Didžiausia negalia - abejingumas

Per televiziją stebėjau reportažą apie Lietuvos neįgaliųjų būtį, kaip jiems sunku patekti kad ir į paprasčiausią kavinę, ką jau kalbėti apie gatves, kurios visiškai nepritaikytos neįgaliesiems. Jei neįgalų asmenį lydi kitas žmogus, problemų, aišku, mažiau, tačiau vieniems neįgaliesiems labai sunku tvarkytis reikalus mieste.

Turiu neįgalią kaimynę, kuri retai kada iš namų išvažiuoja, nebent kai mes, kaimynai, nuvežam į kiemą arba jos dukra.Moteris pati viena negali niekaip tvarkytis reikalų. Turint omenyje, kaip pas mus pritaikytos gatvės, atsakymas aiškus.

Keletą metų gyvenau Anglijoje ir, prisipažinsiu, tik atvykęs ne gražiais vaizdais gėrėjausi, o pirmiausia maloniai nustebau dėl to, jog gatvėse, kavinėse, parduotuvėse neįgalieji gali laisvai važinėti vežimėliais. Nepatirti tokių nepatogumų, kokius patiria mūsų tautiečiai.

Milijoną kartų kalbėta apie tai, jog reikia gerinti neįgalių Lietuvos žmonių būtį, tačiau valdžia negirdi, t. y. tikriausiai nenori girdėti, nes turi savų reikalų.

Esame bene viena valstybė visoje Europos Sąjungoje, kur tokios klaikios sąlygos neįgaliesiems. Valstybės reikalai ne tik milžiniški projektai, verslo reikalai, bet ir žmogiški dalykai, pagarba, sąžinė, tolerancija, atjauta. Šiais daiktavardžiais dažnai mėgsta žongliruoti valdžios vyrai, tačiau kam tokių oratorių reikia, jeigu realių veiksmų nematyti.

Mes Tėvynę ne žodžiais, o darbais mylim. Tai kada pagaliau savo šaliai ir jos žmonėms bus parodytas tinkamas dėmesys ir pagarba. Tikriausiai naivu tikėtis, juk pas mus jau įprasta engti tuos, kurie patys apsiginti nelabai gali. Darbingo amžiaus žmogus gali tiesiog emigruoti, o ką daryti pensininkui, neįgaliajam? Belieka tik tyliai kentėti valdžios abejingumą ir savotiškas patyčias.