Devynmečio savižudybė – įspėjimo skambutis abejingai visuomenei

Devynmečio Artūro tragedija trenkė Lietuvai seniai regėtu šoku. Dažnai alkį namuose ir patyčias mokykloje kentęs bei girtaujančios motinos šiurkščiai nuvytas berniukas pasirinko kilpą. Tokią tragedijos priežasčių dėlionę lipdome iš nelaimingosios šeimos artimųjų, kaimynų, socialinių darbuotojų pasakojimų. Kalėjimas – motinai, atleidimo lapeliai – socialiniams darbuotojams, gėdos stulpas – pedagogams. Tokie raginimai dabar skamba viešojoje erdvėje. Bet būkim teisingi iki galo – tokių ir panašių tragedijų būtų mažiau, jeigu mums visiems netrūktų žmogiško dėmesio.

Kai bandau suvokti, ko iš tiesų trūko dar nė paauglystės nepasiekusiam Artūrui, iškalbingiausi ir labiausiai sukrečiantys atrodo tokie jo motinos žodžiai: „Buvo pripirkta ir dviračių, ir kompiuterių – ko dar jiems galėjo trūkti?“

Neįtikėtina, bet panašius argumentus dėliojo ir su ta Kėdainių rajono Šėtos miestelio šeima dirbusi socialinė darbuotoja. Pasakodama apie vieną vizitų, kurį tikriausiai turėtume laikyti chrestomatiniu, ji pasakojo, kad ant tos šeimos stalo rado išvirtos mėsos, o motina ruošusi ir sriubą.

Ką kalbėti apie socialinės rizikos šeimas, jeigu ir socialinių darbuotojų kabinetuose vaikų gerovė vis dar suvokiama nusikalstamai primityviai: stogas – virš galvos, lėkštė – ant stalo, štai tau – ir laimė.

Dar labiau sukrečia gimnazijos, kurioje mokėsi Artūras, darbuotojų išsisukinėjimai nuo skaudžios tiesos paieškų.

Kad berniukas patyrė patyčias, jau po tragedijos kalbėjo ir jo motina, ir kaimynai, ir mokslo draugai. O ką apie tai pasakė mokytojai?

Anot gimnazijos direktorės, niekas niekuomet nepastebėjęs, kad Artūras patiria patyčias, ir besišypsantį berniuką vadino Saulute. O nuo tragedijos priežastis tiriančių žurnalistų Artūro mokytojas gimnazijos direktorė atskyrė pareiginių įstatų eilute: „Jie neprivalo teikti informacijos.“

Gal pareigybiniai nuostatai neįpareigojo matyti ir mažamečio patiriamų patyčių? O kokia įstatymo eilute vadovavosi socialiniai darbuotojai, kai pernai birželį po dviejų metų pertraukos grąžino Artūrą į asocialios motinos namus?

Būtent biurokratinis abejingumas šioje tragedijoje sukrečia labiausiai. Dangstomės dokumentais, menkomis socialinių darbuotojų algomis ir dideliais jų darbo krūviais, o bendražmogiškas, bendruomeniškas dėmesingumas lieka nuošalėje.

Jo, deja, trūksta ne tik tai daliai socialinių darbuotojų ir mokytojų, kurie laikosi vien biurokratinės raidės, ar motinai, kurios pasiteisinimų dabar klausytis nėra jokių pateisinamų priežasčių.

Žmogiško dėmesio trūksta daugeliui mūsų. Dabar dar kartą verta prisiminti Lietuvą prieš kelerius metus šokiravusius UNICEF tyrimo duomenis: mūsų šalyje tėvai savo vaikams skiria vos 7 minutes per parą, ir mažieji mūsų šalies gyventojai jaučiasi patys nelaimingiausi Europoje.

Tuomet ar stebėsiesi, kad per pusmetį „Vaikų linija“ sulaukia apie 2,5 mln. vaikų skambučių - dažniausiai būtent dėl to, kad jaučiasi vieniši, nesuprasti?

Mes tiksliai nežinome, kiek potencialių tragedijų neįvyko vaikus ir paauglius išklausiusių, patarimų ir pagalbą jiems suteikusių pagalbos linijų darbuotojų dėka.

Užtat garsiai išgirstame apie tragedijas, kai kalbėti apie dėmesį su psichinėmis problemomis susiduriantiems vaikams jau yra per vėlu, kaip tai nutiko savo draugę kraupiai nužudžiusios šiaulietės motinos atveju.

Akivaizdu: naujos panašios tragedijos grėsmė – milžiniška. Juolab kad su psichikos sveikata susijusių problemų turi net 41,7 proc. mokyklinio amžiaus vaikų. Tai atskleidė Vilniaus universitete atliktas Lietuvos vaikų psichikos sveikatos tyrimas.

Ar kuo nors šioje situacijoje galima kaltinti valdžią? Ir taip, ir ne. Naivu manyti, kad teisės aktai dėl smurto šeimoje ar patyčių mokykloje išgydys visuomenės žaizdas. Niekas nepasikeis, jeigu atsistatydins ar bus priversti atsistatydinti mažojo Artūro tragedijos nepastebėję atsakingi socialiniai darbuotojai ar mokytojai.

Artūrą pražudė visos šio nelaimingo vaiko aplinkos abejingumas, ir ši tragedija - įspėjimo skambutis mums visiems.