Emigranto portretas: jaunas, darbštus ir drąsus

Nuolat girdime, kaip baisiai Lietuvai smogė emigracija. Tiesa, naujausiais duomenimis, vis daugiau tautiečių sugrįžta. Tad ar verta bijoti migracijos XXI amžiuje ir koks jos šviesusis aspektas?

Emigracija senokai tapo įrankiu manipuliuoti. Politikai ja pateisina ekonominę šalies padėtį, „Sodros“ perspektyvas, gyventojų nedarbą, mažas algas ir visa kita, ką tik reikia kažkaip pateisinti.
O tuo metu vis kitas lietuvis susikrauna visą savo gyvenimą į lagaminą, atsisveikina su artimaisiais ir oro uoste laukia savo eilės, nekantriai trypčiodamas ir žiūrėdamas į padangių mėlį pro laukimo salės langą. Kai lėktuvas nusileis, jį pasitiks naujas gyvenimas. Kitoks... Kur gali užsidirbti, kur gerbia. Žinoma, atsiras tokių, kurie jį pasmerks. Suprask, nesugebėjo susitvarkyti savo gyvenimo čia, tad pabėgo, lengvesnės duonos užsimanė. Tik ar tikrai ta duona lengvesnė? Kas sakė, kad emigranto dalia – tokia jau paprasta? Ir kas leido smerkti tuos, kurie išvyksta?
Žmogus laisvas spręsti.

Kitoks gyvenimas

Kokie žmonės išvyksta? Ir tie, kurie ilgai planuoja išvyką, ir tie, kurie nusprendžia ekspromtu. Vieniems tenka nepakeliama skolų našta, kitus pastūmėja nedarbas, treti nori pakeliauti ir pamatyti, išbandyti save ar paprasčiausiai užsidirbti.

„Išvykau užsidirbti. Maniau, padirbėsiu porą metų, grįšiu į Lietuvą, nusipirksiu butą, – pasakoja šešerius metus Norvegijoje gyvenantis Eugenijus. – Butui, tiesą sakant, dar nesutaupiau. Grįžtu namo, finansiškai padedu tėvams, sesei ir atgal į Norvegiją.“

Paklaustas, kodėl į Lietuvą nesugrįžta visam laikui, pašnekovas atsakė, kad jau įprato gyventi kitaip. „Sugrįžčiau į Lietuvą, jeigu čia turėčiau žmoną, vaikų. Kol kas nesu vedęs, tad galiu pagyventi kitaip, užsidirbti. Be to, man labai patinka darbas, kurį dirbu Norvegijoje“, – sako Eugenijus.

Užsienyje vyras dirba statybose. „Statybose dirbau ir Lietuvoje, tik už keletą kartų mažesnį atlygį, be to, neturėjau beveik jokių garantijų. Apie darbo saugą nė kalbėti nenoriu, – dėsto Eugenijus. – Norvegijoje viskas kitaip. Žinoma, pragyvenimas nėra pigus, be to, ir poilsis, tarkim, pasibuvimas su draugais šeštadienio vakarą kokiame nors bare, kainuoja nemažai. Vis dėlto lieku čia, o tai viską pasako.“

Emigruoja jauni

Eugenijus išvyko iš Lietuvos, kai jam sukako 27 metai. Kaip pats sako, tuo metu Lietuvoje neturėjo nieko pastovaus: nei buto, nei darbo.

„Išvykome dviese su draugu. Kartu su mumis važiavo dar 12 vyrų iš įvairių Lietuvos miestų. Jauniausiam buvo vos 19 metų, – pasakoja pašnekovas. – Mano nuomone, jaunimas emigruoja dėl to, kad jiems tai daryti paprasčiau: nieko neturi, niekam nėra įsipareigoję. Kai tau 40 metų, turi šeimą, vaikų, paskolą, negali taip lengvai visko mesti.“

Su tuo, kad iš Lietuvos dažniausiai išvyksta jauni žmonės, sutinka ir specialistai. Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro vadovė Audra Sipavičienė yra apibrėžusi emigranto portretą. Pasak jos, dažniausiai emigruoja 25–34 metų žmonės, vadinasi, jaunesni nei vidutinio nuolatinių gyventojų amžiaus. „Norinčiųjų emigruoti amžius vis jaunėja. Tai žmonės, turintys aukštesnįjį išsilavinimą, paklausias profesijas. Tokių reikėtų ir Lietuvoje“, – teigia ekspertė.

Emigracijos priežastys – darbo ir karjeros perspektyvos, šeimyninės priežastys, mokslo ir studijų galimybės.

Iškalbingi skaičiai

Išankstiniais Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje 2011 m. pabaigoje gyveno 3 mln. 199 tūkst. gyventojų – 45,3 tūkst., arba 1,4 proc., mažiau negu tų pačių metų pradžioje. Toks gyventojų skaičius beveik prilygsta Marijampolės, kurioje gyvena 44,9 tūkst., gyventojų skaičiui. Natūrali kaita išliko neigiama.

Tiesa, palyginti su 2010 m., emigrantų sumažėjo. Pernai iš šalies emigravo 54,3 tūkst. gyventojų, t. y. 28,8 tūkst. mažiau nei 2010-aisiais. Beveik pusę (44 proc.) emigrantų sudarė 20–29 metų gyventojai. Daugiausia emigruota į Jungtinę Karalystę (47 proc. visų emigrantų), Airiją (10 proc.), Norvegiją ir Vokietiją (po 7 proc.).

Dar vienas viltingas rodiklis – sugrįžusiųjų namo skaičius. Į Lietuvą gyventi grįžusių Lietuvos Respublikos piliečių padaugėjo: pernai į Lietuvą grįžo 14 tūkst. Lietuvos Respublikos piliečių, arba triskart daugiau nei 2010 m.

Viešosios politikos ir vadybos instituto analitikė Dovilė Žvalionytė įsitikinusi, kad grįžusiųjų yra dar daugiau. „Ne visi į Lietuvą grįžtantys žmonės yra pastebimi, įtraukiami į oficialią statistiką.

Pastarojoje skaičiuojami tik tie, kurie oficialiai deklaruoja savo grįžimą, – sako ekspertė. – Pastaraisiais metais Lietuvos gyventojams pradėjus aktyviau deklaruoti migraciją išaugo ir oficialūs grįžtančiųjų skaičiai. Kaip rodo mūsų instituto atliktos apklausos, Statistikos departamento pateikiami skaičiai – tai irgi tik nedidelė dalis grįžusiųjų. Lietuvoje gyvena gerokai daugiau – kelios dešimtys tūkstančių – žmonių, kurie turi migracijos patirties, t. y. 1990 m. atgavus nepriklausomybę buvo išvykę pagyventi į užsienį, bet grįžo į Lietuvą. Jų skaičius, tiesa, dar neprilygsta išvykusiųjų srautui, tačiau jau yra ganėtinai reikšmingas, kad būtų galima pradėti kalbėti apie apykaitinę migraciją, kai vieni išvyksta, kiti grįžta.“

Ne pagal išsilavinimą

Viešosios politikos ir vadybos institutas kartu su „Baltijos tyrimais“ praėjusiais metais atliko dvi reprezentatyvias apklausas: grįžusių gyventi į Lietuvą migrantų ir Lietuvos gyventojų. Gautos išvados leidžia įžvelgti teigiamus migracijos aspektus.

„Nepaisant to, kad išvykusiesiems į užsienį dažnai tenka dirbti žemesnės kvalifikacijos darbus, nei jiems leistų jų įgytas išsilavinimas, kaip parodė grįžusių į Lietuvą migrantų apklausa, absoliuti dauguma, beveik 90 proc., grįžusiųjų jaučiasi, jog patobulino savo įgūdžius bei žinias dirbdami ir gyvendami užsienyje. Dauguma teigia, kad pagerėjo jų užsienio kalbos žinios (64 proc.), gebėjimas bendrauti su kitataučiais ir kitų kultūrų žmonėmis (44 proc.). Maždaug ketvirtadalis grįžusiųjų užsienyje taip pat patobulino su darbu susijusius įgūdžius: įgijo daugiau profesinių žinių (30 proc.), išmoko naudotis šiuolaikiniais darbo instrumentais ir technologijomis (26 proc.), mokėsi dirbti komandoje (12 proc.), – vardija D. Žvalionytė. – Tiesa, labai nedaug grįžusiųjų patobulino tuos įgūdžius, kurie reikalingi dirbant administracinį ar vadovaujamą darbą: darbo kompiuteriu (9 proc.), vadovavimo (7 proc.). Tai netiesiogiai patvirtina tendenciją, kad išvykusieji į užsienį santykinai dažniau užsiima fizinio ar rankų darbo reikalaujančia veikla.“

Paradoksalus požiūris

Apie emigraciją kalbama daug ir dažnai. Visgi kaip iš tiesų mes ją vertiname?

„Visuomenės požiūris į emigraciją Lietuvoje – gana paradoksalus. Absoliuti dauguma – daugiau kaip 80 proc. – šalies gyventojų migrantus, tiek išvykstančius dirbti į užsienį, tiek grįžtančius gyventi į Lietuvą, vertina palankiai. Tačiau net 70 proc. tų pačių gyventojų emigracijos reiškinį vertina neigiamai, – teigia D. Žvalionytė. – Toks prieštaringas požiūris nekinta jau kelerius metus. Kas jį lemia? Viena vertus, teigiamą požiūrį į emigrantus greičiausiai lemia tai, kad didelė dalis Lietuvos gyventojų turi artimųjų (šeimos narių, draugų, pažįstamų), kurie yra išvykę į užsienį. Juos, kartu ir kitus emigrantus žmonės yra linkę vertinti palankiai. Kita vertus, neigiamą požiūrį į emigraciją kaip reiškinį gyventojai, tikėtina, susiformuoja perimdami viešojoje erdvėje įsivyravusias ypač negatyvias nuotaikas.“

Pakartotinė migracija

Migrantai – labai skirtingi žmonės. Vieni išvyksta ir nė nemano sugrįžti, kiti – pasitaikius galimybei, grįžta į tėvynę. Tik ar jie čia pasiliks?

„Žmonės juda vis intensyviau: dalis lietuvių grįžta ir išvyksta net po kelis kartus. Pagal požiūrį į pakartotinę migraciją grįžusieji migrantai apklausos metu pasidalijo į dvi grupes: pusė jų teigė, kad norėtų vėl išvykti, kita pusė – kad neketina to daryti, – pabrėžia D. Žvalionytė. – Pastebime, kad kuo mažiau laiko praeina nuo grįžimo ir kuo sudėtingiau būna prisitaikyti vėl gyventi Lietuvoje, tuo labiau žmonės yra linkę pakartotinai išvykti. Tai rodo, kad jei nepavyksta per gana trumpą laiką sėkmingai įsitvirtinti Lietuvoje, migracijos patirties turintys žmonės linkę vėl pasirinkti išvyką.“

Pasak pašnekovės, vėl išvykti labiausiai skatina finansiniai sunkumai ir negalėjimas Lietuvoje susirasti kvalifikaciją atitinkančio darbo.

Pabaigai

Žmonių istorijų, kaip ir migracijos priežasčių, yra įvairių. Vienos labai nusiseka, kitos – nelabai. Svarbiausia, kad būdamas čia, Lietuvoje, ar kur nors užsienyje žmogus jaustųsi visavertis.

„Vis dėlto prie laimės ar pasitenkinimo pojūčio, manau, itin prisideda įgyjama nauja patirtis, tobulėjimas. Kaip rodo mūsų instituto atliktos apklausos, svarbus išvykimo į užsienį motyvas – noras įgyti naujos patirties: susipažinti su užsienio šalimis, naujais žmonėmis, darbo metodais. Kas to siekia ir kam tai pasiseka, greičiausiai gali jaustis laimingas“, – įsitikinusi D. Žvalionytė.