Fotomenininko parodoje – pasakojimai apie „Neatpažintą moters pasaulį“

Saulius Jokužys gimė 1953 m. Gargžduose, Klaipėdos r. Dar vaikystėje susidomėjęs fotografija, savo pomėgį vaizdo fiksavimo ir interpretacijos menui puoselėja iki šiol. Su fotografija susijusi ir profesinė patirtis: yra dirbęs fotografu gamykloje „Progresas“. 15 metų dirbo savaitraštyje „Lietuvos žvejys“ bei dienraščio „Klaipėda“ fotokorespondentu.

Nuo pat Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus įkūrimo 1976 m. S. Jokužys yra jos narys, aktyviai dalyvavęs įvairiose skyriaus organizuotose parodose, pleneruose, seminaruose. Surengė 20 personalinių parodų, jis – ir daugelio tarptautinių parodų dalyvis.

Anot paties fotomenininko, didelį įspūdį jam yra padarę Lietuvos fotografijos grandai: Antanas Sutkus, Vaclovas Straukas, Vitalijus Butyrinas, Romualdas Rakauskas, Aleksandras Macijauskas ir kt. Ir pats Saulius ilgai ieškojo savo kūrybinio pašaukimo: išbandė skirtingus fotografijos žanrus, raiškos galimybes ir priemones (nuo portreto, fotoreportažų spaudai iki socialinio buitinio žanro), sukūrė fotografijų ciklus „Rondo“ (1978 m.), „Kelias“ (1986–1999 m.).

Tačiau didžiausią įtaką kūrybai padarė Rimanto Dichavičiaus fotografijos – aktai. Būtent šie darbai autorių paskatino imtis neišsemiamos moters kūno ir savasties tematikos, kurią jau beveik tris dešimtmečius (nuo 1978 m.) jis plėtoja cikle „Nepažintas moters pasaulis“.

Sauliaus Jokužio parodoje „Era-S“ – plačiabriaunė įvairovė: nuo lietuviško akto tradicijos – moters kūno ir gamtos sintezės – iki figūros interpretacijų eksperimentinėje erdvėje. Vienas ryškiausių savito žvilgsnio į moterį sprendimų regimas naujausiuose autoriaus darbuose.

Netipiškas aktams mastelis, išaugantis iki plakatinio formato, transformuoja atskiras moters kūno dalis, detales į estetiškai abstrahuotas ir aiškias formas, savotišką geometrinių elementų žaidimą, kur dėmesys koncentruojamas į kūno paviršiaus virpesį, metamorfišką plastiką, plokštumos ir linijos sąlytį. Papildomos detalės, naratyviniai pasakojimai tampa tiesiog nereikalingi. Jis niekam nepriešpastatomas, su niekuo nelyginamas, neišryškinamas per sąveiką su aplinka. Švari ir aiški kompozicija, netikėti rakursai, stipri šviesos srauto sklaida – visa tai išryškina paties kūno grožį ir moters nepažinumą.