Gimtas žodis - duona, kuria nebesidalijama

Išlaikyti savo tapatumą, išsaugoti tradicijas, puoselėti kalbą darosi vis sunkiau. Tie, kuriuos gatvėse piktina užsienietiški užrašai, neretai gali būti apšaukti atsilikėliais, bepročiais arba nieko nenutuokiančiais apie naująjį amžių, kuris atšuoliavo pas mus kaip gėris. Ar tuo gėriu turėtume džiaugtis? Savo kalbos išsaugojimo atžvilgiu, manau, ne.

Daugybė įmonių ir parduotuvių pasivadinusios nelietuviškais vardais. Verslui tai naudinga, o kas naudinga verslui, negali būti naudinga gimtojo žodžio išsaugojimui.

Gatvėse mirgantys angliški užrašai tik pakeitė rusiškus, kurie, rodos, visai neseniai dar buvo. Tačiau, išsivadavusi iš sovietinių gniaužtų, mūsų valstybė atsidūrė pradinėje padėtyje.

Dabar daug kas mėgsta vartoti frazę „anksčiau mes rusenome, dabar anglėjame“. Skamba labai simboliškai, tik klausimas, ar kelia kam nors susižavėjimo jausmą. Man - ne. Tokiu momentu labai norisi prisiminti šviesaus atminimo poeto Justino Marcinkevičiaus eiles: Tai gražiai skambėjo žodžiai:/ Laukas, pieva, kelias, upė./ Tai gražiai iš jų išaugo/ Vienas žodis - LIETUVA!

Tautos dainius kūrė tarsi pranašas, nes šie žodžiai - puiki iliustracija to, ką mes turime šiandien, to, kas mes esame ir kuo norime būti.

Būti kosmopolitais gal ir nėra blogai, tačiau jei šis kosmopolitizmas priverčia pamiršti savo šaknis, liaudiškai tariant, nieko gero.