Elektroninės futuristinės muzikos istorija

Jos šaknų galima ieškoti senovės
Graikijoje. Eolinė arfa, taip pavadinta
vėjo dievo Eolo garbei, buvo pirmasis
automatinis instrumentas. Vėjas,
užgaudamas skirtingo storio stygas,
kurdavo keliabalsę harmoniją, taigi
eolinės arfos muzika būdavo pačios
gamtos improvizacijos. Gerokai
vėliau, maždaug XVI-XVII a.,
prasidėjo intensyvi mechaninių
instrumentų ir naujų muzikavimo
būdų išradimo epocha.
1624 m. anglų filosofas ir esė
autorius Francis Baconaas aprašė
utopiją, kurią tuo metu išties buvo
sunku įsivaizduoti: „Mes turime
skambančius
namus, kuriuose
galime išgauti
kiekvieną garsą ir jo
kaitą. Kuriame
ketvirčio garso
harmoniją, ir dar smulkesnes garso
dalelytes“. 1761 m. Paryžiuje
sukonstruojamas elektrinis
klavesinas, o 1833-34 m. Charles
Babbage, britų mokslininkas,
pagamino didžiulį mechaninį
kompiuterį. Dar po trisdešimties metų
Hermanno Helmholtzo parašyta knyga
„Apie tono pajautimą“ (On the
Sensations of Tone as a
Physiological Basis for the Theory of
Music) tapo vienu moderniosios
akustikos pagrindų.
1897 m. buvo išrasta pianola,
įsigalėjo Juliano Carillo mikrotonų
teorija, dalijusi oktavą į 96 garsus;
1926 m. Niujorke buvo
pademonstruoti instrumentai,
išgaunantys šešioliktąją tono dalį.
1906 m. sukurtas dinamofonas,
svėręs daugiau nei 200 tonų, ir
perduodavęs garsus telefono laidais.
1910 m. Niujorke įvyko pirmoji radijo
transliacija, o 1914 m. Milane
surengtas pirmasis futuristinės
muzikos koncertas, pavadintas
„triukšmo menu“.
1926 m. vokietis
Jorgas Mageris
sugalvojo
elektroninį
instrumentą sfarofoną; porą kūrinių
šiam eksperimentiniam prietaisui
sukūrė Nikolajus Rimskis–
Korsakovas. J. Mageris kūrė
elektrinių varpų skambesį Richardo
Wagnerio operos „Parsifalis“
pastatymui Bairoite, tačiau šis ir kiti
eksperimentiniai to paties meistro
instrumentai buvo sunaikinti per
Antrąjį pasaulinį karą. XX a.
pirmosios pusės prancūzų
kompozitorius George’as Antheil
sukūrė „Mechaninį baletą“ (Ballet
Mechanique), skirtą atlikti
fortepijonais, ksilofonais, pianola,
durų skambučiais ir lėktuvo
propeleriu... 1928 m. sukurtoms
Marteno bangoms - klavišiniam
instrumentui su neįprastomis
galimybėmis – rašė ne vienas to
meto kompozitorius, tarp jų -
Arthuras Honeggeris, Olivier
Messiaenas, Darius Milhaudas. 1935
m. Vokietijoje sukurtas ir
pademonstruotas pirmasis įrašantis
magnetofonas, o 1937 m.
sukonstruotas elektroakustinis
fortepijonas.
Šiuolaikinės muzikos revoliucija
Po Antrojo pasaulinio karo vienas po
kito išrandami nauji instrumentai,
steigiamos eksperimentinės
elektroninės muzikos studijos. Su
kūrinio medžiagos neapibrėžtumu ir
įrašais aktyviai eksperimentavo
amerikietis Johnas Cage’as („Music
of Changes“). Panašią muziką rašė
Luciano Berio, Pierre’as Boulez’as,
Karlheinzas Stockhausenas,
naudodami elektroniškai
generuojamus garsus. Pradėta
elektronines partitūras kurti ir kino
filmams („Atlantis“ „Forbidden
Planet“,1956).Illinojaus universitete
sukurtas Illiac styginių kvartetas buvo
pirmasis kompiuteriu generuojamas
kūrinys. Elektroninės studijos viena
po kitos įkuriamos pasaulio
sostinėse: Tokijuje, Varšuvoje,
Londone, Stokholme, įvairiuose
Amerikos miestuose. 1958 m.
prancūzas Edgard’as Varese’as
Pasaulio mugėje Briuselyje pristatė
Elektroninę poemą. Atliktas su 425
garsiakalbiais ir vaizdinėmis
projekcijomis, jis buvo vienas pirmųjų
didžiųjų multimedia projektų. (Beje,
kylant elektroninės ir kompiuterinės
muzikos bangai, jai pradėjo priešintis
tradicinės orkestrinės muzikos
kūrėjai, iš įprastų instrumentų
siekdami išgauti quasi –
elektroninius garsus.)
7-ajame dešimtmetyje atsirado ir
iškart išpopuliarėjo elektriniai
vargonai, elektrinė gitara; kuriamos
naujos kompiuterinės programos
(pvz., PR – 1) kurių tikslas – padėti
apskaičiuoti muzikos kūrinio
struktūrą, atlikti algoritmines
operacijas. Leono Kirschnerio
Trečiasis styginių kvartetas buvo
pirmasis kūrinys su elektroninės
muzikos elementais, pelnęs Pulitzerio
premiją. 1976 m.
sukurta Philipo
Glasso ir libretisto
Roberto Wilsono
„Einstein on the
Beach“ buvo įspūdingos apimties
minimalistinė multimedios 'opera'.
1977 m. Paryžiuje Pierre Boulez įkūrė
Akustinės muzikos institutą (IRCAM)
.1988 m. išpopuliarėjo Steve’o
Reicho kompozicija „Different Trains“
styginių kvartetui ir magnetofono
juostai. Magnetofono juostą, kaip
svarbią kompozicijos atlikimo dalį,
naudojo argentinietis Mauricio Kagel.
Vienu elektroakustinės muzikos
pionierių tapo Jeano-Michelio
Jarre’o. 1971 m. Paryžiaus operoje
įvyko jo baleto premjera: tai buvo
pirmasis viešas elektroakustinės
muzikos atlikimas. Vėliau Jare,
išleidęs keletą sėkmingų albumų,
Paryžiuje surengė visus rekordus
sumušusį šou su lazeriais,
fejerverkais, projektoriais ir
milžiniškomis garso sistemomis;
reginį stebėjo milijoninė minia.
Šiandien muzika, sukurta naudojant
elektroninius instrumentus
(sintezatorius, ritmo mašinas,
semplerius), jau nieko nebestebina.
Ji, sugerdama į save nenuspėjamai ir
greitai besiplėtojančio technologijų
pasaulio procesus, naikina ribas tarp
įprastumo ir neįprastumo ir vis
dažniau užkariauja koncertų scenas.