Gyvenimas karščiausioje vietoje planetoje Džibutyje

Rytų Afrikoje esantis Džibutis – viena iš pačių
karščiausių vietų Žemėje. Daugelis atvykėlių čia
jaučiasi nepatogiai, tačiau visą savo gyvenimą šioje
šalyje praleidę žmonės prie karščio pripratę, nors jų
išgyvenimui dažnai grėsmę kelia vandens trūkumas.
Vieną akimirką nešikas buvo čia, kitą jo jau
nebemačiau. Vienintelis ženklas, kad jis čia išties
stovėjo, tai netoliese, oro uosto automobilių stovėjimo
aikštelėje, palikti smėlėti jo sandalai. Nešikas sugriebė
mūsų daiktus staigiai, norėdamas aplenkti kolegas.
Tikriausiai vildamasis pirmyn nubėgi greičiau, jis
nusiovė batus.
Kai galiausiai jį pasivijau, jis jau krovė mūsų
lagaminus į tikrinimo skenerį ir aš staiga prisiminiau,
kad nebeturiu grynųjų. Susigėdęs nedrąsiai pasiūliau
jam tris vieno litro buteliukus vandens. Mano
nuostabai, vyras dėkingas pasakė „Merci“, o nueidamas
dar sykį atsisuko ir pridūrė: „C’est bien gentil“ – tarsi
ką tik būtų gavęs labai brangią dovaną.
Per beveik dešimties metų darbą BBC, kurio metu
reportažus rengiau iš viso pasaulio, daugiausia iš
Afrikos, dar niekuomet anksčiau nemokėjau niekam
vandeniu. Nei karo nuniokotame Konge, kur upės ir
ežerai užkrėsti parazitine infekcija bilharcioze, nei
sausoje Mauritanijos dykumoje. Tačiau Džibutis, viena
iš karščiausių vietų planetoje, yra ir viena skurdžiausių
šalių pasaulyje, kalbant apie šviežią vandenį.
Prie šalies viduryje esančio Asalio ežero vasarą
temperatūra pakyla iki 55 laipsnių Celsijaus. Šiuo metu
Džibutyje žiema, tačiau oro temperatūra čia siekia 34
laipsnius Celsijaus.
Galbūt tai ir neskamba kaip
tragiškai aukšta oro temperatūra, tačiau šioje šalyje
karštis yra kitoks nei įprasta.
Įsivaizdavimui galima palyginti su nuolat į tave
pučiančiu įkaitusios orkaitės oru. Jis toks stiprus, kad
tiesiog ištraukia iš burnos žodžius taip, kad negali
girdėti, ką sako šalia tavęs stovintis žmogus, tačiau
visi pokalbio žodžiai, jei kalbi pavėjui, nuskraidinami
apie 50 metrų.
Atostogų metu, kai turi skėtį nuo saulės, stiklinę
vandens su ledukais ir esi šalia vėsios jūros, 34
laipsniai gali būti palaima. Tačiau čia nėra nei
pavėsio, nei geriamojo vandens.
Jokių maudynių
Asalio ežero vanduo šiltas, tarsi ką tik prileistas į
vonią. Tačiau jis daug sūresnis nei jūros vanduo.
Truputį įbrendu į ežerą ir mano batų guminiai padai
staiga tampa per karšti, kad ant jų išstovėčiau. Vanduo
išdžiūsta per kelias sekundes ir aš netrukus pastebiu,
kad mano tamsiai mėlynų kelnių kraštas tapo kietas it
lenta ir visiškai padengtas balta druska.

Prie Asalio ežero gyvenantys žmonės jame niekada
nesimaudo. Ali Hamidas, rankomis nuo ežero kranto
surenkantis čia susiformuojančią druską, pasakojo, kad
žmonės ežere maudytis norėtų. Žalio vandens
teškenimo garsas yra tikra palaima ausims, o druskos
kristalai, atrodantys tarsi šaltas ledas, – akims. Tačiau
ant kūno sudžiuvusi druska kaitrioje saulėje iki
skausmo suerzina odą. Be to, šviežias vanduo yra per
brangus, kad jį būtų galima naudoti tokiems
poreikiams.
Visi dešimt Ali šeimos narių priklauso nuo valdžios,
sykį per savaitę dalijančios vandenį. Turtingi Džibučio
žmonės gali nusipirkti šešėlį ir vandens, taigi karštis
jiems yra tik nepatogumas. Tačiau prie Asalio ežero
gyvenantys žmonės taip skursta, kad neturi kito
pasirinkimo, kaip tik leisti ekstremaliai oro temperatūrai
valdyti absoliučiai visą gyvenimą. Prie oro sąlygų
neprisitaikęs žmogus čia paprasčiausiai pražūtų.
Ali namas pastatytas iš gofruotos geležies ir kitų
medžiagų, nesulaikančių nei karščio, nei vėjo.
Vienas vietos gyventojas čia pasistatė pavėsinę –
keturias kolonas su stogu virš jų. Tai gan vertingas
turtas Asalio ežero apylinkėse. Sumokame jam vien už
tai, kad jis mums šiame pavėsyje leistų suvalgyti savo
sumuštinius.
Karštis diktuoja visas sąlygas: kada žmonės dirba,
kada miega, kaip greitai gali judėti ir kaip lėtai turi
kalbėti.
„Norint čia gyventi, reikia turėti kantrybės“, – kalbėjo
Ali.
Pasiteirauju jo, ką reiškia nuolat justi troškulį. „Matote,
kaip lėtai aš kalbu? Ir kaip švelniai?“ – tarė jis man.
Tiesa, visi, su kuriais mes bendravome Džibutyje,
kalbėjo užkimusiais balsais.
Prognozuojama, kad per artimiausius 15 metų Džibučio
gyventojų skaičius padvigubės, taigi šalies valdžiai bus
vis sunkiau tiekti vandenį tokioms kaip Ali šeimoms.
Tuo tarpu iš privačių įmonių įsigyti vandens Ali
negalėtų – druskos, kurią jis surenka, kaina krinta.
Viltis deda į turizmą
Vieną ankstų rytą sutikome pakelėje iš vulkaninės
uolienos pagamintais žaisliniais automobiliais
prekiaujantį vyrą. Kaip ir Ali, Mohamedas pasakojo
visas savo viltis dedąs į ateities perspektyvas ir kad
Asalio ežeras taps patraukliu turistų centru.
Džibutyje atidarytas pirmasis prabangus viešbutis.
Jame yra du baseinai ir karštas bei šaltas bėgantis
vanduo. Tačiau vanduo vis dar smirda nuo
nudruskinimui naudojamų chemikalų ir jame vis dar
gan stipriai justi druska. Šio viešbučio svečiai –
daugiausia užsienio kariai, vizituojantys diplomatai ir
nevyriausybinių organizacijų atstovai.
Pasiteirauju Ali, kodėl jis ir kitos šeimos nepalieka šių
apylinkių ir nevyksta ieškoti darbo mieste.
Jis man atsakė: „Mes čia gimėme. Mes mėgstame
Asalio ežerą. Mums patinka karštis, tik mes tiesiog
norime daugiau vandens.“