Geresnis Pasaulis I

Geresnis Pasaulis I...

Kurias laikais beištum galvą, žiūrėk, tuoj tik ir gausi sprandan - "Tai vis Landsbergio kaltė!", kiti tuojpat atšauks - "ne, ne, čia tik tas komunistas Brazius kaltas!", netrukus pakils treti - "ką jūs šnekat? Taigi Paksius viso blogio šaltinis"! Uspaspsichas! Valinskis! Kubilius! Visi kalti! Valdžioj vien tik savanaudžiai pūzrai! Nėra darbo! Mums čia blogai! Man čia blogai! Čia visi mane persekioja! Paskutinį kąsnį plešia iš burnos! Botkinas! Juodligė! Kempinligė! Paukščių gripas! Kodėl manimi niekas nesirūpina? Manęs niekam šioje sumautoje valstybėje nereikia! Aš geriau arsiu nematydamas dienos šviesos už Atlanto! Jūs man nieko nedavėte!

Gerbiamieji, palaukit, STOP!
Kiekgi galima visas negandas ir kaltę versti aplinkiniams?
Gamtai, Jupiteriui ar Marsui, velniui, dievui, valdžiai, verslininkams, policijai, gydytojams, mokytojams, seneliams, tėvams galiausiai jaunimui ar lenkams.

Stabtelkime minutėlei. Argi ne visais laikais buvo daugiau ar mažiau įprasta versti visas negandas kažkam ir nusiplauti visą atsakomybę? Ypač tai aktualu dabar, kai viską galima suversti krizei, ar vis spaudos genamai valdžiai ar kitai skambesniai naujienai?

Argi niekam nekyla toks, regis visai nekaltas klausimas, o ką aš galiu padryti šioje visuomenėje, kad gyventi būtų geriau? Apskritai, ką kiekvienas iš mūsų gali padaryti, kad saulė šviestų skaisčiau? Kaimyno tulpės žydėtų ilgiau? Kiemo bobutės jaustųsi ramiau? Ar aš savo darbą, savo kasdieninę rolę atlieku kiek galima geriau, kad būtų kuo geresnis mažutis sraigtelis ištisame pasaulio ar Lietuvos mechanizme?

Kaip brolis ar sesė? Kaip moksleivis? Kaip keleivis? Kaip draugas? Kaip pėstysis? Kaip pakeleivis? Kaip praeivis? Kaip eismo dalyvis? Kaip pirkėjas? Kaip studentas? Kaip kaimynas? Kaip vyresnis žmogus? Kaip galintis pagelbėti ar patarti, nusišypsoti, praleisti ar pamojuoti, mirktelėti, atidaryti duris ir luktelėti, pasakyti komplimentą, neniurzgėti ant nekaltų žmonių, kaip kad toji tetulė didžiulėje parduotuvėje užsipuolė vargšę pardavėją dėl per blankios spalvos pyragaičių...
O mirktelėti moterėlei su balta prijuoste ir pradėti rimtu balsu porinti pikčiurnai apie stiklinio prekystalio laužiamąją gebą, saulė audras ir apsiblaususią akies rageną. O, pardavėja jau šypsosi, vos sulaiko juoka, puiku! :)

Galiausiai... galiausiai turbūt esminė užduotis kasdienai būtų netrukdyti tokiems patiems mažiems pasaulio aparato sraigteliams atlikti savo rolės, savo darbų ir pareigų. Nepulti putotis, kai apsauginis nužvelgęs kelintą mėnesį nuožmiai neskustą žandikaulį nuspręs nuodugniai apieškoti kišenes - švirkštų, tablečių, ginklų ar dar kokio "gėrio". Galbūt ne tik suprasti, kad toks jo darbas ir jis jį stengiasi atlikti kiek galima kokybiškiau, bet kuo nuoširdžiausiai atsisveikinti ir palinkėti ramios nakties. Juk jo laukia dar iiiilgas budėjimas... Ir faktas, kad tikrai ne visi pasitaikys tokie malonūs...

Galbūt vien Tavo dėka, tą akimirką, tą budėjimą, o gal ir visą tą savaitę Jam šis pasaulis pasirodys esąs geresnis....