„Drąsiaus kelyje“ - policiją daug metų skundais terorizuojantis beraštis?

Prieš savaitę Teisėjų etikos ir drausmės komisijai nagrinėjant skundus dėl Neringos Venckienės, gatvėje piketavo keletas teisėjos šalininkų. Tarp jų buvo ir Vilniaus policijai itin gerai žinomas sostinės gyventojas S. (vardas ir pavardė redakcijai žinomi). Šis psichikos negalią turintis vyras keliskart teistas, priverstinai gydytas, sėdėjęs Lukiškėse. Jis daug metų nuolat skundžia visus ir viską – pasak Vilniaus 2 policijos komisariato darbuotojų, jei S. gyventų ne jų aptarnaujamoje teritorijoje, darbo krūvis komisariate sumažėtų maždaug 10 procentų.
Skundų autorius - beraštis
Nesibaigiančius 37 metų S. skundus privalantys tirti policininkai, teisėjai, prokurorai, Seimo kontrolieriai ir kitų institucijų darbuotojai spėlioja, kas už jį rašo tuos skundus ir pareiškimus – šis žmogus nemoka rašyti, skaityti, skaičiuoti, atpažįsta tik vienaženklius skaičius. Policininkų manymu, jis nesustodamas naudojasi savivaldybės teisininkais, privalančiais neįgaliesiems teikti paslaugas nemokamai. Tiesa, kartais S. apskundžia ir tuos teisininkus.
Lietuvos psichikos negalios žmonių bendrijos „Giedra“ vadovės Auksės Andriūnienės manymu, gali būti, kad juo manipuliuoja įvairūs kriminaliniai elementai. Skundų gerokai padaugėjo po to, kai S. pusmetį praleido Lukiškėse.
Tokiu būdu S. ne tik keršija jam nepatinkantiems žmonėms (pareigūnams, kaimynams ir t.t.), bet ir prasimano pinigų – teismuose iš apskustųjų jis reikalauja kompensacijų. Be to, siūlo apskųstiesiems išsipirkti – už keletą šimtų litų (kartais sumos būna didesnės) sutinka atsiimti pareiškimą.
Reikalavo, kad teismo valytoja paveiktų teisėjus
Jis skundžia įvairiausius dalykus. Pavyzdžiui, kaimynę, su kuria susiginčijo dėl dujinės viryklės (S. gyvena privatizuotame bendrabučio kambaryje), apskundė Vaiko teisių apsaugos tarnybai – neva ji skriaudžianti savo vaikus.
Birželį Vilniaus apygardos teisme nagrinėjant jo apeliacinį skundą baudžiamojoje byloje jis ėmė reikalauti iš kitos kaimynės, kad ji paveiktų teisėjus ir padėtų bylą išspręsti jo naudai. S. nusprendė, kad valytoja apygardos teisme dirbanti moteris galėtų jam padėti. Kaimynei atsisakius, po kelių dienų iškvietė policiją ir pareiškė, kad moteris girtauja ir trikdo viešąją tvarką.
Kai prasidėjus epilepsijos priepuoliams S. atsidūrė ligoninėje, atsigavęs apskundė medikus. Nes pamatė, kad ligos istorijoje parašyta, jog jis gėrė tris dienas. S. pareiškė gėręs tik vieną dieną, todėl parašymas, jog girtavo tris dienas, esą įžeidžia jo garbę ir orumą.
S. policininkus skundžia nuolat. Pasak A. Andriūnienės, kai kurie jo skundai gali būti susiję ir su jo negalia – išgėręs alkoholio jis ima regėti haliucinacijas.
Kaip pasakojo viena bendrijos „Giedra“ socialinė darbuotoja, rašydamas eilinį skundą S. prašė ir jos pagalbos: „Atsibudau naktį ir matau savo kambaryje kažkokį žmogų. Iškviečiau policiją. Ekipažas atvažiavo po 15 minučių. Per tą laiką žmogus iš mano kambario pabėgo. Padėk parašyti skundą, kodėl policininkai per vėlai atvažiavo, turėjo atvažiuoti per 5 minutes“.
Kartą per naktį girtas S. policiją buvo išsikvietęs keturis kartus, nes jam vaidenosi, kad išlaužtos jo kambario durys. Kiekvieną sykį atvažiavę patruliai konstatuodavo, kad durys nesulaužytos.
Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (VPK) darbuotojai patikrino keleto pastarųjų metų S. skundus ir pareiškimus šiai policijos įstaigai. Paaiškėjo, kad nuo 2007-ųjų iki šių metų rugpjūčio S. į VPK raštu kreipėsi 109 kartus. Į šį skaičių nepatenka jo žodiniai pareiškimai. Dažniausiai VPK jis skundžia patrulius ir 2-ojo komisariato, kurio teritorijoje gyvena, pareigūnus – tai jie jį sumušė, tai apvogė, tai kelnes numovė ir t.t. Pagal įstatymus, visi jo pareiškimai tiriami.
2 komisariate S. pareiškimų šiemet kažkodėl sumažėjo – nuo metų pradžios čia gauta 20 jo pareiškimų ir pranešimų (ankstesniais metais skaičius būdavo gerokai didesnis). Kaimynus šiemet jis apskundė 15 kartų. Sykį prie savo durų rado miltelių (teko skirti ekspertizę, paaiškėjo, kad milteliai nepavojingi).
Pagal 4 pareiškimus buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai – neva jį apvogė ar kitaip nuskriaudė. Pavyzdžiui, S. pareiškė, kad iš jo kažkas pavogė šarpėjų veislės šunį, priklausantį jo draugo seseriai ir kainuojanti 2 tūkst. litų. Policininkai greitai išsiaiškino, kad dar prieš parašydamas šį pareiškimą S. mieste ieškojo pirkėjo tam šuniui (netgi policijos operatyvininkui sugebėjo pasiūlyt pirkt šarpėjų). Šunį pareigūnai rado S. kambaryje.
Policininkams rodė nuogą užpakalį
Pasak pareigūnų, konfliktus su kaimynais S. dažniausiai išprovokuoja pats. Žmonės bendrame balkone net skalbinių džiovinti negali – S. juos išmeta. Vos gyventojai jam padaro pastabą, jis iškart rašo skundą į policiją. Jei nuovada ar teritorinis komisariatas kaimynų nenubaudžia, S. skundžia pareigūnus VPK ar prokuratūrai. Pareigūnai juokauja, kad kaimynai net sveikintis su S. vengia, kad šis ir dėl to neapskųstų.
Vieną S. sulaikymą dėl konflikto su kaimynais teko stebėti ir žurnalistams. Kurį laiką elgęsis gana ramiai, komisariate S. pašėlo: ėmė rėkti, priešintis pareigūnams, spjaudyti ant jų. Prieš jį teko panaudoti dujas, surakinti antrankiais. Bet net ir uždarytas kameroje S. nenurimo – rėkė, spardė duris ir t.t. Galiausiai nusimovė kelnes ir per durų langelį rodė nuogą užpakalį šaukdamas, kad policininkai jam numovė kelnes.
Vėliau jis policininkus apkaltino jį apvogus. Teko atlikti dar vieną tyrimą. Pasak pareigūnų, tarnybiniai patikrinimai atliekami po kiekvieno S. pabendravimo su policija – jis kaskart užverčia skundais.
2 policijos komisariato pareigūnai DELFI sakė, jog išanalizavus šių metų įvykių suvestines, matyti, kad bendrabutyje, kur gyvena S., per mėnesį registruojami 6-7 įvykiai, kuriuose figūruoja šis vyras. Pareigūnų žiniomis, iš bendrabučio išsikraustė kelios šeimos nebeištvėrusios S. kaimynystės.
Neištveria net pareigūnai. Dėl S. pakeisti jau keli nuovados, kurios teritorijoje gyvena šis žmogus, apylinkės inspektoriai – jie patys vos ne verkdami prašo vadovybės perkelti į bet kurią kitą nuovadą. Inspektoriai neįstengia susidoroti su S. skundų lavina, jų darbas paralyžiuojamas, nes jie nebespėja tirti kitų pareiškimų ir įvykių. Be to, jie dar turi nuolat aiškintis vadovams, nes S. skundžia ir pačius apylinkės inspektorius.
Vienam policininkui įkando, kitam sulaužė pirštą
Užaugęs vaikų namuose, S. pirmą kartą buvo teisiamas 2000-ųjų sausį. Už pasipriešinimą policijai ir chuliganizmą: komisariato budėtų dalyje S. patrulių viršilai įkando į plaštaką, o po pusmečio Savanorių prospekte grasino vyriškiui įrėmęs jam į kaktą dujinį pistoletą.
Nagrinėjant bylą buvo paskirta teismo psichiatrinė ekspertizė. Ekspertai tąsyk nustatė, kad S. serga progresuojančia nepagydoma psichikos liga, yra pavojingas visuomenei. Todėl nuo bausmės jis buvo atleistas. Tačiau jam buvo skirtas priverstinis gydymas sustiprinto stebėjimo sąlygomis Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.
Būdamas ligoninėje jis skundais užvertė Sveikatos apsaugos ministeriją. Į Rokiškį važiavo komisijos viena po kitos. Rokiškio medikų vargai dėl S. baigėsi tik jį paleidus į laisvę.
Po to jis dar buvo teisiamas, bet priverstinio gydymo teismai jam nebeskyrė. Paskutinįkart S. buvo teisiamas už pasipriešinimą policijai. Jis pareigūnui sulaužė pirštą. Už tai pirmosios instancijos teismas jam skyrė 1 metus laisvės atėmimo. Bet Vilniaus apygardos teismas birželį bausmę sušvelnino ir pakeitė ją pusės metų laisvės apribojimu – S. po 22 val. privalo būti namuose.
Bet bausmės vykdymą kontroliuojantys pareigūnai jau užfiksavo, kad teismo nuosprendžio nuteistasis nevykdo.
Giriasi dalyvaująs „Drąsiaus kelyje“

„Jis gyrėsi, kad dalyvauja „Drąsiaus kelio“ veikloje. Jis nori išgarsėti, jam dėmesio trūkumo sindromas“, - DELFI pasakojo A. Andriūnienė.
Apie norą susireikšminti pasakojo ir pareigūnai: S. kartais nešiojasi antrankius, apsimetinėja policininku arba policijos rėmėju. Ateina į 2-ąjį policijos komisariatą, landžioja po kabinetus – neva kontroliuoja pareigūnų darbą. Jei kas nepatinka, grasina atleisti juos iš darbo pabrėždamas, jog esą yra VPK vadovų draugas. Užeina ir į budėtojų dalį, ten kamantinėja pareigūnus, kokiu pagrindu sulaikyti ten tuo metu esantys asmenys ir t.t.
Per viešus renginius stengiasi nusifotografuoti šalia aukšto rango pareigūnų ir politikų. Paskui pasakoja apie savo artimus santykius su tais žmonėmis.
„Riestainiu“ pasirašyti skundai turėtų būti negaliojantys
Lietuvos psichikos negalios žmonių bendrijos „Giedra“ vadovė A. Andriūnienė susirūpinusi, kad laisvės apribojimų nesilaikantis S. atsidurs už grotų, o į laisvę sugrįš dar blogesnis. Jos manymu, reikia ieškoti kitokių būdų, kaip nuo jo apsaugoti visuomenę ir pareigūnus. Dėl to bendrija kreipėsi į Teisingumo ministeriją, klausdama, ar beraščio skundai ir pareiškimai, po kuriais – kažkoks riestainis, yra teisiškai pilnaverčiai.
Teisingumo ministerija bendrijos raštą persiuntė Vidaus reikalų ministerijai (VRM). Vidaus reikalų viceministro Sigito Šiupšinsko pasirašytame atsakyme rašoma: „Viešojo administravimo institucijos ar įstaigos, gavusios užklausime nurodytu sutartiniu ženklu pasirašytą neįgalaus asmens prašymą ar skundą, negali vienareikšmiškai identifikuoti pasirašiusiojo asmens tapatybės ir patikrinti asmens parašo autentiškumo, todėl manytume, kad toks prašymas ar skundas neturi juridinės galios“.
VRM nuomone, neįgalaus asmens vardu parašytus prašymus turėtų pasirašyti asmens atstovas, o ne pats asmuo, kuris dėl negalios to padaryti negali. Prašyme turėtų būti nurodytas ne tik asmens, kurio vardu kreipiamasi, bet ir jo atstovo vardas, pavardė, gyvenamoji vieta.
Išeitų, kad teisėjai, policininkai ir kt. vargsta ir gaišta laiką nagrinėdami niekinius skundus ir pareiškimus. Tačiau VRM tame pačiame atsakyme paaiškina, jog tai tėra ministerijos nuomonė, ji negali būti vertinama kaip oficialus teisės aktų aiškinimas ir nėra privaloma.
Po to „Giedra“ dėl neraštingo asmens parašo galiojimo kreipėsi į Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetą. Komitetas dėl to kreipėsi į Ministro Pirmininko tarnybą. Pastaroji raštus nusiuntė Teisingumo ministerijai – ratas apsisuko. Rugpjūčio 6-ąją ministerija „Giedrai“ išsiuntė trijų puslapių atsakymą. Deja, nieko aiškaus ir konkretaus neparašė.
O A. Andriūnienė vis dar nepraranda vilties: „Gal kokį įstatymą priims...“