Du anekdotai

Veiksmas centriniame Kanados
banke. Įeina sena, sena bobulytė
paskui save
tempdama didelį lagaminą.
- Kuo galėtume padėti? –
prisistato banko tarnautojai,
nepatikliai nuzvelgė
lagaminą.
- Man reikia pas banko
prezidentą, – atsako senoji.
Kliento noras – įsakymas, nuveda
ją pas prezidentą. Dabar jau
banko
aukščiausiasis klausiamai žvelgia
į gyvenimo naštos bei lagamino
prispaustą
bobulę.
- Norėčiau pas jus pasidėti
depozitą, grynais, – porina
bobulytė.
Nelabai banko prezidentas
patenkintas, kad tokiais
smulkmeniškais reikalais
jį trukdo, bet ką jau dabar
padarysi – bobulė sena, gal
banko tvarkos nežino
ar tiesiog nepasitiki – reik
pabaigti šį reikalą.
- Tai kiek norėtumėt pinigų
pasidėti? – klausia prezidentas.
- 164 tukst. dolerių. – atsako
senoji.
- O!!!
- Taip, 164 tūkst. grynais, –
bobulytė praveria pilną grynų
pinigų prikrautą lagaminą.
- Kaip jūs nebijote šitiek su
savimi nešiotis? – stebisi
prezidentas ir ji jau smalsumas
kutena, – iš kur pas jus tiek
pinigų? Kaip sugebėjote tiek
užsidirbti?
- Iš lažybų, ponuli, iš lažybų visi
pinigai išlošti, – šypsosi bobulė
- Kaip? Negali būti, kad šitiek
išloštumėt! – nesitiki prezidentui.
- O kodėl gi ne? Va žiūrėkit galiu
ir su jumis susilažinti iš pinigų.
- Kaip? – stebisi prezidentas.
- Na, pavyzdžiui lažinames iš 25
tukst. dolerių, kad pas jūsų
kiaušiniai paplokšti, – siūlo
bobule.
- Kaip paplokšti, – juokiasi
prezidentas, – čia nesąmonė, taip
negali buti.
- Lažinames? – neatlyžta bobulė,
– iš 25 tūkst. dolerių.
- Na gerai, – juokiasi prezidentas,
– man 25 tukst. dolerių
nepamaišys, juk aš tai tikrai žinau
kokie mano kiaušiniai.
- Tvarkoj, – sako bobulė, – tik čia
pinigai nemaži, man reikia savo
advokatą atsivesti. Ar galėtume
rytoj iš ryto 10 val. šias lažybas
oficialiai sutvarkyti?
- Kodėl gi ne? – patenkintas
prezidentas, – palauksiu savo
laimėjimo iki ryto.
Vakare, namuose prezidentui vis
iš galvos tos lažybos neišeina.
Kaip čia
gali būti, kad taip lengvai 25
tukst. dolerių užsidirbtų?
Nusimauna kelnes,
atsistoja prieš veidrodį. Ir taip
žiūri ir taip. Na kiaušiniai kaip
kiaušiniai, nei paplokšti nei ką.
Rytas. 10 val., į centrinio Kanados
banko prezidento kabinetą įeina
vakarykstė bobulytė su advokatu.
Dar kartą garsiai aptariamos
lažybų sąlygos. Kaip įrodymą
prezidentas nusimauna kelnes ir
parodo savo visai nepaplokščius
kiaušinius. Bobulytė paima juos į
ranką, kad galėtų įsitikinti,
pavartalioja. Ir tuo tarpu
bobulytės advokatas
aukštelninkas virsta antgrindų be
sąmonės.
- Kas jums? Širdis? – visi puola
gaivinti advokatą.
- O aš, – atsipeikėjęs pralemena
advokatas, – su ta bobule
lažinausi iš 100 tūkst. dolerių,
kad ji Centrinio Kanados banko
Prezidentui už kiaušinių
palaikys!!!
Sėdi dviese - paniurę, su
skaudančiom galvom.
- O paskui kur mes ėjome?
- Namo.
- Na, grįžome namo...
- Ne iš karto. Iš pradžių
užsukome į baldų parduotuvę.
- Taip?.. O ko? Ar aš norėjau ką
nors nusipirkti... ar?
- Ką ten pirkti! Jūs norėjote
nusirengti ir viską sukabinti jų
spinton.
- Na?
- O jie neleido.
- Na?
- Na, ten jūsų dantis liko.
- Taip?.. (Čiupinėja.) Žiūrėk tu
man! O rankove kur?
- Muziejuje.
- Ką?
- Pas juos stovėjo lova, dar carinė,
ko gero. Jūs mėginote ją
pasikloti.
- O kodėl visa tai mėlyna?
- Jie protokola norėjo surašyti, o
jūs neleidote.
- Na, ir kas?
- Na, ir visą jų rašalą išgėrėte.
- Aha... Na, ačiū, aiškėja.
(Išsitraukia iš kišenės lempučių ir
balionų girliandą.) Tikriausia dar
ant eglutės užlėkiau?
- Kad ne... Nūnai vasara.
- Taip?.. O čia dar raidės
kažkokios... Jaučiu, spaudžia.
(Ištraukia raides "GASTRO".)
- Tikriausiai reklama... Su kažkuo
susiginčijote, kad jūs alpinistas.
- Koks aš alpinistas!
- Argi supaisysi? Jūs vokiškai
kalbėjote.
- Vokiškai?.. Ir vokiečiai mane
suprato?
- Tikriausiai... Jie irgi rusai, be to,
išgėrę.
- Taip?.. O tu kas toks?
- Šiaip... Vytia.
- Vytia?.. O ką, gal mes su tavim
vienoje mokykloje mokėmės?
- Ne...
- Gal drauge dirbome?
- Ne... Mes tik vakar
susipažinome.
- A... Tu Kostia?
- Ne, Vytia.
- Na, gerai... Pasilinksminome,
metas į darbą.
- Nereikia. Jūs metėte darbą.
- Kada?
- Vakar. Jūs užėjote pas
direktorių į namus...
- Ir tu ėjai?
- Na, taip... Aš gi jums pinigų
paskolinau.
- Daug?
- Keturiasdešimt rublių. Jūs juos
savo draugams atidavėte.
- Kokiems draugams? Tu juos
atsimeni?
- Ne... Stotyje... Jie rengėsi
išvažiuoti.
- O aš - ką, juos išlydėjau?
- Aš maniau, kad jie jus išlydi.
Pirma jūs įsėdote į vagoną - jie
jus išbučiavo, paskui jie įsėdo -
jūs visus bučiavote...
- O traukinys - kur išvažiavo?
- Taigi greitai išvažiavo...
- Na, gerai... Pabandysiu namo.
(Keliasi, ištraukia raides
"NOMAS".)
- Ką jums namie veikti? Žmonai
pasakėte, kad išeinate pas Ziną.
- Pas kokią dar Ziną?
- Nežinau. O jūsų daiktus pernešti
padėjau aš drauge su milicininku.
- Su milicininku?
- Na, kuriam jūs lopšį nuplėšėte...
- Su vaiku buvo?
- Su motociklu.
- Na, gerai, aš vis dėlto eisiu... Aš
pieno turėjau nupirkti.
- Kaipgi jūs eisite?
- Ačiū, kad priglaudei. Kiek aš
galiu pas tave sėdėti?!
- Pirma, jūs visai ne pas mane
sėdite, o antra - kiek duos, tiek ir
sėdėsite. Tai jau nebe nuo mūsų
priklauso!