*

Gyvenimas sunkvežimyje: mano vieneri metai, dirbant fūristu


* delfi.lt [Slapukė]

Pakeliu galvą, žvilgteliu į laikrodį. Angliškas vidurnaktis. Trečią reikia pradėti važiuoti, o vis negaliu užmigti. Bandau įsivaizduoti medžius, kalnus, rūką, bet vis prieš akis išnyra Londono centras, „Smithfield“, „Marigold“ ir kitos firmos, po kurias reikia naktimis baladotis.
Kiekvienas metras, kiekvienas žingsnis žinomas, žinau, kaip užsukti, kiek „užsimesti“, kam nusišypsoti, su kuo pasisveikint, o kam tyliai špygą parodyti. Neramina danų bažnyčia, kuri užsisakė pristatymą šeštai ryto. Nesitikiu, kad jie taip anksti atsikels.
Į kiemą įvažiuoti neįmanoma, o gatvėje prie Regento parko Anglijos simbolis – dvigubos geltonos linijos, „baisūs“ ženklai ir užrašas „Not loading any time“. Ten net negalima sustoti Kristaus kraujo gurkštelėti, o mes kas kartą po valandą dėžutes su šventu tėvu į kleboniją nešiojame. Dangaus atstovai žemėje nori valgyti kaip ir visi.
Sakiau, kad „nufotkins“ ar „bilietą“ priklijuos, bet nekreipia dėmesio. Užsigrūdinęs tėvelis. Pakelia akis į dangų ir sako – „Viskam dievo valia. Susimokame ir toliau meldžiamės“. Ir mano porą „bilietų“ apmokėjo. Tikriausiai dėl tų šventų namų nesimiega. Neramu, ar bus taip anksti parapijiečius prikėlęs, nes šį kartą teks daug nešioti. Taip nebeužmigęs ir keliuosi. Kava, naktinis sumuštinis ir pirmyn. Pirmas, antras, trečias... Klebonas nepavedė – surinko jaunas „davatkytes“ su „davatkiukais“. Ketvirtas...
Centras „baigtas“, toliau – į pakraščius. Pusryčiams – sausa bandelė, pietų nėr kada ir nėr kur sustoti. Septintas, aštuntas, devintas – viskas. Šios dienos planas įvykdytas ir lekiu į Billingsgate. Pati mieliausia vieta visame Londone. Leidžia stovėti, nakvoti, nemokamas dušas ir WC. Nuvargęs, susinervinęs, „visas piktas“ sėdžiu sukėlęs kojas ant vairo. Nerandu jėgų net nueiti nusiprausti. Ir taip beveik kasdien. Prabundu iš karto darbe, baigiu darbą – iškart namie. Per vidurį – virtuvė, dešinėje svetainė, kairėje – darbo vieta, už nugaros miegamasis. Viskas – dviejuose kvadratiniuose metruose. Fantastika, paverčianti „homosapiens“ į „driversapiens“.
Nesuprantu, kodėl piktas. Tikriausiai piktas dėl to, kad piktas ne dėl ko. Reikėjo gerai mokytis, gal šalia prezidentės sėdėčiau, ar bent per sausio tryliktą pašūkauti, kalbą kokią išrėžti. Gal kas nors būtų pastebėjęs ir pasiūlęs tautos išrinktuoju dirbti. Nepastebėjo. Su autobuso vairuotoju tyliai, laikydami rankose armatūros strypus visą naktį prie durų atstovėjome, o po to namo paleido. Kaip ir daugelis, tyliai pareigą atlikome ir toliau kilometrus „griaužti“ nuėjome, palikę pergalės vaisius rėksniams.
Čiumpu „Skypephoną“. Žmona „žalia“. Skambinu.
– Labas. Na, kas naujo? – užduodu seną nuvalkiotą klausimą.
– Labas. Nieko, tas pats per tą patį, – išgirstu įprastą atsakymą.
Nors padainuotų kokį kartą vietoj „labas“. Dar nepradėjus toliau kalbėti, „suima“ nervai... Nežinau, ką klausti, ką sakyti. Kasdien skambinamės ir kasdien nieko naujo. Vaikai dideli, namas stovi, medis pasodintas. Tik kreditas „kabo“ ir laukia, kada man „gemarojus“ išlįs.
Tylime.
– Pavasarį grįši?
– Ne. Reik varyti.
– Stogas pavažiuos nuo to varymo. Jau dabar nebeįmanoma susišnekėti. Piktas kaip širšė.
Taip, piktas. Nes atrodo, kad tik vienas dirbu, vienas viskuo rūpinuosi, o paminklo niekas nepastato. Žvilgteliu į kalendorių ir suprantu, kad ne paminkle reikalas. Trečias mėnuo narve, be teisės jį palikti. Net numirti negaliu. Baisu, kai pagalvoji, kiek problemų. Mašina, krovinys, dokumentai, pilni bakai kuro, o aplink visi tik ir „laukia“, kada mašina be priežiūros liks. Kol kas nors savas atvyks paimti, nieko neberas. Pikta dėl to visko. O gal nepikta. Net nebežinau. Pirmi du mėnesiai lengvai praslysta, trečias – pereinamasis. Viskas blogai. Vanduo duše per karštas, lova per kieta, kabina per maža, kelias per siauras. Pradedi „amerikoniškai“ lieti stresą. Rėki ir kaišioji pirštus į visas skyles. Laimei „Skypephonas“ akių neturi – apaktų.
– Dukra draugą susirado, – pasako pagaliau.
Na, nors viena naujiena. Įjungiu tardymo mašiną „kas toks, iš kur, ne pijokas, ne veltėdis, kas tėvai ir kur gyvena“. Atsakymas trumpas ir pribloškiantis.
– Tu jį pažįsti. Su ja nuo darželio iki pat abitūros kartu. Buvo kur tai dingęs ir staiga kaip Pilypas iš pupų lauko iššoko ir pasakė, kad myli.
Nepamenu jos draugų, bet kai pasako pavardę, prisimenu ir pravardę – Kulšis. Vardas – Tomukas (vardas pakeistas – DELFI), nieko, pravardė – aš nekaltas, ne daug nukrypau nuo originalios pavardės, bet svarbu ne veltėdis ir gerai pažįstamas. Kaip savą galėsiu pabarti ir į kampą pastatyti. Svetimas gali į nosį „užmesti“. Pagaliau atsiranda tema pokalbiui. Ką veikia, kur vaikšto. Vieną dieną sužinau, kad atsikraustė pas mus. Suima laukinis pyktis, kad be mano žinios ir leidimo. Nesvarbu, kad suaugę, bet namas tai mano. Kiek nurimstu pagalvojęs, kad gyvenant užmiestyje rimtas vyras namie reikalingas, nes sūnus dar tik abiturientas ir silpnas ūkiniuose reikaluose, nes mieste augo.
– Lodorius, pažadukas ir chamas tas Tomukas, – pareiškia praėjus mėnesiui ir pasakoja apie jį viską. Skaudžiausia manajai, kad dukra jį labai myli.
„Pasiuntu“ ant žmonos. Negana to, kad atlyginimas tirpsta kaip sniegas, tai jai dar Tomukas neįtinka. Viskas negerai. Buvo Gintarėlis – negerai, atsirado Tomukas – vėl negerai. Sūnus panelę parsivedė – vėl netiko. Nepatinka, kad Tomukas nieko namie nedaro ir nepadeda. O kam? Šiais laikais, jei gerai uždirbi, gali būti „naminiu lodoriumi“, o jis uoste dirba. Ten blogų nelaiko.
– Meistrą užsisakyk ir Tomuko neskriausk, – užverdu ir liepiu į vaikų meilės reikalus nesikišti, dukros vaikino negraužti ir numetu „Skypephoną“. Netrukus ateina „failas“ su mėnesio išlaidom ir lietuviškom kainom. Netenku žado. Neturiu moralinės teisės grįžti namo papildomą kartą. Vakare – kelios minutės pokalbio ir kiekvienas į savo kampą. Pereinamasis laikotarpis praslinko ir toliau nebeskaičiuoju. Mažiui ant nosies abitūros egzaminai, dukrai – darbas, namai ir Tomukas. Nieko naujo.
Skundėsi manoji, kad jaunieji visai atsiskyrė. Pavalgo ir drybso abu savo kambaryje. Rozetę prisukti teko berniukų iš darbo prašyti. Jaučiu, kaip jai sunku, bet ir man ne lengviau. Kasmet vis sunkiau. Senoji gvardija, užgrūdinta MAZ'ų, sensta. Nuolat suirzęs ir pats nežinau, ko noriu. Gal sergu? O gal hormonai audras kelia? Nebe tas amžius jiems siausti, bet nusiperku kažkokių vaistų. Graži dėžutė, ant jos viršelio – graži mergaitė saldžiai miega. Geriu dvigubą dozę, bet nepadeda. Mergaitė piešta, vaistai netikri ir tikriausiai ne man skirti. Nesigilinu, bet veltui išmesti keli svarai sukelia pyktį. Puolu į internetą ieškoti savo ligos. Kelių baisiausių ligų simptomus atrandu pas save, tik „cholera“ neprikibo. Viską sudedu į vieną ir net išsižioju supratęs, kad mano liga labai panaši į klimaksą.
„Negi Londono centre pasigavau!“ – pasiuntu ant viso pasaulio. Pas gyvas svetimas nevaikštau, o internetinės ligų neplatina. Pikta. Išeinu pasivaikščioti apie savo gyvenamąją. Septyniolika metrų į galą, du su puse kairėn. Septyniolika pirmyn, du su puse vėl kairėn ir šmurkšt į narvą makaronų virti. Taip pavargstu, kad net „Skype“ išjungiu. Vakar mano liga kažką pikto pasakė, šiandien tegul pailsi. Privalgęs atsigulu, bet pajuntu, kad kažkoks hormonas nemiega. Įlendu į pažinčių puslapį. Reikia susirasti kokią vyriškų ligų specialistę. Studijuoju sąrašą. Visos gražios, tyros, darbščios, patyrusios, puikios šeimininkės, mokančios virti cepelinus ir ištikimos iki galo. Kaip dorybės mugėje, tik lentynos įtartinai pilnos.
Žvalgausi. Jaunas atmetu. Neužteks sveikatos bei finansų ir neaišku, kas anksčiau pasibaigs. Vyresnės protingos, vedusių nenori. Nori vyro iki grabo lentos. Belieka senutes masažuoti, kad į karstą giminėms lengviau būtų įguldyti. Fu, kaip vulgaru. Išjungiu kompiuterį ir pažiūriu į laikrodį. Jau gerokai po angliško vidurnakčio. Žvilgteliu per langą. Senutės naktimis nevaikšto. Atsidustu ir, supykęs ant realybės, pagaliau užmiegu.
Bekariaudamas su savimi ir su visa Anglija nepastebiu, kaip ateina vasara. „Kabinetas“ per dieną taip įkaista, kad ataušta tik paryčiais, kai prasideda darbo diena. Neįmanoma nei valgyt virti, nei miegoti. Graužiu šaltą maistą ir laukiu vėsesnių dienų. „Skypephonas“ vasarą šnekesnis. Brangioji tai darže pasikapsto, tai kažkur išvažiuoja, tai kokie svečiai aplanko. Vis yra ką papasakoti, bet apie Tomuką nenoriai kalba. Nepatinka jis jai, o man iš toli atrodo geras.
Vieną rytą atsikėlęs neberandu kelnių, kojinių ir batų geležiniais galais. Negi draugė iš kompo pavogė! Nesąmonė, tokių kompų dar nesukūrė. Negaliu susikaupti. Ieškau salone, darbo kambaryje, virtuvėje ir net po miegamąjį pasirausiu. Galima būtų ir su vienomis trumpikėmis atidirbti dieną, bet be batų su geležinėm nosim net išlipti ant rato nusišlapinti negalima. Žvilgteliu į kalendorių ir pasidaro viskas aišku. Liepos vidurys, paskutinė tremties savaitė, galva suvokia tik vairą ir jo paskirtį, kitkas sunkiai bevaldoma ir suvokiama. Drąsiai basas lipu lauk ir prie rato. Atlikęs gamtinį reikalą, randu lauke batus, kojines ir kelnes. Po sunkios karštos dienos lauke buvau palikęs, kad prasivėdintų. Billingsgatėje galima. Čia niekas nedingsta.
Žvilgteliu į žvaigždėtą dangų ir matau, kaip mane – seną, kvailą ir ligotą – vaikai įsimetę į Grįžulo ratus veža kažkur priduoti. Jau geriau kur nors staigiai ir netikėtai, tik ne patvoryje, negu kaip maišui sėdėti ratukuose. Nusipurtau, įkvepiu „gaivaus“ oro, sklindančio nuo žuvų turgaus, ir pradedu galvoti apie kelionę namo. Jei įprasto gyvenimo dienos visos lenda po kvadratine šaknimi ir stebėtinai greitai mažėja, ant paskutinės savaitės užšoka kvadratas ir jos pasidaro nerealiai ilgos. Gerai, kad ir matematikos dėsniuose yra ribos, todėl išaušta diena, kada sušunku „ant“ viso Londono centro:
– Namo, namo, namo!
Pamojuoju karališkajam „gulagui“, neriu į eurotunelį ir lekiu žemynu link namų. Kilometrų neskaičiuoju, nes pagal laiką žinau, kada kur būsiu, kada į keltą ir kada bučiuosiu gimtą žemę. Net sudrebu, kai pamatau skambantį telefoną ir didžiojo stratego Kimo numerį. Neatsiliepti negaliu. Jie kompiuteryje mato, kad automobilis važiuoja, reiškia gyvas. Atsiliepiu ir tyliu. Jis pasidžiaugia, kad važiuoju atostogų, paklausia, kur jas praleisiu, linki gerai pailsėti ir lyg tarp kitko pasako, kad Rotterdame manęs laukia pakrauta priekaba tik su dvylika klientų Londone. Noriu riktelėti kažkokį piktą žodį, bet jis kaip didžiausią paslaptį pasako, kad „pati Karalienė pageidavo, kad šį krovinį „badaujančiam Londono centrui“ išdalintum tu ir tik tu“. Karalienę gerbiu ir myliu, nors gyvai niekada nemačiau. Piktas grįžtu atgal. Tik po savaitės išsiveržiu iš apsupties, aplankau kiekvienam vairuotojui šventas „Aldi“, „Lidl“, priperku maišą saldainių, šokoladų ir skaičiuoju paskutines valandas iki uosto.
Namai jie visur namai. Dingo ligos, stresas, kilometrai ir kompiuteris. Tomukas kaip šilkinis. Kaip ir aš, negeria, nerūko ir labai mėgsta saldumynus. Net baltą šokoladą, kuris niekam iš namiškių nepatiko, prarijo nekramtęs. Geras atrodo vyras, bet patyrusia nosimi jaučiu kažką negero. Nutylėjau.
Nesnaudžia ir mažius. Parveda draugę, kuri nuo visų paslėpta laukė mano grįžimo. Man patiko. Susidraugavom iš karto. Pasiūliau kartu atostogauti o po jų, jos mamai leidus, pas mus pasiliko gyventi. Visi į Juodlę. Ten žmonės savi, lietuviškai šneka ir mielai priima. Kas gali būti mieliau už lietuvišką mišką, grybą, uogą ir užkibusį karpį? Moterys grybauja, uogauja, vyrai žuvį traukia. Šeimininkas pasirūpina, kad jos galvas iškišusios lauktų mūsų kabliukų. Tomukas – geras žvejys, bet mėgsta pasigirti. Ką padarysi, visi vyrai tokie. Atostogos pralekia kaip viena diena. Visų namų kampų nespėjau apeiti, o jau pabaiga. Trys savaitės meilės, laimės, džiaugsmo ir vėl kraustausi į savo kabinetą. Visi padeda. Kepa, verda, pakuoja, kad tik ilgiau maitinčiausi naminiu maistu. Net Sauliukas padovanojo kvapų į mašiną. Bučkis, slapta žmonos ašara ir vėl į trasą iki Kalėdų. Lengva išvažiuoti kai palieki visus laimingus ir kiekvieną pastatytą į paties paskirtą kampą.
Savo ir žmonos gimtadienį švenčiu pakrūmėje. Aš, „Skypephonas“ ir brangioji prie kompo. Valgom tortą, geriam kavą ir linkime vienas kitam tvirtų nervų. O jų labai reikia – man čia, brangiajai namie, nes Tomukas iššoko iš jam paskirto kampo ir pradėjo jaustis šeimininku mano namuose. Pas močiutę į miestą pabėgo kandidatė į marteles, o iš paskos – ir sūnus. Sakė, kad iš priemiesčio nepatogu į mokslus važinėti. Netikiu, bet patikrinti negaliu, o pati nieko daugiau nesako. Gal nori savarankiškai pagyventi. Na, tegul pabando, padėsime, kuo galėsime.
Žmona vis labiau skundžiasi Tomuku, bet dukra jį užstoja, nes myli. Nenoriu kištis į šiuolaikinę meilę, nes jos nesuprantu. Mes ne taip gyvenome ir ne taip mylėjome. Kenčiu tradicines savo kančias Londone, žmona – namuose. Mažiai pasirodo tik kai Tomukas darbe būna. Kažko nepasidalino, tik nesuprantu ko. Mūsų turtą dar anksti dalinti, o vietos yra visiems. Dirbu sukandęs dantis, o kai nebeįmanoma kentėti, lieju pyktį ant Big Beno, kad jį reikia apvažinėti, o nėra tunelio per jo vidurį.
Kalėdos ir strategui Kimui Kalėdos. Paleidžia, neužlaiko nė dienos, nes karalienė dėl manęs žadėjo papasnikauti. Nulenkiu galvą prieš ją ir lekiu namo tvarkos daryti. Lauktuvės gausios. Kalėdinės. Ir net Tomuko pamėgtą baltą šokoladą nuperku. Žmona, pamačiusi jį, susiraukia ir padeda atskirai. Guodžiasi, verkia, dukros gaila. Aklai įsimylėjo ir nemato, kad jis ne jai skirtas. Kiek galiu raminu, ir ruošiame Kūčių stalą. Dukra padeda mamai, o Tomukas pasakoja man, koks jis didelis viršininkas uoste ir kaip jo visi bijo, nes jo tėvas yra dar didesnis viršininkas. Mažiai paskambina ir pasako, kad neateis, nes abu labai serga.
– Nunuodysiu aš tą Kulšį, – sušnabžda žmona tyliai, kai pasakau, kad mažių nebus.
Pirmos Kūčios, kai ne visi kartu. Prieš pat sėdant prie stalo Tomukas apsirengia ir pasakęs, kad jį iškvietė į darbą, palikęs visus, išeina. Pasiuntu taip, kad net Kristus ant stalo su visu kryžium pašoka. Dukra isteriškai gina savo meilę.
– Uostas – tai ne kokia ten tavo Billingsgate, o rimta kontora, o jį kaip gerą specialistą dažnai iškviečia.
Aš – į garažą, žmona – į virtuvę, dukra – į savo kambarį. Vaiko gaila, bet ir Kulšio nebenoriu matyti. Man tai kas, išvažiuosiu ir nematysiu, kas čia dedasi, bet žmonai kaip reikės tokioje aplinkoje gyventi? Pačiumpu kirvį ir išeinu į kiemą kapoti dar nuo vasaros pamestos storos kaladės. Pyktis – galingas variklis, o beprotybė – geras kuras jam. Kapoju ir vis užmetu akį į gražią kaimynę, kuri paklaikusiomis akimis žiūri per tvorą. Nori kažką sakyti, bet supranta, kad ne laiku išėjo ir dingsta.
Per Naujus Metus dukra su Kulšiu iškeliauja pas draugus, tai ateina mažiai. Įtampa kiek atslūgsta, bet paaiškėja pabėgimo priežastis. Tik man panelė pasisako, kad Kulšis prie jos kabinėjosi, bet kadangi aš buvau palankus jam, tai ji nieko nesakė, o paprasčiausiai išėjo. Pažadu niekam nesakyti. Nesulaukęs Tomuko su dukra iškart po Naujųjų išvažiuoju. Nuotaika slogi, žmona pajuodusi, bet bankui nerūpi šeimyninės problemos. Reikia „kalti pinigą“. Žvirbliui, kuris nieko nedirba, ir tai žiemą sunku, o ką bekalbėti apie dirbančius?
Sniegas, šaltis tiek čia, tiek Tėvynėje. Tomukas pradeda karaliauti, o dukra pradeda įtarti, kad iškvietimai į darbą ne visada atitinka tikrovę, bet tyli, nes myli ir didžiuojasi juo. Man prie tų visų rūpesčių prisidėjo darbinės problemos. Kartais užeina toks pyktis, kad norisi sustoti viduryje Londono ir, užlipus ant priekabos stogo, užtraukti „Marselietę“. Anglai tolerantiški tokiems bepročiams. Vieni paplotų, o kiti kantriai stovėtų kamštyje, nesuvokdami tikrosios koncerto priežasties, todėl laikau tą pyktį savyje ir laukiu, kada jis išsiverš. Išsiveržė lyg ugnikalnis.
Ankstyvą pavasarį žmona pranešė, kad vasarą vestuvės. Taip norėjau, kad pasakytų, kad „mažių“, bet deja. Tomukas nusprendė savo pavardę padovanoti mano dukrai, padavė pareiškimus, paskyrė datą ir pradėjo planuoti.
Sušlubavo sveikata. Pirmąkart pavėlavau į „Smitfield“, tiksliau, tą rytą iš Billingsgates neišvažiavau. Kimas, nieko net neklausęs, liepė pailsėti ir perplanavo viską kitai dienai. Senoji gvardiją žūva, bet nepasiduoda. Pailsėjęs parą vėl pirmyn, bet nusprendžiu grįžti pavasarį daktarui pasirodyti. Žmona labai apsidžiaugė. Tikisi, kad dukrą atkalbėsiu, o aš nesitikiu, nes ji tokia pat užsispyrusi kaip ir aš. Žemaičiai. Apima apatija, net kažkokia ramybė. Karas tarp senos kartos ir jaunos praloštas. Suku tuos pačius ratus, nebevartau pažinčių puslapių ir net ant anglo nebepykstu, kai tas šliaužia prieš nosį. Kantriai velkuosi iš paskos iki vėlyvo pavasario.
Sprogo! Ne, ne Big Benas, bet „Skypephonas“. Kulšis pareiškė, kad mano dukros nebemyli, susikrovė savo turtą į „Aldi“ maišelį ir išėjo. Užlipau ant priekabos stogo ir ant visos Bilingsgatės užraukiau internacionalą. Nežinau, kodėl būtent jį. Darbuotojai paplojo, apsauginiai mandagiai paprašė nulipti, o kolega atnešė alaus. Pagaliau pamačiau, koks tas Londonas žalias ir gražus miestas su savo Big Benu, gausybe parkų, nuostabiu pastatų, gatvių ir žmonių. Praleidžiu senutę, nusišypsau mergaitei, linkteliu policininkui. Tikra pasaulio sostinė.
Pasijutau laimingu, truputį prisidėjęs prie to, kad joje gyvenantys žmonės laiku gautų šviežio maisto, o karalienei nereiktų pasninkauti. Malonus jausmas. Norisi kažką gero padaryti ar kam nors malonų žodį pasakyti. Priemiestyje vaikinai automobilio negalėjo užvesti. Neprašomas priėjau ir su malonumu jiems padėjau. Siūlė dešimt svarų. Neėmiau. Juk ne už pinigus, o iš draugiškumo, tai davė maišelį saldainių. Bus mažiams ir dukrai.
Savaitę paraudojusi ir ji pamatė, kad šiame pasaulyje be Kulšio dar yra mama, tėtis, brolis su drauge ir daug daug gražių dalykų. Lekiu namo lyg iš pirmo reiso. Viskas susitvarkė. Ir daktaras leido dar gyventi, jei atsisakysiu saldumynų ir visko, kas nenaudinga. Nepaklausau jo. Geriau trumpiau, bet skaniai, negu ilgai, bet su miežio kruopa už žando. Vėl namie linksmos kalbos, juokas, kartu sėdim prie stalo ir ruošiamės keletui dienų į Juodlę. Mažiams patiko savarankiškas gyvenimas. Kol Kulšis karaliavo, išsinuomojo butuką ir dabar patys košę verdasi, bet virtinukų valgyti pas mus važiuoja. Tegu gyvena. Padėsime, į svečius vaikščiosime ir draugausime.
Vėl kraunuosi daiktus. Žmona, dukra, kandidatė į marčias kepa verda, pakuoja, kad tik ilgiau jausčiau savo kabinoje, šaldytuve, skrandyje, o svarbiausia – širdyje, namus ir savo mielus namiškius... Iki, aš greitai grįšiu.


1/1 (1)---
« Spauda « Pagrindinis

* Gen. time: 0.0347
* © xneox.com