Draugai – visuomenės bukėjimo priežastis?

Ar gali taip būti, kad draugai ir gera kompanija mus „ugdo“ būti vis kvailesniais ir mažiau intelektualiais žmonėmis? Pasirodo, gali. Jeigu susidomėjote, prašau prisijungti ir kartu apžvelgti šią temą.

Tikriausiai daug nesutinkančių nėra, kad šiais laikais, kuomet televizija ir spauda yra prigrūsta begalės banalių dalykų, žmonės savo intelektą palieka kažkur sandariai uždarytą ir su draugais dalijasi kvailomis mintimis bei nuotykiais. Ir visa tai liečia ne tik Lietuvą, tačiau ir visą pasaulį.

Štai, pavyzdžiui, Didžioji Britanija. Visai laikais buvo žinoma, jog tai išprususi, netgi aristokratiška tauta, pasižyminti ypač išsilavinusiais žmonėmis. Tačiau dabar Jungtinė Karalystė, mano paties akimis, smunka. Britų bulvarinė spauda yra viena aršiausių pasaulyje. Juose galima išvysti nevykusių juokelių, kurie pašiepia vieną ar kitą žmogų, o dėl banalių sensacijų žurnalistai pametę galvas. 1997-ais metais šis begalvis sensacijų vaikymasis netgi kainavo princesės Dianos gyvybę.

Internetinėje erdvėje taip pat daugėja vaizdo įrašų, kuriuose britai vaikiškai šaiposi iš tautiečių (kartais ir kitataučių). Dažniausiai tuose protinguose įrašuose figūruoja futbolininkai. Štai apie amerikiečių bukumą netgi kuriami anekdotai. Tiesa, menki juokai, kai tas bukumas peržengia ribas. Vos ne kas mėnesį žiniose išgirstame, kaip, pavyzdžiui, žudikas iš Kalifornijos prekybos centre nušovė devynis žmones ir nusišovė pats, kaip vaikai prisižiūrėję multikų pradeda skraidyti iš penkto aukšto arba kaip pajuokauti sumanę jaunuoliai užmušė draugą.

Galėčiau tęsti ir tęsti, tačiau tai nėra šio rašinio idėja. Mano idėja yra pasistengti įrodyti, kodėl žmonės nebe tokie santūrūs. Arba konkrečiai – kuo draugai susiję su šia nagrinėjama bėda. Galiu pripažinti, jog šis atsakymas, net ir man pačiam sukėlė didelę nuostabą. Iš kur iškapsčiau mintį, jog mūsų draugai, kad ir patys geriausi, gali visiškai pakenkti žmonijai? Tuoj viską sužinosite.

Visada žavėjausi filosofais. Ypač tais, kurie gyveno prieš šimtus metų. Štai, pavyzdžiui, garsusis senovės romėnų filosofas Seneka. Tikriausiai daugeliui filosofijos fanų yra tekę skaityti jo mintis, kurias puikiai galima pritaikyti dabartiniame laike. Seneka rašė visą tiesą apie žmones, ir nesvarbu kokiu metu jie gyveno. Tuo man ir patinka filosofai, nes jie, gyvenę prieš daugelį metų (Seneka gimė pirmaisiais metais prieš mūsų erą), puikiai charakterizavo netikėtai ir šiuolaikinius žmones. Todėl mano blogo mintis yra paremta filosofo Arthuro Schopenhauerio (1788-1860) teiginiais iš knygos „Gyvenimo išminties aforizmai“.

A. Schopenhaueris teigė, jog kiekvienas žmogus yra toks individualus, jog buvimas draugų kompanijoje arba net dviese, tiesiog suriša žmogaus rankas ir neleidžia būti savimi. Esant būryje arba, kitaip tariant, visuomenėje, žmogus ne tik negali elgtis pagal tai, kokia jo prigimtis, bet ir neleidžia savavališkai daryti bet kokį veiksmą, kad neišsiskurtume iš visuomenės. „Išmintingoms kalboms ir idėjoms būtina išmintinga visuomenė, o įprastinėje visuomenėje tokios kalbos ir idėjos tiesiog neapkenčiamos; norint tokiai visuomenei patikti, reikia būti banaliam ir bukapročiui“. Taigi, draugų apsuptyje žmogus pasikeičia ir pasidavęs bandos jausmui pradeda elgtis kvailai.

Jeigu jums iškilo tokia mintis, jog žmonės visai laikais buvo tokie patys, turiu jus nuliūdinti – taip nėra. Paklauskite bet kurio sutikto jaunuolio ir jis jums atsakys, jog didžiausia vertybė yra draugai. Šiais laikais draugai yra kaip niekad iškeliami į Olimpo viršūnę ir yra stengiamasi lygiuotis tik į juos. Kiaurą dieną sėdime socialiniuose tinkluose, kad draugai pamatytų mūsų veiklą ir mes augtume kitų akyse.

Daugelis tiesiog giriasi: „mano nuorodą šiandien užlaikino penki šimtai žmonių, aš turiu tiek daug draugų!“. Taip, pat man į akis krito šio autoriaus nuomonė apie bendrauti mėgstančius ir vienatvės vengiančius žmones. Jis juos pavadino kvailiais. Tai leido man susimąstyti: autorius kvailiais išvadino žmones, kurių dabar yra vos ne kiekvienas. Todėl peršasi mintis, jog autoriaus gyvenimo laikais (priminsiu, jog A. Schopenhaueris gimė 1788-aisiais metais) tiek daug kvailių nebuvo. Nes, kaip minėjau, šis apibrėžimas tinka beveik kiekvienam dabar gyvenančiam žmogui, nes apie tai, kad jį supa vien kvailiai, autorius neminėjo.

Skaitydamas, šio vokiečio knygoje radau ir atsakymą į klausimą, ką reikia daryti, kad žmonės būtų individualesni ir kartu protingesni. Tikriausiai atsakymas jums pasirodys keistas ir nuobodus – reikia būti vienišiems. Tik būdamas su savimi žmogus jausis pilnavertis. Autorius bendrauti nemėgstančius žmones išskyrė kaip ypatingus, teigiama prasme.

Galbūt kartais jums ir bus liūdna, kuomet būsite vienas, tačiau gyvensite šimtą metų, nes niekas jūsų stipriai neužgaus ir nuo to sveikata nė kiek nenukentės. Pasitikėdamas tik savimi, žmogus tampa atsparesnis išoriniams dirgikliams. Tu pats savęs niekada neįskaudinsi, niekada sau pačiam neuždrausi daryti ar kalbėti įvairiausius dalykus. Būtent to mūsų kartai ir trūksta: išmokti vadovautis savo nuožiūra ir kuo mažiau būti marionete draugų apsuptyje bei pasiduoti visuomenės madoms. „Gamta įvairius žmones yra apdovanojusi didžiuliais dorovės ir intelekto skirtumais, o visuomenė, nekreipdama į tai dėmesio, visus sulygina...“ - teigia autorius.

Galime daryti išvadą, kad ir kiek draugų turėsime, mes nebūsime tokie laimingi, kol neatsigręšime į save ir patys su savimi nepasikalbėsime. O šį rašinį noriu pabaigti gražia prancūzų rašytojo Bernardino de Sent Pierre`o mintimi: „Susilaikymas nuo maisto mums grąžina sveikatą, o susilaikymas nuo bendravimo su žmonėmis – sielos ramybę“.