Emigruoti ar likti? Skurdžiai gyvenanti jauna šeima kabinasi į gyvenimą tėvynėje

Du mažamečius vaikus auginanti ir vargingai gyvenanti jauna šeima iš Šilutės rajono nesiruošia bėgti nei iš pamario, nei iš Lietuvos – nesėkmes žada įveikti optimizmu ir darbštumu. „Padėkite, mes labai norėtume, kad kas nors padovanotų ar nebrangiai parduotų statybinį vagonėlį arba namelį ant ratų. Mūsų namo sienos kiauros, vaikams šalta, reikia susitvarkyti namus, bet pinigų dabar tiek neturime“, - prašė Šilutės rajono Vainuto kaime gyvenantys 35 metų Saulius ir 30 metų Jurgita Prošegalavičiai. Jie augina 6 metų Dovydą ir nė pusantrų metų neturinčius dvynukus Saulę bei Svajūną.

http://img.lrytas.lt/show_foto/?id=402391&s=11&f=4
http://img.lrytas.lt/show_foto/?id=402396&s=11&f=4
http://img.lrytas.lt/show_foto/?id=402392&s=11&f=4
Šilutės rajono Vainuto kaime gyvenantys Prošegalavičiai kol kas vargsta. Tačiau į gyvenimą žvelgia ryžtingai ir optimistiškai. A. Vaišnoras

Privažiuoti prie vainutiškių sodybos šiuo metų laiku tikrai nepaprasta. Nuo pagrindinio kelio iki sodybos - apie 400 metrų, kurių lengvuoju automobiliu tikrai neįveiksi.

„Čia gali tik traktoriumi ar visureigiu išvažiuoti, kitaip užklimpsi ir niekas neištrauks. Turėjome „VW Golf“, bet automobilį tekdavo palikti pas kaimynus ir pėsčiomis eiti iki namų. Dabar išsimokėtinai įsigijome visureigį, tai lengviau. Dovydą į mokyklą galime nuvežti, mažuosius pas gydytoją, nes greitosios medicinos pagalbos automobilis čia tikrai neįvažiuotų, - drąsiai šunkeliu važiuodamas pasakojo Saulius.

Pagaliau išvydome Prošegalavičių namą, kurio svajonių nameliu tikrai nepavadinsi. Atrodo, papūtus stipresniam vėjui sienos subyrės į šipulius, liks tik durų staktos. „Mes iš čia niekur nesikraustysime, juk čia vaikų tėviškė“, - sakė Saulius.

Vienas kitam patiko iš pirmo žvilgsnio[/b\

Saulius kilęs iš Kauno rajono Kulautuvos miestelio. Šeimoje augo šeši vaikai. Savo tėvo niekada nematė ir nepažinojo, o ir dabar ieškoti nenorėtų - per daug laiko praėjo. Mama mirė prieš penkerius metus.

Žmona Jurgita - šilutiškė. Su tėvais dažnai kraustydavosi iš vienos vietos į kitą. Kai buvo septyniolikos, su mama ir broliu, kuris prieš kelerius metus tragiškai žuvo, atsikėlė į šią sodybą. Su Sauliumi juos supažindino pastarojo močiutė. Vienas kitam patiko iš pirmo žvilgsnio: „Jis man pasirodė labai geras ir nuoširdus. Man svarbiausia, kad žmogus būtų nuoširdus, visa kita – nesvarbu“, - sakė Jurgita.

Kadangi atstumas tarp jų gyvenamųjų vietovių buvo didelis, nusprendė kartu apsigyventi kuo greičiau.

[b]Vaikai – didžiausias turtas

Saulius ir Jurgita visada norėjo turėti du vaikus: berniuką ir mergaitę. 2005-aisiais gimė Dovydas. Kai pradėjo lauktis antrojo vaikelio, Jurgita net neįtarė, kad bus dvynukai. Abu vaisiai buvo užsimezgę vienoje placentoje, todėl mažasis Svajūnas gimė su dviem išvaržomis ir dvylika pirštukų ant rankyčių.

„Kai gimė Svajūnas, mes galvojome, kad jis nesveikas, nes buvo susirietęs į kamuoliuką, neverkė, nieko nedarė. Dukrytė Saulutė iškart verkti pradėjo, o jis tylėjo, - supdama ant rankų mažąjį pasakojo Jurgita. - Kai Justui suėjo trys mėnesiai, jam padarė operaciją. Išvaržas išoperavo ir du pirštukus nupjovė, nes jie buvo be sąnariukų. Jei būtų su sąnariais, nebūtų nupjovę. Dabar tik mažos karputės likusios vietoj pirštukų“.

Pasak Jurgitos, dvynukai dažnai serga, nes namo sienos kiauros, šalta. „Labai reikia remonto, kad vaikams būtų geriau, juk jie - mūsų didžiausias turtas. Ar galėsite mums padėti?“ - klausė Jurgita.

„Namus turime sutvarkyti“

S. ir J. Prošegalavičių sodyba priklauso Jurgitos mamai, kuri gyvena kartu su jais ir pažadėjo sodybą padovanoti Jurgitai. „ Mama labai padeda rūpintis vaikais ir kai pinigų pritrūksta, visada pagelbsti, - sakė Jurgita. - Visureigį, kurį neseniai nusipirkome, turime irgi mamos dėka - ji mus finansiškai parėmė.“

„Per mėnesį mūsų pajamos būdavo maždaug apie pusantro tūkstančio, dabar bus mažesnės, nes dvynukams metai suėjo. Maisto tai visada užtenka, nes patys užsiauginame daržovių, turime kiaulių, kelias karves, arklį, avių dabar nusipirkome. Tai bulvių, mėsos, pieno visada turime. Dažniausiai valgome „bulbynę“, bet šiandien noriu palepinti savo šeimyną, tai kepsiu šnicelius, - rodydamas puodą, kuriame sudėta mėsa, šypsodamasis sakė Saulius. - Mano mama buvo šeimininkė, tai ir aš karts nuo karto mėgstu gaminti valgį, ypač kai pasiilgstu „miestietiškų“ valgių: šašlykų, karbonadų, šnicelių“.

Saulius su Jurgita triūsė pas vietos ūkininką. Šiuo metu Jurgita augina dvynukus, o Saulius dirba viešuosius darbus.

„Pavasarį, kai prasidės darbymetis, eisiu vėl pas ūkininką dirbti, nes aš turiu traktorininko pažymėjimą. Tada ir pinigų bus daugiau, bus galima remontus pradėti. Kadangi galimybės samdyti statybininkų neturime, tai viską su žmona patys pasidarysime. Šitame name nieko nebuvo. Aš ir vandenį įsivedžiau, radiatorius, tik labai reikia vonios ir tualeto. Svarbiausia - sienas apsišiltinti, nes kai vėjas stipresnis, kurk krosnį nekūręs, šaltis per plyšius skverbiasi. Tada su striukėmis turime sėdėti, o vaikai iš karto suserga“, - rodydamas plyšius sienoje sako Saulius.

„Jau dalį medienos esame susipirkę, kitą pavasarį dar pirksime. Dabar mums labai reikia statybinio vagonėlio ar namelio ant ratų, kurį mes galėtumėme pasistatyti kieme ir su vaikais apsigyventi, kol remontą darysime. Vagonėlį aš pats įsirengčiau – aš moku. Šilumą įsivesčiau, viską pasidaryčiau. Svarbu, kad vėjas neužpūstų. Mes su žmona ir palapinėje galėtumėme gyventi, bet juk vaikai yra - ką jiems daryti. Aš esu optimistas, būtinai susiremontuosiu namą. Įrengsiu atskirą kambarį dukrytei, kad nereikėtų su berniukais gyventi. Ir ūkinį remontuosiu. Pamažu viską pasidarysime ir niekur iš čia nesikraustysime. Mums reikia tik nedidelės pagalbos“, - glausdamas dukrytę Saulę kalbėjo vyras.

Galinčiuosius paskolinti, išnuomoti ar nebrangiai parduoti vagonėlį ar namelį ant ratų Saulius prašo paskambinti tel. 8-626 78233.