Gestas, kuris padeda įgyti autoritetą vaikų akyse

Jei kalbėdami iškelsite smilių, vaikai tikės tuo, ką sakote. Gali būti, kad šis gestas padės įtikinti ir suaugusius.

Nauji tyrimai, kuriuos atliko Virdžinijos universiteto psichologai Carolyn Palmquist ir Vikram Jaswal, atskleidė, kad suaugusieji gali įtikinti keturmetį kažką žinantys, jei kalbėdami iškels smilių ar į kažką rodys pirštu. Šis gestas vaikus įtikins net tuomet, kai visi kiti ženklai liudys, kad iš tiesų neturite nė menkiausio supratimo apie tai, ką kalbate.

„Vaikai buvo linkę manyti, kad žmogus daug žino vien todėl, kad perduodamas informaciją naudojo šį gestą, - teigė C. Palmquist. - Tai buvo svarbiau nei faktai, kuriuos jie matė savo akimis.“

Tyrime dalyvavo 48 ikimokyklinukai. Jiems buvo parodyti keli filmukai, kuriuose vaidino dvi moterys, buvo pastatyti keturi apversti puodeliai ir padėtas kamuoliukas. Visuose filmukuose viena moteris pranešdavo paslėpsianti kamuoliuką po vienu iš puodelių, o kita užsidengdavo akis ir nusisukdavo į sieną. Prieš slėpdama kamuoliuką, pirmoji moteris prie puodelių pastatydavo barjerą, kuris neleido vaikams matyti, kas vyksta. Tada barjeras būdavo patraukiamas, o moteris, kuri stovėjo nusisukusi į sieną, atsisukdavo.

Filmukų pradžia buvo tokia pati, bet pabaiga skyrėsi. Pirmajame filmuke, kai kamuoliukas jau buvo paslėptas, abi moterys atsisėdo ir pasidėjo rankas ant kelių. Antrajame filmuke abi moterys apglėbė kurį nors puodelį, o trečiajame – į vieną jų parodė pirštu. Visus tris kartus vaikų buvo klausiama, kuri moteris žino, po kuriuo puodeliu slepiasi kamuoliukas.

Kai abi moterys apglėbdavo puodelius arba laikė rankas ant kelių, vaikai atsakydavo teisingai – kad kamuoliuko vietą žino ta moteris, kuri jį paslėpė. (Autoriai padarė išvadą, kad puodelio apglėbimas vaikams buvo arba nereikšmingas gestas, arba jie jį siejo su kamuoliuko paieškomis, o ne žinojimu, kur jis yra.) Tačiau kai abi moterys pirštu parodydavo į puodelį, tik pusė vaikų atsakė, kad kamuoliuko vietą žino jį paslėpusi moteris. Kita pusė spėjo, kad ją žino moteris, kuri buvo nusisukusi į sieną.

Jie manė, kad ši moteris kažkokiu būdu sužinojo, kur slepiasi kamuoliukas, nes, jei nežinotų, argi rodytų pirštu?

„Vaikams šis gestas atrodo labai svarbus, nes asocijuojasi su mokymu ir mokymusi, - sakė C. Palmquist. - Paprastai žmonės rodo pirštu tuomet, kai tam turi rimtą priežastį.“

Ir nors suaugusieji tikriausiai nepadarytų klaidos, kurią padarė keturmečiai, tyrėjai mano, kad rodymas pirštu mums daro įspūdį visą gyvenimą.

„Mes naudojame šį gestą kaip ženklą, kad aplinkoje pastebėjome kažką svarbaus ar įdomaus, - sakė C. Palmquist. - Tad nors šis gestas mūsų nesuklaidintų taip lengvai kaip vaikų, jis priverčia mus daryti tam tikras prielaidas apie tai, kokios žinios po juo slepiasi.“

„Manau, kad rodymo smiliumi gestas yra veiksmingas tik kultūrose, kuriose jis siejamas su žiniomis ir mokymu. Kitose kultūrose tokių pačių rezultatų turėtų duoti kiti ten naudojami gestai, pavyzdžiui, rodymas alkūnėmis, smakru ar kitais pirštais“, - sakė ji.

Ateityje C. Palmquist planuoja atlikti išsamesnius šio gesto poveikio tyrimus.