G. Bleizgys: „Jei ir giria, bet nesuvokia, tai kas iš to?“

„Ištrūkti“, „išsiplėšti“, „išprotėti“, „išsprogti“ – poeto Gintaro Bleizgio kūrybos žodžiai. Jais poetas nusako ir savo būsenas, ir gero menininko būtinybę. IQ su poetu vaikštinėjo po jo „Sodą“ – šeštąjį eilėraščių rinkinį.

– Neseniai gavote Jurgos Ivanauskaitės premiją, Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos Bičiulio premiją, o kai kurių apdovanojimų laureatų sąraše jūsų kūrybos gerbėjai pasipiktino neradę jūsų pavardės. Ką reiškia būti premijuotam ir iki premijos likti per plauką? Ar apdovanojimai turi kokios nors įtakos jūsų rašymui?

– Mes su Rimvydu Stankevičiumi pastaruosius dvejus metus nemažai važinėjame po Lietuvą ir būna labai smagu, kai mūsų pasiklausyti ateina daug žmonių, ypač jaunimo, kurie skaito ir domisi. Tai ir yra svarbiausia. Tos premijos svarbesnės prieš tuos žmones, kurie manęs, kaip poeto, nepripažįsta. Pats sudėtingiausias pripažinimas ateina iš tų žmonių, su kuriais kartu mokaisi, dirbi. Kalbu apie literatus. Tarp mūsų buvo daug norinčių rašyti ir rašančių, bet galiausiai literatūroje liko vos keletas. Buvo ambicijų, pavydo – tai įvardiju be jokių skrupulų. Man premijos svarbios ir prieš šiuos žmones. Jos tuos šlykščius santykius šiek tiek nuramina. Su rašymu man tai nelabai susiję. Premijos tikrai manęs neskatina rašyti daugiau ir geriau. Jos nuslopina tik mano tuščiagarbiškumą (juokiasi).

Tas faktas, kad nepatekau į Kūrybiškiausių knygų dvyliktuką ar netapau kitų premijų laureatu, kol kas mane nelabai jaudina. Jei į tą sąrašą nepateko Sigitas Geda, Aidas Marčėnas, man tuomet garbė likti autsaideriu.

Aišku, premijos dar svarbios leidėjams. Tačiau mano knygos ir taip leidžiamos mažais tiražais ir gerai išparduodamos. „Sodo“ jau irgi mažai beliko. O tiražo vis tiek niekas nekartos ir to visiškai nereikia.

– Kodėl sakote, kad nereikia?

– Jau geriau tegul knygų trūksta, negu jos guli sandėliuose.

– Minėjote, jog svarbu, kad kūryba nebūtų nutolusi nuo paties rašančiojo patirčių ir išgyvenimų. Kodėl?

– Todėl, kad kūrybos esmė yra sukurti šį tą naujo, originalaus. O juk tik pats žmogus ir esi unikalus. Su savo patirtimis, išgyvenimais, mintimis. Kuo labiau sugebi tą unikalumą savyje atrasti ir išreikšti, tuo didesnė tikimybė, kad tapsi geru menininku. Todėl aš ir savo kūrybos nuo savęs neatskiriu. Nors ir esu daug gilinęsis į semiotiką, kuri brėžia ribas, bet savo praktikoje jas panaikinu.

Esu labai kategoriškas, kai kalbama apie profesionalumą. Jeigu nori būti geru poetu, turi žinoti viską, kas buvo rašyta iki tavęs. O, pavyzdžiui, lietuvių poeziją (bent jau nuo kokio XX a. vidurio) ir mokėti atmintinai. Tik tada sukursi tai, kas dar nebuvo padaryta. Galbūt ir pasitelksi ką nors iš anksčiau, bet sukursi naujų reikšmių. Tai nėra koks nors nerealus dalykas – daugelis poetų, nors ir linkę apsimesti, kad nemoka, tačiau iš tiesų gali padeklamuoti daugelį vienas kito tekstų atmintinai. Nemanau, kad tų menininkų, kurie šio principo nežino ir kuria tiesiog iš intuicijos, kūryba turi išliekamąją vertę. Galbūt ir gražu. Galbūt ir dainą galima kokią nors sukurti, bet vis tiek netapsi literatūros istorijos dalimi. Norint ja būti, reikia gerai išmanyti, kas buvo iki tavęs.

– Pacituosiu kelis pabirus žodžius iš jūsų „Sodo“: „išplyšti“, „išprotėti“, „išgimti“, „ištrūkinėti“, „išsikūnijimas“, „iš Čiurlionio“, „iš vaikystės“, „išsiplėšęs“, „išsprogęs“ ir t. t. Ar sąmoningai jūsų eilėraščiuose apstu priešdėlio „iš“, reiškiančio, kaip suprantu, pavidalo, būvio pokytį, grynėjimą?

– Labai gerai pastebėta. Iš tiesų taip, manau, kad „iš“ atsiradimas susijęs su riba, jos peržengimu. Išėjimu iš paties savęs, iš Čiurlionio, iš tradicijos, iš to, kas yra žinoma… Išsiplėšimu iš žmogaus, kuris trukdo atrasti tikrąjį žmogų. Mes juk matome vieni kitų netikrus veidus. Reikia iš visko išsivaduoti, kad galėtum sukurti ką nors naujo.

O tas mano eilėraščiuose atsiradęs „išprotėjimas“ yra labai sąlyginis dalykas. Vienoje kultūroje vienoks elgesys laikomas norminiu, kitoje – kitoks. Ir mano knygoje tas pats. Ateistinėje visuomenėje kalbėti apie Dievą irgi yra šioks toks pamišimas. Nesakau, kad Lietuvoje visi ateistai, tačiau esame išlindę iš sovietmečio – laikų, kai Dievo nebuvo. Aš gal ir esu radikalus krikščionis, bet man daug svarbiau amžinybė nei užsiskliaudimas savyje. Kai suvoki save amžinybėje, supranti, kad vis tiek viską pereisi.

Vienintelį dalyką, kurį tikrai žinau, yra tai, kad mes mirsim. Visa kita gali nebūti, visa kita gali būti fantazija. Ar būsim turtingi, ar turėsim žmoną (vyrą), ar turėsim vaikų, ar būsim sveiki… Nežinau. Tad ir mano kova vyksta su esminiu klausimu. Savo eilėraščiuose rašau, kad menininkas turi numirti įprastiems dalykams: įprastoms meninėms formoms, metaforoms. Jis turi tarsi iš naujo užgimti, pats būti nauju kūriniu. Kaip ir jo menas. Labai stengiuosi ta kryptimi eiti.

– Kai kuriuose savo eilėraščiuose kalbate Jono Krikštytojo, pranašo Jonos, antikinio herojaus Hektoro vardais… Kodėl pasirinkote kalbėti būtent šių asmenybių, personažų lūpomis?

– Hektoras man įdomus ir artimas tuo, kad gynė savo šeimą: tėvą, žmoną, vaikus, brolį… Matė, kad šansų nugalėti beveik nėra, bet vis tiek pasirinko kovoti. Neklausinėjo nei kaip, nei kodėl. Suvokė, kaip blogai, kad Paris savo žmona pasirinko Eleną. Suprato, kad jis taip pasielgė todėl, kad deivės susuko protą. Hektoras kovojo su stabais, su tomis deivėmis ir drąsiai ėjo mirti už savo įsitikinimus ir už šeimą.

Jonas Krikštytojas atsirado tuomet, kai sirgo mano mama ir reikėjo daug laiko praleisti onkologinėse ligoninėse. Paskui buvau įkalinimo įstaigoje. Mačiau labai daug žmonių, kurie bijo, susiduria su mirtimi ir yra neradę Dievo. Supratau, jog būtų gerai, kad Jonas Krikštytojas, kuris atėjo taisyti Viešpačiui kelio, ateitų ir čia, nes jo labai reikia.

Pranašas Jona buvo žmogus, kuris norėjo vykdyti Dievo valią, bet išsigando ir pradėjo nuo jo bėgti. Dievas jam to neleido, Jona pakliuvo į žuvies pilvą… Man šis personažas simbolizuoja negalėjimą pabėgti nuo savęs ir nuo Dievo. Tu turi stoti į akistatą su savo baimėmis ir kartu mokėti atgailauti, prisipažinti savo klaidas, vaduotis nuo jų.

– Jūsų „Sode“ ryškus gamtiškumas, žmogaus ir gamtos santykio ieškojimas. Kuo tai jums svarbu, aktualu?

– Prieš domėdamasis krikščionybe gilinausi į budizmą ir krišnaizmą. Gamta atsirado iš ten. Man skaudu, jog daug kas nesuprato esmės, kad „Sode“ nėra kaimo gamtos: tai budistinė, parkų, Druskininkų, kurorto gamta… Nėra ten jokios žemdirbystės.

Man gamta buvo artima, kol suvokiau, kad ji man kelia depresines būsenas. Supratau, kad ji nėra, juokais tariant, „lygis“. „Lygis“ yra anapus. Kai mėnesį prabuvau mažyčiame kambarėlyje Lukiškėse, kur tiesiog turi eiti mintimis anapus, nes kitaip negali, gamta manyje pasikeitė. Mano „Sodas“ yra visatos anapusybėje.

Yra ir skyrius pavadinimu „Sodas“, jame rašoma, kaip atgimsta medžiai, lapai, kaip gyvybė įeina į molį. Moliu vadinu ir žmogaus kūną, ir krūmus, ir medžius. Ir ta gyvybė yra iš anapus. Ir tas tikrasis Sodas yra ne čia, o ten. Laimės sodas, iš kurio mes esame išvaryti.

– „kai šiandien pievelėj prie namų
ravėjau piktžoles pajutau
kaip gera yra išsiravėti“

(…)

„bet gera yra išsiravėti ir likt“

Paklausiu jūsų žodžiais, ar poezija jums ir yra tas išsiravėjimas?

– Taip, yra. Man tai ir psichoterapija, ir išsiravėjimas, ir nuodėmių išpažinimas, ir atgaila. Ir į tą Sodą įžengimas. Reikia nuolat ravėtis. Ko nors nepadaryti yra mažai, bet ko nors nepagalvoti jau yra daug. Kaip ir Kristus sakė, kad jei jūs apie tai pagalvojote, tai jau padarėte. Tad reikia mėginti kovoti net savo mintyse, kad tik ten būtų švaru.

„Sodas“ parašytas per keturis mėnesius: nuo sausio iki gegužės. Knygoje beveik chronologiškai eilėraščiai ir sudėlioti. Tai buvo labai intensyvus rašymas (turint omenyje, kad daugiausia rašiau savaitgaliais). Kartais pagalvodavau – Dieve, sustabdyk rašymą, sustabdyk kalbą, nes jau nuo visko galva pučiasi. Kūnas net nebeatlaiko, pasuoja nuo krūvio. Net pradedi juoktis iš savęs, kad esi toks silpnas. Nes „kūnas yra per silpnas iškęsti, kai lyja dvasios lietus“ – yra tokia eilutė. Tai pajutau savo kailiu.

– Ar paskutinis jūsų knygos eilėraštis „Sodas“ ir nulėmė visos knygos pavadinimą?

– Įdomu tai, kad, kai parašiau šį eilėraštį, supratau, jog knyga baigta. Ji man buvo tarsi padiktuota, lyg koks apreiškimas. Tik parašius eilėraštį „Sodas“ viskas manyje nurimo.

– Esate minėjęs, kad šios knygos redaktorius A. Marčėnas skaitydamas jūsų eiles kai kur net įterpdavo visą eilutę, o jums iš pradžių buvo sudėtinga prie to prisitaikyti.

– Taip, iš tiesų. A. Marčėnas sakydavo, kad pataiso mano žodžiais, bet ką tai reiškia? Nors dabar matau, kad jis į tekstus įnešė tikrai gerų dalykų: mano kalba šiek tiek laužyta, kai kur joje „numuštos“ prasminės jungtys. O A. Marčėnas norėjo, kad ji būtų sklandesnė. Ir gerai, žmonėms lengviau skaityti ir suprasti.

– Apie supratimą. Esate sakęs, kad idealus skaitytojas yra tas, kuris supranta, ką autorius parašo. Nieko daugiau nenorite. Ar tai vis dėlto nėra retokai išsipildantis noras?

– Aš stebiuosi, bet žmonės supranta (juokiasi). Nors iš tiesų yra daug žmonių, kurie apskritai nesuvokia šiuolaikinės poezijos, jiems galbūt artimesnė prieškario metų kūryba, kurioje viskas aiškiau. Kai pats ėmiau suprasti šiuolaikinę poeziją, daug galvojau, kaip čia paaiškinti žmonėms, lyg ir nėra čia ko nesuprasti.

Mano knygos „Jonas Krikštytojas“ pradžioje yra paimta citata apie sėjimą iš Biblijos. Mintis ta, kad jei nenumirštama, tai ir neatgimstama. O knyga baigiasi eilutėmis, kad guluosi į dirvožemį, pasitikiu tavimi… „Sode“ kalbama apie vaisius. Ir tada ima kas nors ir parašo, kad Bleizgys vis dėlto nueina į žemdirbystės tradiciją… Tada man aišku, kad mano kūrybos visiškai nesuprato. Net jei ir giria, bet matai, kad nesuvokia, tai kas iš to? Ne tą knygą giria.