. (Bet pora nebuvote?) Ne, niekada. Mūsų santykiai labiau priminė brolio ir sesers. (Tokie artimi? Vadinasi, buvote geri draugai?) Na, kaime nedaug jaunų žmonių, todėl jeigu koks fainas pasitaiko, aišku, draugauji, o kam pyktis? (Bet tavo vaikinui Martynas nebuvo labai gailestingas... Mušė jį...) Tas vaikinas, su kuriuo tada draugavau, ne iš kaimo. Jis pas mane iš Telšių atvažiuodavo, maždaug dvidešimt kilometrų iki mano namų. (O kodėl telšiškių jūsų kaime nemėgsta?) Mėgsta juos. Bet tas vaikinas nebuvo grynas telšiškis, kiek atsimenu, jo šeima iš Klaipėdos atsikraustė. O Martynui jis nepatiko todėl, kad klaipėdietiškai, nu aukštaitiškai kalbėjo... (Klaipėdoje žemaitiškai kalba, kaip ir Telšiuose.) Nu bet Martynas susinervino, kad akcentas kitoks. Negailėdamas jį daužė. (Muštynes gerai prisimeni, bet kas buvo po jų - nelabai... Kodėl?) Juk iš tų nervų aš dar gėriau, matyt, alkoholis negerai suveikė."

„MAN TOKIŲ DRAUGIŲ NEREIKIA"

(Ar prisimeni, kaip tave į palapinę nešė?) „Ne, nieko neprisimenu. Viską žinau tik iš draugės pasakojimo. (Ji negalėjo prikurti?) Tikrai ne. Pasakodama ji verkė, atsiprašinėjo, kad manęs negynė. (Matė, kaip tave prievartauja?) Matė! Ji buvo nuėjusi iki palapinės ir prašė Martyno liautis. (O ką jis?) Jis ją nustūmė ir liepė netrukdyti. Ji labai išsigando. (Kodėl nekvietė policijos, tėvų?) Bijojo. Juk čia mažas kaimas, toks skandalas kiltų... (Ką darei, kai draugė tau viską papasakojo?) Pasakiau, kad nebenoriu jos matyti. Mes susipykom, iki šiol nebendraujam. (Už ką ant jos supykai?) Už tai, kad nepadėjo man. Normali draugė būtų apgynusi, atidaužiusi kokia malka tą Martyną. O ji tik žiūrėjo. Man tokių draugių nereikia. (Kaip baigėsi su tuo vaikinu iš Telšių? Ar vėliau dar matėtės?) Ne, jis ant manęs supyko, kad neapgyniau. Nuo tada nebendraujam."

VIENATVĖS DIENOS IR DEPRESIJA

(Ar iki išprievartavimo kada nors mylėjaisi?) „Taip, tai nebuvo pirmas kartas... (Kas buvo po to, kai sužinojai apie išprievartavimą?) Ilgą laiką su niekuo nebendravau. O pirmas dvi dienas iš viso viena sėdėjau savo kambaryje ir verkiau. Jeigu mama ar močiutė ateidavo, neatidarydavau durų, nieko nevalgiau. Norėjosi tik mirti. (Jos neklausė, kas tau nutiko?) Klausė... Daug kartų klausė, bet nesakiau. Uždraudžiau ir tai draugei kam nors pasakoti. (Į policiją nebėgai?) Ne, bijojau. (Ko?) Kad pasmerks, juoksis. (Bent su Martynu gal pasikalbėjai? Klausei, kodėl jis taip padarė?) Nekalbėjau. To žmogaus nenorėjau akyse matyti. Neįsivaizduojate, kaip tada jaučiausi. Viskas aplinkui buvo šlykštu. Nuo tos dienos nebepasitikiu nė vienu žmogumi pasaulyje."

PRIEVARTAUTOJAS NUSPRENDĖ - JIS NORI ABORTO!

„Apie išprievartavimą tylėjau du mėnesius. Tik tada, kai dingo mėnesinės ir pasijutau kažkaip keistai, paklausiau močiutės, kas man galėtų būti. (O ką ji atsakė?) Iškart nusprendė, kad nėščia. (Nepaklausė nuo ko?) Nu aš neprisipažinau. Sakiau, kad negali būti. Bet jau kitą dieną pasidariau testą, o jis, aišku, buvo teigiamas. (Kas tada?) Tada grįžau namo ir viską papasakojau močiutei. Ji ėmė rėkti, liepė tuoj pat eiti į policiją. (Ėjai?) Ne... Gėdijausi.

Niekam nesakyti apie išprievartavimą močiutė sutiko tik su ta sąlyga, kad susisieksiu su Martynu ir išsikviesiu jį pasikalbėti. Taip ir norėjau padaryti, tačiau nesėkmingai... (Kodėl?) Jis mane ignoravo. Kiek skambinau, nekėlė ragelio. Neturėdama kitos išeities nuėjau iki jo namų. Vos išsireikalavau, kad tėvai man jį pakviestų. Stovėjo tarpdury ir nepakeldamas į mane galvos paklausė, ko noriu. Ėmiau rėkti, verkiau. (Pasakei, kad laukiesi?) Taip. Pirmiausia paklausiau kodėl jis mane išprievartavo, o jis, aišku, sakė, kad nieko su manimi nedarė. Tada pasakiau, kad turiu įrodymą. Jis, aišku, išsigando, pažiūrėjo į mane nedrąsiai. O aš pilnomis ašarų akimis suburbuliavau, kad laukiuosi jo vaiko. (Pasimetė?) Maniau, nukris vietoje. Jis ir taip bijojo, kad į policiją kreipsiuosi, o čia dar tai... (Ką pasakė?) Liepė pasidaryti abortą. Net neatsiprašė, išvis jokio gailesčio nebuvo... Tik daug sykių pakartojo, kad jeigu nenoriu sau ir jam sugadinti gyvenimo, privalau pasidaryti abortą."

„PERSIGALVOJAU PAMAČIUSI KŪDIKIO SILUETĄ"

„Namo grįžau dar labiau sutrikusi. Tam žmogui buvo nusispjaut į tai, ką padarė, jam rūpėjo tik jis pats. Namuose mane pasitiko visa šeima. Močiutė jau visiems buvo papasakojusi apie tai, kas nutiko. Pasisodino jie mane ir ėmė pamokslauti. Tada davė ginekologo numerį ir liepė susitarti dėl aborto. (Ką tu atsakei?) Ir pati norėjau aborto. Negalėjau pagalvoti, kad turėsiu to šlykštynės vaiką. Po kelių dienų jau gulėjau ginekologo kėdėje. Gydytojas dar kartą patvirtino, kad laukiuosi. O tada du kartus paklausė, ar tikrai noriu aborto. Neturėjau jokių abejonių, prašiau, kad padarytų kuo greičiau. (O nebuvo per vėlu?) Ne, nėštumas dar tik dešimtą savaitę buvo. Viskas galvoje persisuko ekrane pamačius kūdikio siluetą. Jis buvo neryškus, bet jau matyti, kad ten kažkas yra. Tuoj puoliau į ašaras. Apsirengiau ir išbėgau. Po pusvalandžio grįžau ir pasakiau, kad kūdikio aš noriu."