Egidija Šeputytė-Vaitulevičienė. Begalinės laimės paieškos

Aš per daug myliu gyvenimą, kad norėčiau būti vien tik laimingas! (Pascal Bruckner)

Ar perskaitę šio straipsnio pavadinimą pastebėjote dviprasmybę? Kas juo norima pasakyti: ar tai, kad mes ieškome didžiulės, tiesiog begalinės laimės, ar tai, kad mūsų laimės paieškos niekada nesibaigia ir yra bergždžios? Ši dviprasmybė atsirado ne be reikalo. Laimė – paradoksalus fenomenas...

Laimės tema pastaruoju metu taip dažnai plėtojama viešojoje erdvėje, kad neišvengiamai susilaukia nūdienos mąstytojų, filosofų dėmesio. Pozityviosios psichologijos atstovai bei įvairūs populiariosios psichologijos literatūros autoriai dosniai dalina rekomendacijas ir technikas, padėsiančias kurti psichologinę gerovę. Tačiau kiti psichologai, mąstytojai kelia klausimą, ar tik mes nepersistengiame tai darydami? Šis straipsnis – tai tarsi kelių žymių psichologų ir filosofų diskusija apie laimę ir jos siekimą.

Laimės programuotojai

„Būkite laimingi!“ – su šypsena palydi mokytojai abiturientus. „Aš tik noriu, kad mano vaikai būtų laimingi“, – sako tėvai. Palinkėjimas būti laimingam, regis, toks įprastas, banalus, žinoma, kartais ir nuoširdus. Tačiau ar jums neatrodo, kad jis taip stipriai įsirėžė mūsų sąmonėje ir pasąmonėje, kad tapo prievole, įsakymu būti laimingam? O ką daryti, jei taip jaustis nepavyksta?

Tokius klausimus kelia šiuolaikinis prancūzų filosofas Pascalis Bruckneris. Anot jo, per visą žmonijos istoriją esame pirmoji visuomenė žmonijos istorijoje, kuri žmonės priverčiami jaustis nelaimingi dėl to, kad nėra laimingi. Suprantate šį žodžių žaismą? Mes patiriame daug nerimo ne tik dėl natūraliai iškylančių gyvenimo sunkumų, bet dar ir dėl to, kad gyvenimas neatitinka įsivaizduojamo laimingo žmogaus standarto. Pasak Brucknerio, mūsų epochoje sekama keista pasaka: ji apie visuomenę, kuri atsidavusi hedonizmui, bet kurią nuolat viskas erzina ir kankina. Pažįstama, ar ne?

Psichoanalizės tėvas Freudas prieš pusšimtį metų padarė išvadą, kad kuriant žmogų visai nebuvo numatyta, kad jis būtų laimingas. Tai, kas vadinama laime, pačia tiksliausia šio žodžio prasme, anot Freudo, reiškia kuo greitesnį pribrendusių poreikių patenkinimą ir iš esmės galimas tik kaip epizodinis reiškinys. Tačiau tai, kas psichoanalizės tėvui atrodė neįgyvendinama (nuolatinis džiaugsmas ir laimė), praėjus pusšimčiui metų tapo kone privaloma.

Trys paradoksai

Laimės sąvoka yra tokia miglota, kad bandymai šiame straipsnyje ją kaip nors apibrėžti būtų tik bergždžios pastangos. Nuo pat antikos laikų pateikiama daugybė viena kitai prieštaraujančių šios sąvokos aiškinimų. Vien šventasis Augustinas savo laiku išvardijo mažiausiai du šimtus aštuoniasdešimt devynias skirtingas nuomones šia tema.

Bruckneris teigia, kad užmojis tapti laimingam yra susijęs su trimis paradoksais. Visų pirma, tikslas yra toks neapibrėžtas, kad siekis tampa neaiškus ir todėl bauginamas. Gali savęs klausti: „Ar aš jau laimingas?“ Ir kaip sužinosi atsakymą? Greičiausiai, jei užduosi šį klausimą, tai rodys, kad toks ir nesi. Tad laimės siekiantieji gyvena nuolatos su nerimu vertindami ir sverdami: ar jau pasiekiau laimingojo statusą?

Antrasis laimės paradoksas yra tas, kad vos tik pavyksta laimės troškimą įgyvendinti, apima nuobodulys arba apatija. Laimę sunku išlaikyti, ji nepažįsta stagnacijos. Vos tik įgavusi pastovumą, ji pasitraukia. „Mane supa vien tik tai, kas teikia pasitenkinimą, bet aš nesu patenkinta <...>, aš pernelyg laiminga ir man nuobodu“, – skundžiasi Ž. Ž. Russo herojė Julija kūrinyje „Naujoji Eloiza“.

Laimė dabar tarsi prekė, kurią visiems privalu įsigyti pozityvaus mąstymo, dvasinės praktikos ar kokiu nors asmenybės augimo būdu.

Kalbant apie trečiąjį laimės paradoksą, žmogus taip sumaniai išsisukinėja nuo kančios, kad jei staiga vis dėlto tenka su ja susidurti, pasijunta visiškai bejėgis. Kitaip tariant, siekdamas laimės ir stengdamasis išvengti kančios, jis iššvaisto tiek daug energijos, kad kai užklumpa gyvenimo sunkumai (o tai paprastai nutinka), jis jau būna išsekęs ir pasijaučia dar nelaimingesnis nei tada, jei būtų kančios nevengęs. Štai kodėl aštrialiežuvis Bruckneris sako, kad šiais laikais „nelaimė nėra tik nelaimė, o kur kas blogiau – tai taip pat ir nepasiekta laimė“.

Čia svarbu suprasti teisingai: tai nereiškia, kad bet koks laimės troškimas, laimės ilgesys yra kritikuotinas. Kritikuotinas yra laimės troškimo subanalinimas. Laimė dabar tarsi prekė, kurią visiems privalu įsigyti pozityvaus mąstymo, dvasinės praktikos ar kokiu nors asmenybės augimo būdu. Negaliu nesutikti su Bruckneriu, kai jis sako: „Aš ne prieš laimę, bet prieš šio subtilaus jausmo pavertimą tikru masiniu kvaišalu, kurį kiekvienas turi vartoti chemine, dvasine, psichologine, informacine ir religine forma.“

Ar skausmas privalomas?*

Rankose laikau neseniai išleistą Jonathano Haidto knygą „Laimės hipotezė“, kurioje pateikiama dešimt idėjų, kaip siekti laimės. Mano minėtasis Bruckneris galbūt kaipmat ją sukritikuotų, tačiau aš randu joje įdomių dalykų. Knygos autorius kelia klausimą, ar gali būti taip, kad nelaimė yra sudedamoji laimės dalis?

Autorius pateikia dvi nelaimės hipotezės: silpnąją ir stipriąją. Silpnoji versija tokia: nelaimė gali paspartinti augimą, stiprybę, džiaugsmą ir tobulėjimą, bet tam, kad asmenybė augtų, iš esmės ji neprivalo kentėti.

Pagal stipriąją versiją, žmonės privalo išgyventi sunkumus, kad galėtų augti, o aukščiausią augimo ir tobulėjimo lygį pasiekia tik tie, kurie patyrė ir ištvėrė didelę nelaimę. Šią hipotezę turbūt patvirtintų Dostojevskis, kuris romane „Idiotas“ herojaus lūpomis sako „ji labai graži, nes tiek daug kentėjo“.

„Jei laikysime, kad stiprioji nelaimės hipotezė yra teisinga, – toliau mąsto Haidtas, – vadinasi, turėtume savo gyvenime išnaudoti kuo daugiau galimybių ir patirti daugiau pralaimėjimų. Kitaip tariant, atsiverti įvairiausiems potyriams, kartu ir rizikai patirti skausmą ir nesėkmę.“

Psichologas tvirtina, kad kai įvyksta tragedija, ji mus tarsi nustumia nuo bėgtakio ir pareikalauja sprendimo: arba lipti atgal ant bėgtakio ir grįžti prie įprastų reikalų, arba išmėginti ką nors kita. Prieš mus tarsi atsiveria savotiškas langas – vos kelioms savaitėms ar mėnesiams po nelaimės, kai tampame atviresni naujovėms.

„Nelaimė dažnai atlieka žadintuvo vaidmenį ir skatina žmones keisti tikslus, – rašo psichologas, – jie apsisprendžia mažiau dirbti, labiau mylėti, daugiau žaisti.“ Taigi, panašu, kad net toks pozityvistas kaip Jonathanas Haidtas (jis yra pozityviosios psichologijos šalininkas) linkęs advokatauti nelaimei.

Vis tik šiek tiek neįprasta, kad kalbėdamas apie kančią Haidtas vartoja žodį „nelaimė“. Čia ir vėl norisi pacituoti Brucknerį, kuris taikliai pastebi, kad mes „pradedame painioti sunkumą ir nelaimę: kliūtis nebėra normalus išbandymas, tai asmeninis įžeidimas, už kurį turėtų būti skiriama kompensacija.“ Kaip įdomu būtų pasiklausyti šių dviejų mąstytojų – Pascalio Brucknerio ir Jonathano Haidto – gyvos diskusijos apie laimę ir nelaimę!

Sveikumo simptomai

Visgi, jei kalbėtume banaliai, visuomenėje vyraujančiomis klišėmis, koks būtų laimingas žmogus? Turbūt tai būtų tiesiog sveikas, gyvenimą susitvarkęs pilietis arba, liaudiškai kalbant, žmogus, neturintis problemų. Tačiau ar tikrai problemos yra nesveikatos ir nelaimingumo simptomai?

Remiantis klasikiniu požiūriu, asmenybės problemos traktuojamos kaip nepageidautinos. Kova, konfliktas, kaltė, nešvari sąžinė, nerimas, depresija, frustracija, įtampa, gėda, savigrauža ar menkavertiškumo jausmas – visa tai sukelia psichinį skausmą, sumažina veiklos efektyvumą ir todėl tai reikėtų keisti, „gydyti“. Bet štai žymus psichologas A. Maslow (žinoma, ne tik jis) teigia, kad visi šie simptomai būdingi ir sveikiems žmonėms arba tiems, kurie eina sveikyn. „Tarkime, jūs turėtumėte jaustis kaltas, – pateikia pavyzdį Maslow, – bet nesijaučiate. Sakykime, pasiekėte jėgų pusiausvyrą ir esate prisitaikęs. Galbūt prisitaikymas ir stabilizacija, nors ir sumažina jūsų skausmą, yra ir blogi todėl, kad tuomet nutrūksta vystymasis aukštesnio idealo link?“

Ar liga reiškia, kad turi būti simptomų? Maslow drąsiai teigia, jog liga gali pasireikšti ir tuo, kad nėra simptomų, nors jų turėtų būti. „Kurie iš Aušvico ar Dachau koncentracijos stovyklose veikusių nacių buvo sveiki? – klausia psichologas. – Tie, kuriuos graužė sąžinė, ar tie, kurių sąžinė buvo graži, švari? Ar įmanoma giliai žmogiškam asmeniui neišgyventi konflikto, kančios, depresijos, įsiūčio ir kitų jausmų?“

Nors Maslow gyveno ir rašė, kai populiarioji psichologija dar nebuvo paplitusi, ko gero, ir jis turėtų kritiškų argumentų pastarosios atžvilgiu. Maslow yra išreiškęs tvirtą nuomonę, kad trukdymas žmonėms išgyventi savo skausmą ir gynimas nuo jo gali pasirodyti esąs tam tikras globėjiškumas, kuris reiškia nepagarbą žmogaus psichologiniam vientisumui, tikrajai jo prigimčiai ir ateities raidai.

Tarsi pritardamas Maslow‘ui antrina ir P. Bruckneris: „Šiuolaikinis žmogus kenčia ir dėl to, kad nebenori kentėti, panašiai kaip galima susirgti stengiantis būti sveikam.“

Apie bėgimą nuo džiaugsmo

Daugelis žino posakį „nuo skausmo nepabėgsi“. Šiame straipsnyje cituojami autoriai tikina, kad bėgti nuo skausmo ir neverta. O štai ir psichologas M. Scottas Peckas rašo: „Kai mes iš tiesų suvokiame, kad gyvenimas yra sunkus, kai tą tikrai suprantame ir pripažįstame, gyvenimas pasidaro nebesunkus. Nes vieną kartą tą įsisąmoninus, faktas, kad gyvenimas yra sunkus, tampa nebereikšmingas.“ Panašiai kaip ir Bruckneris, Peckas tikina, jog kai nebereikia tiek daug energijos skirti tam, kad pasipriešintum sunkumams, atsiveria galimybė kitiems dalykams: naujam suvokimui, kūrybiškumui ir jautresniam gyvenimo patyrimui.

Taigi, išeina, kad nuo skausmo pabėgti negalima, bet galima pabėgti nuo džiaugsmo ir mes tai dažnai darome. Visai gali būti, kad siekdami tikslų, garantuosiančių laimę, kaip ją vienu ar kitu metu įsivaizduojame, mes praleidžiame neišgyvenę netikėtas, nesuplanuotas tikrosios laimės akimirkas.

*

„Padėkite man panaikinti skausmą, verčiantį kentėti, bet šiek tiek jo palikite, kad galėčiau gyventi.“ (Paciento pasakymas gydytojui „Revue francaise de psychosomathic“).

**

Pavydėtina laimė

Laimės siekis smarkiai susijęs su pavydu. Mes žavimės tais, kuriems, rodos, nusišypsojo laimė, nes tai yra ir mūsų siekiamybė. Kita vertus, sužinojus, kad idiliškai laiminga šeima iširo, vėlgi kyla dvigubas jausmas: iš vienos pusės, liūdna netekti žavėjimosi objekto, į kurį buvo galima lygiuotis, iš kitos pusės, idilės žlugimas nuramina – vadinasi, ne tik aš „nenusisekęs“. Nenuilstamas laimės troškimas kaip ir savęs sumenkinimas išrinktųjų laimingųjų akivaizdoje byloja ir apie paslėptą puikybę – juk aš turėčiau būti laimingas, bet, deja, nesu!

O gal turėčiau tiesiog gyventi: džiaugtis, liūdėti, kentėti, nuobodžiauti, nustebti, ilgėtis?.. O kartais aš turėčiau jaustis ir tikrai nelaimingas. P. Brucknerio žodžiais tariant, „tegul kiekvienam bus palikta teisė nebūti laimingam ir nejausti dėl to gėdos arba būti laimingam tik kartais, kai norisi.“