Gyvūnėliai (joke)

Liepsnojančios žirafos

Liepsnojanti Žirafa Dailininkė tapė papūgas ir iš to uždirbdavo nemaža pinigo. Bet siekdama išsiveržti iš Tradicijos ir Akademizmo gniaužtų,siekdama Kažko Naujo, ji pradėjo tapyti natiurmortus su Svogūnais ir Negyva Žuvimi. Visuomenė jos nesuprato. Puolusi į neviltį Liepsnojanti Žirafa nuėjo į Mišką, susirado Alkoholizmo Liūną ir jame nusiskandino.

Viena paklaikusi Liepsnojanti Žirafa bėgiodavo savana ir rėkdavo, kad Dievo nėra.Visos Kitos labai juokdavosi ir pravardžiuodavo ją Nyče.

Beskrendant vienai Nutrūktgalvei Liepsnojančiai Žirafai lėktuvu sugedo variklis. Žirafa puolė į paniką ir ėmė blaškytis po saloną. Tada Supykusios Stiuardesės išmetė ją pro iliuminatorių. Žirafa žvilgtelėjo žemyn ir pamačiusi banguojant vandenyną nusiramino ir užsirūkė. Namo ji nebegrįžo.

Liepsnojančios žirafos

Liepsnojanti Žirafa Dailininkė tapė papūgas ir iš to uždirbdavo nemaža pinigo. Bet siekdama išsiveržti iš Tradicijos ir Akademizmo gniaužtų,siekdama Kažko Naujo, ji pradėjo tapyti natiurmortus su Svogūnais ir Negyva Žuvimi. Visuomenė jos nesuprato. Puolusi į neviltį Liepsnojanti Žirafa nuėjo į Mišką, susirado Alkoholizmo Liūną ir jame nusiskandino.

Viena paklaikusi Liepsnojanti Žirafa bėgiodavo savana ir rėkdavo, kad Dievo nėra.Visos Kitos labai juokdavosi ir pravardžiuodavo ją Nyče.

Beskrendant vienai Nutrūktgalvei Liepsnojančiai Žirafai lėktuvu sugedo variklis. Žirafa puolė į paniką ir ėmė blaškytis po saloną. Tada Supykusios Stiuardesės išmetė ją pro iliuminatorių. Žirafa žvilgtelėjo žemyn ir pamačiusi banguojant vandenyną nusiramino ir užsirūkė. Namo ji nebegrįžo.

Kartą keletas Liepsnojančių Žirafų nutarė atsikratyti Visiems Baisiai įkyrėjusia Liepsnojančia Žirafa ir užkasė ją gyvą. Taip atsirado dinozaurai, akmens anglis ir pirmykščių žmonių keramika.

Nuobodžiaujanti Liepsnojanti Žirafa nuėjo į kino teatrą pasižiūrėti linksmo filmo ir pakliuvo į garsaus lietuvių režisieriaus retrospektyvą. Po seanso ji ilgai ir reikšmingai tylėjo, o valgyti ėmė tik cepelinus ir šaltibarščius.Vėliau ji susirgo džiova.

Viena Susenusi Liepsnojanti Žirafa pradėjo šnypšti, rūkti it užgeso.Pasipiktinusi Pusamžių ir Patyrusių Žirafų bendruomenė nusigręžė nuo jos ir ėmė formuoti visuomenės nuomonę. Susenusiai Žirafai mirus jos nepastatė paminklėlio ir išvis - palaidojo už kapinių tvoros. Kartu su Veronika.

Liepsnojanti Žirafa Aktorė teatre vaidino Hamletą ir netyčia padegė užuolaidas.Žiūrovams išsigelbėti nepavyko. Šekspyras - reanimacijoje. Žirafa ir joriko kaukolė - paieškomos.

Grupė Liepsnojančių Žirafų parašė į Laikraštį. Laikraštis bankrutavo. Parašė į Žurnalą. Redaktorius nusišovė. Parašė knygą. Leidykla sudegė. Tada jos išėjo į Dykumą ir klaidžiojo 33 metus.

Viena Liepsnojanti Žirafa Geografė po ilgos kelionės, sukrėsta minties, kad pasaulis vis dėlto plokščias, parašė knygą "Pasaulis kaip tvarinys stovintis ant trijų žirafų ir baobabo, bei valia jį taip įsivaizduoti". Knyga tapo viso Žirafų geografijos mokslo pagrindu.

Viena Liepsnojanti Žirafa pabandė skristi ir jai pavyko. Nuo tos dienos Kiekvieną Rudenį būriai žirafų klykaudami ir plasnodami traukdavo Nežinoma Kryptimi.

Pasenę Liepsnojančios Žirafos ilgai stovi liūdnos, išsirikiavusios eilėmis, po lietumi, kol virsta Rūkstančiais Begemotais.

Viena Susirūpinusi Liepsnojanti Žirafa susitiko Miško Žvėrį ir paklausė kiek valandų. Miško Žvėris paraudo ir tarė:
- Jūs tikriausiai, ponia, sau galvojate! Bet aš ne Toks! - ir išdidžiai pasišalino.

Viena Liepsnojanti Žirafa buvo nužiūrėta Negera Akimi ir džiūvo. Išdžiūvusi pasidengdavo traškia plutele ir plyšdavo ties Pažastimis.

Viena Liepsnojanti Žirafa susitiko Amfiteatro Bekoną, Alkoholio Pavėsyje jie aptarė. To vaisiai buvo Plaukuotas Kamuolys, Tekstas ir Karutis. Vėliau aplink juos įsteigė Bažnyčią.

Viena Liepsnojanti Žirafa turėjo Kosmoso Senelį. Deja, Kosmoso Senelis tokios neprisiminė.

Viena Nuobodžiaujanti Liepsnojanti Žirafa rado problemą ir parsinešė ją namo. Pamaitino, pagirdė ir ilgainiui Problema tapo sava, sekiojo visiems iš paskos. Dabar Nuobodžiaujanti Liepsnojanti Žirafa turi ką veikti.

Viena Liepsnojanti Žirafa Romantikė sėdėjo ant Piliakalnio ir laukė Įkvėpimo.Įkvėpimas smarkiai vėlavo, o kai po valandos atėjo, buvo šlykščiai girtas ir keikė Saulėlydį.

Kartą pas vieną Liepsnojančią Žirafą atėjo Kita pasiskolinti degtukų.
- Neturiu, - atsakė Viena Liepsnojanti Žirafa.
- Gaila, - tarė Kita.

Viena maloni Pagyvenusi Liepsnojanti Žirafa nusipirko Fermentinio Sūrio,parsinešė namo, atsisėdo, ėmė valgyti Fermentinį Sūrį ir suvalgė.

Viena Liepsnojanti Žirafa turėjo Vidinį Balsą. Visos Kitos jai labai pavydėjo.Vieną naktį jos susitarusios pavogė Vidinį Balsą ir pakišo jį po akmeniu. Ryte Liepsnojanti Žirafa pajuto Vidinę Tuštumą. Visos Kitos labai susigėdo.

Vienos Liepsnojančios Žirafos niekas nemelžė. Ji bėgo plokščiu paviršiumi ir kur krito Lašas, ten dygo. Išdygę buvo Blyškūs ir Palaidi. Po to juos nukariavo.

Keli baisūs nusidavimai su katinais, gniaužiantys kvapą

Nusidavimas su katinu
Vienoje gražioje parapijoje, įsikūrusioje tarp ežerų, įvyko nuostabus atsitikimas. Tokiame kaime, kurio vardo dėl suprantamų priežasčių nenorėčiau minėti, vakarais prie bažnyčios ėmė lankytis toks senas didelis katinas ir niekas to katino negalėjo pagauti, o tas katinas visai suįžūlėjo ir ėmė trainiotis pačioje bažnyčioje, lįsti išpažinties, kol zakristijonas jį išvijo, tada katinas visai padūko, ėmė prieš bažnyčią deginti žvakes, atgailavo, pylėsi ant galvos pelenus, įkalbinėjo kleboną, kad tasai įleistų jį į bažnyčią, ir žadėjo už tai plauti ten grindis ir už dyką groti vargonais, bet klebonas nesileido su tuo katinu į kalbas, tada įsižeidęs katinas pasakė, kad klebonas dar pasigailėsiąs, ir įširdęs parašė Landsbergiui, kad tasai atvažiuotu ir tą kleboną nubaustų.
Dabar katinas piktas sėdi prieš bažnyčią ir laukia Landsbergio, kad jis atvažiavęs išbartų tą kleboną ir atleistų jį iš darbo. Gandas apie šį konfliktą pasiekė jau apskrities centrą, o to katino žiūrėti buvo atvažiavę žmonės iš pačių Šiaulių.

Nusidavimas su trim katinais
Trys katinai nutarė išeiti į lapių medžioklę, tačiau lapių taip ir nesurado, tik pagavo tokį opšrų ir Kazachstano aviganį; katinai nustebo, nes Kazachstano aviganių nebūna, būna tik Kaukazo, bet jų nuotykiai ir nesusipratimai tuo nesibaigė, mat opšrus tiems katinams prišnekėjo visokių keistų žodžių ir pabėgo, o Kazachstano aviganis nuvedė tuos katinus į aukštą pilį, o ta aukšta pilis prasmego skradžiai žemę su visais katinais.

Nusidavimas su dviem katinais ir sriubyte
Du tokie katinai nutarė išsivirti sriubytės; jie nusipirko kopūstą, morką, svogūną ir išsivirė sriubytę; tačiau kada sriubytė išvirė jiedu su siaubu prisiminė, kad jie yra katinai ir kopūstų sriubytės nevalgo; tada jiedu nutarė sriubytę atiduoti varguoliams.
Ši istorija moko mus rūpintis pažemintaisiais ir nuskriaustaisiais, nors katinai, ja nakčia atsiminę, pabunda išmušti šalto prakaito.

Nusidavimas su dviem katinais be sriubytės
Du visai kiti katinai nutarė apsaugoti pasaulį nuo branduolinės katastrofos, pasiėmė laužtuvą, cigarečių, alaus, ir apsaugojo.

Nusidavimas su dar dviem katinais
Dar du katinai vieną dieną labai nuliūdo ir ėmė skųstis Dangui, kad jie gimė tik kažkokiais katinais, o ne, tarkime, ereliais ar arabų ristūnais. Dangus suprato jų godas ir davė jiems gražų auksinį medalį, ir katinai pamažu nurimo.
Ši istorija, žinoma, labai kvaila, bet galima sugalvoti bent septynias dar kvailesnes. O katinams ji patinka, mat katinai nėra labai aukšto intelekto.

Nusidavimas su tokiu išprotėjusiu katinu
Vienas katinas ėmė ir išprotėjo, o tada nusipirko ritę žalių siūlų, ilgą grandinę ir tris bandeles, bet po šitokio sukrėtimo vėl atėjo į protą ir daugiau taip niekada nebedarė.

Nusidavimas su šešiolika katinų ir sausainių, įvykęs šeštadienį
Šešiolika katinų šeštadienį pribėgo prie tokio žmogaus ir ėmė prašyti sausainio, o tas žmogus, kiek pagalvojęs, jiems to sausainio nedavė, tai tie katinai piktai rūgodami nubėgo namo, nes nebuvo daugiau ką darą.

Tas pats nusidavimas apie šešiolika katinų ir sausainį, tik iš kitos pusės
Vienas žmogus gyveno Justiniškėse, pačiame jų pakraštyje, ir už jo gyvenimo jau prasidėjo tamsi giria; kartą šeštadienį jis nusipirko sausainį, norėdamas nuvažiuoti prie Seimo rūmų ir ten, prie fontano jį suvalgyti. Jis važiavo labai ilgai ir visą kelią norėjo to sausainio, bet tvardėsi; o kada nuvažiavo ir jau žiojosi atsikąsti sausainio, prie jo priskreto šešiolika katinų ir ėmė to sausainio kaulyti. Nieko keisto, kad jis, pagalvojęs apie patirtus vargus, apie savo svajones, to sausainio tiems katinams nedavė. O katinai prisigalvojo visko apie katinų diskriminaciją, nors pats žmogus širdies gilumoje buvo labai geras. Bet sausainis tam žmogui pasirodė neskanus, jis panūdo duoti jo atsikąsti katinams, tik jie jau buvo nuėję kas kur. Taip liko nepatenkintas ir tas žmogus, Nikodemas, ir šešiolika nieko dėtų katinų.
Šios istorijos moralas tiesiog sukrečia.

Nusidavimas apie katinus ir gerąją fėją
Vieną sykį prie tokių katinų priėjo geroji fėja ir pasakė, kad ji duos jiems, ko šie panorėsią. Pelių konservų, poezijos bei mokslo populiarinimo knygelių ir pan. Katinai labai juokėsi ir apipylė gerąją fėją vandenių iš žarnos sodams laistyti.
O kokie tai buvo sodai!

Nusidavimas apie tris užmiršuolius katinus
Gyveno kartą trys tokie katinai, bet sykį išėjo į mišką ir kad užmirš viską!

Nusidavimas apie katiną filosofą
Gyveno toks katinas, kuris parašė knygą apie filosofiją, bet po kurio laiko jis su nuostaba patėmijo, kad ši
knyga yra ne apie tą filosofiją, o apie visai kitą.

Nusidavimas apie dorą katiną
Gyveno toks katinas, tik jis buvo labai doras, ir sykį, pagavęs pelę, ne iškart ją suvalgė, bet pirmą išmokė ją visokių maldelių bei gero elgesio. O pelė kaip apsidžiaugė!

Girių istorijos

Lokys buvo apsileidęs, šleivakojis ir purvinas žvėris. Bet geresnės širdies už jo nebuvo visame miške. Tačiau žvėrys pastebėdavo tiktai jo išorę. Lokys dėl to labai įsižeisdavo, juos gaudydavo ir žiauriai suspardydavo. Dėl to žvėrys jo nemėgo. Nors jis buvo labai geras. Ir linksmas. Jam patikdavo krėsti pokštus. Dėl tų pokštų kiti žvėrys greitai pradėjo jo neapkęsti ir mušti. Taip, sunku gyvenime būti geru ir linksmu.

Vilkas irgi buvo pasileidęs ir purvinas. Ir dar jis buvo labai piktas ir žiaurus. Bet žvėrys nejautė jam neapykantos ir jo nemušė. Todėl, kad vilkas mirė dar ankstyvoje vaikystėje. Nes lokys gimė anksčiau už vilką. Kaip gerai, kai Gėris nugali Blogį.

Zuikis irgi buvo piktas ir žiaurus. Ir purvinas. Ir dar jis buvo bailys. Zuikis niekuomet niekam nekrėtė niekšybių. Nes bijojo. Tačiau vis tiek visi jį stipriai subaladodavo. Todėl, kad blogis visuomet turi būti nubaustas.

Ir genys taip pat buvo piktas ir žiaurus. Jis nemušdavo žvėrių, nes neturėjo rankų. Todėl savo įtūžį jis išliedavo ant medžiu. Jo irgi niekas nemušė. Todėl, kad negalėjo pasiekti. Kartą jį mirtinai užspaudė nuvirtęs medis. Miške sklido kalbos, kad medis atkeršijo. Po to žvėrys ištisą mėnesį bijojo šlapintis ant medžiu. Jie šlapindavosi ant zuikio. Zuikis peršalo ir numirė. Visiems buvo aišku, kad dėl visko kaltas genys. Bet jo niekas nelietė. Nes negalėjo iškrapštyti iš po nuvirtusio medžio. Taip, Blogis kartais lieka ir nenubaustas.

Kurmis buvo mažas ir aklas. Jis nebuvo piktas. Jis tiesiog gerai darė savo darbą. Tai jis pragraužė medi, kuris užvirto ant genio. Apie tai niekas nesužinojo, todėl jo ir nesumušė. Jį apskritai mušdavo retai. Dažniau gąsdindavo. Bet jį buvo labai sunku išgąsdinti, nes jis buvo aklas ir nematė, kad jį gąsdina. Kai nepavykdavo išgąsdinti kurmio, žvėrys labai susikrimsdavo. Ir mušdavo lokį, nes jiems būdavo labai jau apmaudu. Kartą lokys taip pat sumanė išgąsdinti kurmį. Bet kurmis neišsigando. Nes lokys jį užmušė. Netyčia. Tiesiog lokys buvo labai nerangus. Ir žvėrys jį labai stipriai subaladojo. Nežiūrint į tai, kad lokys teisinosi norėjęs pajuokauti. Blogai, kai tavo juokų niekas nesupranta.

Lapė buvo labai gudri. Ji galėjo lengvai apmauti bet ką. Kai jai tai pasisekdavo, jos nemušdavo. Bet kartais jai nesisekdavo. Ir ją mušdavo. Mušdavo visas miškas. Ir tuomet ji jau negalėdavo nieko apgauti. Todėl, kad labai sunku, ką nors apgauti, kai esi mušamas. Kartą ją sumušė mirtinai. Taip, gyvenime visą laiką teisybė atsiskleidžia.

Šernas buvo didelis, stiprus ir baisus. Visi jo labai bijojo. Ir todėl jį mušdavo tik visas miškas kartu. Arba tiesiog apmėtydavo akmenimis. Šernas šito labai nemėgo. Ir kartą naktį jis paslėpė visus akmenis miške. Už tai jį labai stipriai sumušė. Nuo to laiko šernas niekuomet neslėpdavo akmenų. Tiesa sako - yra laikas rinkti akmenis ir yra laikas jų neliesti.

Ožys nebuvo nei piktas, nei geras. Jis tiesiog buvo skundikas. Jis dažnai įskųsdavo ką nors. Ir jį mušti bijojo. Tačiau tokiu elgesiu jis visiems įkyrėjo. Ir tuomet jį sumušė mirtinai. Todėl, kad jis vis tiek būtų miręs nuo senatvės. Kada nors. Kai ožys mirė, lokys graudžiai verkė. Nes jis paslapčiomis mylėjo ožį. Taip, meile pikta: pamilti gali ir ožį.

Ežiukas buvo mažas ir dygliuotas. Jis badėsi. Jis nebuvo piktas, tiesiog tokia jo prigimtis. Dėl to jį mušdavo tik per pilvą. Ežiukui tai nepatiko ir jis ėmė skustis plikai. Nuo tada jį ėmė mušti kaip visus kitus. Taip, labai sunku būti kitokiu.

Skunsas buvo beveik toks pats kaip zuikis. Bet tik labai smirdėjo. Jo kvapas buvo nepakenčiamas. Ji mušdavo įkišę į celofano paketą. Tada kvapas buvo ne toks stiprus. Kartą buvo skunso gimtadienis. Jis sukvietė visus žvėris, nes buvo godus ir mėgo dovanas. Ir žvėrys padovanojo jam naują celofano paketą. Ir stipriai sumušė iki sąmonės netekimo. Ir skunsas pakete užduso. Taip jį ir palaidojo. Neišėmė iš paketo. Labai tolimam miške. Nes miręs skundas dar labiau smirdėjo. Paskui atėjo labai tolimo miško gyventojai ir visus stipriai sumušė. Jiems nepatiko negyvo skunso kvapas. Taip, su kaimynais reikia sugyventi taikiai.

Žiurkėnas taip pat buvo labai godus. Ir turtingas. Jei jis butu dalinęsis savo turtais, jo nebūtų taip smarkiai mušę. Bet jis buvo labai godus. Už tai jį mušdavo stipriai. Ir jam vis tiek tekdavo dalintis. Ir jis graudžiai verkdavo. Taip, turtuoliai irgi verkia.

Liūtas buvo žvėrių karalius. Jis valdė mišką. Karalių mušti negalima. Toks įstatymas. Tačiau žvėrys seniai spjovė į įstatymus. Jie mušdavo ir liūtą. Ne už ką. Todėl, kad taip jau priimta.

.............O aušros čia tykios...........

Dar miške gyveno Makaka, ji buvo pusprotė ir raudonšiknė, todėl ją mušdavo dažnai, nes niekas nemėgo spalvotųjų. Jai tai baisiai nepatiko, bet ji apie tai ilgėliau nesusimąstydavo. Kažkada gilioj vaikystėj lapė ją išdūrė ir pasodino ant karštų anglių, Makaka stipriai apsidegino pasturgalį ir todėl nėjo į mokyklą, dėl ko ir tapo raudonšikne kvaiša. Taigi, sunku miške pankuoti.

Miške dar gyveno Apuokas, tas buvo labai išmintingas, žvėrys jį gerbė ir vaikščiodavo pas jį pasitarti, bet po to paprastai mušdavo, nes apuokas buvo kurčias ir žvėrims nepatiko jo nuolatiniai perklausinėjimai. Taip, sunku jam buvo gyventi viename medyje su Geniu ir nuo kalenimo jis apkurto. Va jis ir šnibžtelėjo Kurmiui, kad pasiraustų po medžiu. Bet kadangi buvo kurčias, tai neišgirdo, kaip tas medis dribtelėjo ant jo paties. Nerausk duobes kitam....

Miške gyveno Varle, ji buvo žalia bjaurybe, jos nieks nemėgo, todėl ir mušdavo. Bet kadangi ji buvo labai šlykšti ir gliti, o dar visa nusėtą karpų ir egzemų, niekas nedrįsdavo jos liesti plikomis letenomis. Todėl ją dubasino Šeško lavonu, įkištu į dvigubą celofaninį maišelį. Netgi mūsų miške taikoma Recycling sistema – antrąkart panaudojamos medžiagos, nesuyrančios dirvožemyje.

Varlė turėjo vienintelę draugę – tai buvo jos dukterėčią Rupūže. Rupūžė buvo stora smirdalė. Ji buvo labai draugiška ir norėjo su visais draugauti, bet vos tik ji prie ko nors prisiliesdavo, tas iškart užsikrėsdavo egzemomis ir visą savo gyvenimą pūdavo gyvas. Va šitaip ir Varlė tapo tokia žalia ir šlykšti. Visi žvėrys vengė Rupūžės ir jos vieninteles visame miške nieks nemušė. Ją tik apspjaudydavo ar prišlapindavo į bala, kur ji gyveno. Taip jau visuomet tam miške – žvėrys mato tik išorę, o siela jiems nerūpi. Todėl jie ir žvėrys...

Ypač Rupūžės spjaudyme pasižymėjo Kupranugaris. Jis buvo baisiai didelis ir niekam nepatiko. Jo miške vyko karas, tad jis emigravo į mūsų mišką. Jis buvo kitatautis, todėl ir nepatiko. Netgi Lokys krėsdavo jam labai piktus pokštus. Va kartą Lokys užsimaukšlino šalmą, apsivyniojo žalią rankšluostį ir iššokęs Kupranugariui prieš nosį ėmė klykti „už Alachą, šventas karas...“ ir sumušė ji kone negyvai. Kai iki žiemos Kupranugaris šiaip taip pasveiko, prisiekė keršyti viskam, kas žalia: jis sutrypė Varlę (jos liekanų iki šiol yra likę ant jo užpakaliniu kanopų) ir užspjaudė Rupūžę. O kadangi šitų žaliųjų nekentė visi žvėrys, tai visiems miške labai patiko Kupranugaris. Jis netgi gavo politinį prieglobstį ir registraciją. Bet kai pavasarį ėmė sprogti lapai, Kupranugaris ėmė versti medžius, už ką jį užkapojo Žvirblis.

Žvirblis vienintelis mylėjo ir keršijo už medžius, tai jis pasakė tada Geniui būti po reikiamu medžiu. Žvirblis buvo geras, bet dėl medžių jis negailėjo nieko, vėliau jis žuvo savo kūnu uždengęs medį nuo medkirčio benzopjūklo dantų. Žvėrys labai jo gedėjo, tad surijo medkirtį, nes Žvirblis buvo patriotas.

Dar miške gyveno Hakeris Bambyzas. Jis nuo mažų dienų gyveno tarp žvėrių, todėl jo nemušdavo. Jį šerdavo lapeliais ir uogytėmis, bet Bambyzui tai nepatiko, todėl jis mušdavo žvėris naktį, miegančius. Nes juk jei jis būt mušęs diena, žvėrys būt supratę, kad jis ne Mauglis. Bet kartą jis per neapsižiūrėjimą sumušė Rupūžę ir supuvo. Tada žvėrys pagaliau suprato, kad jis ne Mauglis, nes Mauglis juk nemirtingas. Todėl jie labai ilgai mušė Hakerio lavoną. Va taip ir pražūna jauni talentai.

Dar ten gyveno Skruzdinas. Jis labai pyko ant visų ir buvo baisiai mažas, todėl dažnai kandžiodavo žvėris, o tie, nematydami kas kandžiojas, manydavo, kad tai Bambyzo šmėkla. Tuomet jie paaukojo Liūtą, mat šis buvo karalius, todėl turėjo mokėti už žvėrių kančias. Bet vienąsyk ir Skruzdiną pagavo. Neišmanydami, kaip toki mažių mušti, jie jį apvesdino su Rupūžę. Dabar tiedu laimingai gyvena. Neturėtų laimės, jei nelaimė padėjus nebūtų ..

Anksčiau, prie Liūto gyvos galvos, miške maišėsi ir Tigras. Jis nieko nebijojo ir galėjo sumušti bet kurį, nes buvo geras Liūto draugas. Bet po Liūto mirties Tigras tapo bailys ir ėmė slapstytis nuo žvėrių. Paprastai jis
slėpdavosi pelkėje, nes ji buvo taip sumyžta, kad žvėrys čia nosies nekišdavo. Prisiminę apie jo egzistavimą, žvėrys pykdavo, kad jis slapstosi, ir ieškodavo. Draugiškai ieškodavo, visas miškas. Bet nerasdavo: Tigras
neišleisdavo nė garso. Tiesa, vienąsyk, kai jo vėl ieškojo, Tigras neištverė ir sustaugė. O staugė jis todėl, kad pamatė, kaip Skruzdinas mylisi su Rupūžę. Tragiškas vaizdelis. Jį surado, tačiau niekas nedrįso lįsti į pelkę
jo ištraukti. Tada žvėrys sumušė Kupranugarį ir privertė lįsti jį. Nors jis ir registruotas, bet vis tiek ne savas. Iš pradžiu žvėrys mušė Tigrą kojomis per galva, po to užmaukšlino jam ant snukio maišą su negyvu Šešku ir liepė kvėpuoti. Tačiau Tigras išgyveno ir ėmė dar geriau slapstytis. Taigi, reikėjo Tigrui vaikystėje žaisti slėpynių - treniruotis.

Pati geriausia visame miške buvo Antilopė. Bet žvėrims nepatiko, kad ją sergsti Lokys, kuris ją buvo įsimylėjęs po Ožio mirties. O ji Lokio nemylėjo. Ji mylėjo Tigrą, nors nuo jo ir trenkė šlapimu, mat vargšelis
nuolat turėjo slapstytis pelkėje. Tačiau Tigras mylėjo Skruzdiną, nes kasdien matė, ką tas išdirbinėja su Rupūže. Skruzdinas gi nemylėjo nieko. Todėl Antilopė buvo vieniša ir kaip išgalėdama gynėsi nuo Lokio kabinėjimųsi. Kartais jinai jį mušdavo. Bet nelabai smarkiai, nes buvo labai gera. Tik iki sąmonės netekimo.

Neseniai į mūsų mišką atsikraustė Kengūra. Jos miške kilo karas. Išgirdusi, kad į šį mišką įleidžiami pabėgėliai, ji čia ir atvažiavo. Iš pradžių žvėrys neperprato jos sterblės prasmės ir mušė. Mušė darniai ir tiksliai: kojomis ir tik per galvą. Bet po to, pagavę kampą, mušti liovėsi. Ėmė jai sterblėn krauti šiukšles, kurias iki vakaro ji turėdavo suėsti. Kartais, reikia pripažinti, kai šiukšlės pasitaikydavo itin neskanios, ji iškarstydavo jas į Voverės drevę. Vakarais sterblėn tupdydavo Meškėną, kuris senų senovėje buvo prisirijęs
radioaktyvių atliekų ir todėl naktimis švytėdavo. Žvėrims tai nepatiko, nes jo švytėjimas trukdė jiems miegoti. Todėl vakarais jį mušdavo, o po to įgrūsdavo Kengūros sterblėn, kad nešvytėtų. Rytais ištraukdavo, mušdavo ir vėl paleisdavo iki vakaro.

Voverė nekentė Kengūros, bet mylėjo Geni – jis parūpino jai drevę. Radę pas Voverę šiukšlių, žvėrys ją mušdavo. Jie nemėgo nevalų. Išsisukinėjimų, neva šiukšlių primėčiusi Kengūrą, žvėrys neklausydavo, bet dėl viso pikto mušdavo ir Kengūrą.

Po to įvyko natūriniai mainai su kitu mišku: žvėrys iškeitę Tigrą į Lokį Grizlį. Tas buvo juodas. O žvėrys juk nemėgo spalvotųjų. Todėl Apuokas subūrė partiją prieš juodukus. Kasdien po partinio susirinkimo žvėrys gaudydavo Grizlį ir mušdavo, palydėdami žodžiais: "Še tau, juodašikni!" Po to partiečiai ėmė mušti ir Kiškį sakydami: "Še tau, Žvairy!" Taigi, rasizmas yr blogai.

Žvėrys labai nemėgo Dygliakiaules, nes ją sumušę iš pradžiu turėdavo labai ilgai lupinėtis iš letenų dyglius, o po to visi ilgai šlubuodavo. Bet juk neimsi dėl to keisti įprastos tvarkos – tad Liūtas paskyrė Beždžiones
atsakingomis už Dygliakiaulės mušimą, kad jos paeiliui mėtytų į ją akmenimis ir kankorėžiais. Akmenys nudaužo Dygliakiaulės dyglius, o tai vertingi ištekliai – juos po to panaudodavo kitų žvėrių kankinimui, štai kad ir Vėžlio tipo, kaišiodami juos į korpuse esančias kiaurymes. Beždžionių konvejeris pasirodė toks efektyvus, kad po savaitės Dygliakiaule nupliko, tapo tik Kiaule ir ėmė nuo atsakingų už mušimą slėptis baloje. Va ten jos snukį ir primynė Begemotas, o Kiaulės snukis tapo plokštut plokštutėlis, tad nuo tol kiaulė
virtusia dygliakiaule vadina Ančiasnapiu. Iš čia ir taisyklė: žinojimas = jėga.

Dar baloje gyveno Krokodilas, jis buvo kaip tankas – didelis, žalias ir plokščias. Dėl šios priežasties žvėrims baisiai patikdavo ji trypti, ypač nuoširdžiai trypė Briedis. Bet karta jis supainiojo kur kuris Krokodilo galas ir ėmė trypti jo snukį. Krokodilas žioptelėjo ir Briedžio kojų kiekis sumažėjo perpus. Todėl Briedis ėmė vaikščioti ant užpakalinių kojų, dar vėliau jam aplaužė ragus ir pavadino Žmogum. Iš čia ir taisykle: devynis kartus atmatuok, dešimtą pjauk.

Krokodilo problema išliko tokia pat aštri, kaip pastarojo dantys. Tuomet mušti Krokodilą savanoriškai pasišovė Kurmėnas - mažas, glitus ir susmirdęs žvėriūkštis, apžėlęs pilkšvu kailiu. Kurmėnas užeina krokodilui iš užnugario, įsibėgėja, šoka į Vandenį ir paneria po juo. Niekam nežinia, ką jis ten po vandeniu išdirbinėja, bet nuo to Krokodilas ima veblenti cypiančiu kontraltu ir susigėdęs išneša kudašių iš balos. Iš čia ir taisyklė: visa, kas genialu – paprasta.

Rudasis Lokys visai supirdo ir jau nebepajėgė vienu letenos smūgiu ištaškyti smegenis raudonšiknei Makakai. Tada Makakos nusprendė jį išsiusti į užtarnautą poilsį ir ėmė mušti. O Genys iš sutrūnijusio kelmo iškalė didžiulį antkapinį kryžių su užrašu „užtarnautas poilsis“, jis buvo pastatytas prie įėjimo į mišką, kad svetimi žvėrys žinotų, kokia mūsų miške tvarka. Makakos tarpusavyje pasidalijo dar neužmušto Lokio oda (žinoma ne visą, o tik tiek, kiek sugebėjo išlupt), ir pažadėjo daugiau jo nemušti – už tai ant pačios didžiausios odos skiautės jis užraše paskutinį karališką įsaką: Apie Poliarinio Lokio paskyrimą nauju karaliumi. Iš čia ir taisykle: seniams pas mus vienas kelias.

Poliarinis Lokys gavo įsaką apie savo paskyrimą dar nenustojus dvokti Lokio tulžiai ant įsako. Nepaisant to įsaką jis iškart surijo, nes paskutinius du metus badavo, tad nuo išdžiūvimo buvo pusiau permatomas. Jis save paskelbė Aukščiausiuoju Vyr. Lokybininku ir išrikiavo visus žvėris pamiškėje. Po komandos „pirmais antrais išsiskaičiuot“ kas antras mušdavo kas pirmą ir atvirkščiai, ko pasakoje gyvas liko tik kas trečias. Iš čia ir taisykle: matematika – visų mokslų karalienė.

Žvėrys užsiminė Poliariniam apie pelkę, bet paskui stipriai dėl to pasigailėjo. Pelkė buvo sušikčiausia miško vieta ir siaubingai dvokė, kai į ją ką nors mesdavo (žvėrys viens kita ten mėtydavo nuolat ir įvairiomis dingstimis, bet greta gyvų žvėrių į pelkę buvo mėtomi ir nelabai gyvi, kas įnešę savo indelį į ten ir be to tvyranti aromatą). Dar stipriau pelkė dvokė, jei ką nors iš jos traukdavo, ypač jei tai būdavo Begemotas. O traukt buvo ką, nes pelkėje nuolat slapstėsi kai kurie žvėrys: tie, kuriuos pernelyg dažnai mušdavo, ir Piktadariai. Piktadariais buvo vadinami tie, kurios įmesdavo kas nors iš kietiakų. Piktybiniais Piktadariais gi buvo vadinami tie, kurie tvirtino, jog išvis nereikia nieko mušti. Aukščiausiasis Vyr. Lokybininkas atvedė žvėris į pelkės pakraštį ir tie ėmė mušti pelkinius. Aišku, pelkiniai juos sumušė, nes žaidė savo aikštelėje. Galų gale (kai besidubasinantys nutraukiojo vieni kitiems galus), pagal kvapą jau buvo neįmanoma susigaudyt, kas saviškis, o kas pelkinis. Ir tada žvėrys grižo į mišką vedami Lokio, kuris iš baltojo galutinai virto ruduoju. Piktadariams buvo paskelbta amnestija, o Piktybinius Piktadarius buvo nutarta sumaišyti su šūdais kitąsyk. Iš čia ir taisykle: visi ten pateksim.

Katino dienoraštis

Privariau po foteliu. Ech, geras!

Nuobodžiauju. Prisiminiau audringą jaunystę. Tupėjau kadais ant stalo, kapojau letena kondensuotą pieną iš skarbos. Atėjo ANIE ir kaip pradės rėkt. Aš gi ne dundukas, suvariau leteną kiek tilpo į skarbą ir ant trijų likusių - marš už šaldytuvo. ANIE baubė dar tris dienas. Labai didžiavausi savimi.

Šiandien aš tingiu. Tingiu myžt. Ėsti - daugiau nebegaliu. Tyliai tupiu, snūduriuoju.
ANIE nervyjasi, dairosi pakampėm, dreba ir laukia zapadlo.

Nu bet kokie nepatogūs ANŲ dubenėliai. Bandžiau sutaršyt mėsos gabalą - ale kol letena neužkabinau, nė velnio nepavyko. Nu paimtų normalius dubenėlius ir ėstų ant grindų. Iššššgamosssss.

Primyžau po foteliu. Ech, geras!

Nuo pat ryto atlikau namų inspekciją. Paklydau antklodėje. Vos išsikapsčiau. Išgamos dvikojės. Pritempia pilnus namus visokio šlamšto - o man kankinkis. Brandinu keršto planą.

Sugalvojau. Įgyvendinau. Prisirijau kažkokio mėšlo nuo stalo - uogienės gal, - įlindau į spintą ir ilgai, su pasimėgavimu vėmiau ant ką tik išskalbtų, bet dar nelygintų skalbinių. Daba ANA cyps, kol nepereis į ultragarsą.

Atspėjau. ANA cypė taip, kad visam bute lemputės sutrukinėjo. Bet ėst davė.

ANA naują madą sugalvojo. Duoda man ėsti tik po pusę pakelio. O tai, "oi, katinėli, tu viso nesuvalgai, turbūt ne alkanas." Prietranka! Aš ne nesuvalgau, o pasilieku ant paskui! Ji juk ne kas penkias minutes man ką į dubenėli įmeta. Anie gi suverčia visai dienai - ir viskas! O ėsti norisi. Vat ir tenka pasilikti, tipo, atsargai. Nemyšiu, bo po foteliu nieko neliks. Varau išrausiu smėliuką, naudos šiandien iš jo vis tiek jokios.

Primyžau po foteliu. Čia tai ge-ras!!

Ryte buvau nepakartojamas. ANA išeina į koridorių - o aš jai į rankinę krapiju. Tipo, myžu, aha. ANA taip kvykė, kad visos varnos sereikiškių parke nuo šakų nukrintaliojo. Nu, aš po sofa - šmykšt. Ilgai žvengiau. Aš gi nemyžau, tik šiaip pagąsdinau. Išsidūrė, išsidūrė..

Vakarienės metu ANAM kandžiojau apatinę leteną. Stipriai kandžiojau pliką apatinę leteną. Nulis emocijų. Pradėjau kandžioti, o po to daryt šitaip "Buueeee! - nu, tipo, vemiu aš nuo jo. ANAS kaip užbaubs! Nunešiau skudurus po vonia. Žvengiu. Teks patupėti po vonia, kol ANAS nueis miegot.

Tupėjau po vonia. Palaukiau, kol anie išeis. Primyžau po foteliu. Primyžau po toršeru. Primyžau po antru foteliu. Geras!

Basčiausiu po namus ieškodamas daiktų, prie kurių iki šiol nebuvau prikišęs letenų. Neradau nė vieno. Jaučiu nerimą.

Prie mano dėžutės tulike yra kilimėlis. Anie jį patiesė, kad gražu būtų, aga. Iš tikrųjų tai jį labai patogu apvaryt. Arba apdrabstyt smėliuku. Moksliškai tariant, pragaro mašinai vardu "dulkių siurblys" darbelio geram pusvalandžiui. O jei sumyžti taip, kaip tik aš moku, tai kilimėlio plovimui ir džiovinimui išeitų savaitė. Anie po kurio laiko susiprotėjo, kad kilimėlis jiems hemorojų varo, o ne grožiui tarnauja. Ir nustojo jį kloti prie mano dėžutės. Ale antra vertus, anie buki kaip bato aulas. Jiems nė į galvą, kad toks pats kilimėlis guli vonioj! Visą apdorojau. Pilnai. Tai yra, visiškai. Ana taip kaukė, kad gretimam name tarakonams ausų būgneliai susproginėjo. Tuoj puolė skambinti Anam: "Oi, katinėlis, taip pridirbo, taip...." O man tai kas? Man gerai, tupiu po vonia , manęs iš ten ne tik kad ranka, nauja šluota neiškrapštysi.

Išstypinau iš po vonios. Primyžau po foteliu. Geras!

Buvau nepakartojamas. Iš ryto žadinau Anuos. Jie, niekšai, nesikėlė. Šokinėjau kaip jaunas antilopas, trypiau kaip bizonų kaimenė, riaumojau, kaip sužeista pantera. Kad nors ką.
Nu bent ausim krusteltų. Pamėginau leist priešmirtinius garsus - drūnyja, niekšai. Kandžiojau apatines letenas - jokios reakcijos. Bet gi aš gudrutis, aga. palindau po kaldra ir šalta šlapia norim Anai į pilvą - čmok! Atgijo kaip miela. Vat tik ko kaukia - neaišku.

Primyžau po foteliu. Geras, aga..

Vakar parėjo Anas. Užėjo į virtuvę. Aš jam baubiu: "Ėst duok", jis man "dar turi dubenėlyje". Aš jam vėl: "Čia mažai, ėst duok!", jis man atgal "Dar turi". Skupirdiajus. Iškart viršgarsiniu nuvariau myžti šalia dėžutės. Bet Anas kažkaip savo pelės smegenais susiprotėjo, ką ketinu daryti. Ir užmetė akį į tuliką kaip tik tuo metu, kai pusė grindų jau buvo užtvindyta, o kita pusė kaip tik buvo tvindymo procese. Pamėginau nešt kudašių. Tiesa sakant, gan sėkmingai. Išskyrus pindiulį, kurį Anas spėjo įsegti man pavymui. Skridau trumpai, bet nemaloniai. Visą naktį kaupiau pyktį ir visa kita. Na, palauk. Išeisi tu į darbą.

Ana, višta, penktadienį pasiėmė noutą ir pasiplovė kažkur trim dienom. Nėr kaip rašyti. Detalės paskui. kol kas trumpa trijų dienų ataskaita:
Primyžau po foteliu. Geras!
Primyžau po foteliu. Ech, ge-ras!
Primyžau po foteliu. Nusišauk!

Penktadienį nuo pat ryto mokiau ANĄ vaikščiot keturiom, kaip visi padorūs katinai. Palindau po išskleistą sofą ir ėmiau dainuot kiek gerklė neša. Išžviegiau "Du gaidelius", "Alyvas" ir "What happened to your love". ANA blaškėsi aplink sofą keturpėsčia ir vapėjo: "Oi, katinėli, ko taip įsimiauksėjai?" Kiek besistengiau, vis tiek kreivai vaikšto, šikną vyzgina ir galvos kailiu grindis šluoja. Tikra nevėkšla. Ale bent ėst davė.

O vakar ANA parvilko silkės. Šiaip jau aš žuvies nelabai, bandė man ANIE visokių lašišų-erškėtų pakišti - mėšlų mėšlas, žodžiu. Bet daba kažkaip ėmiau ir užsimaniau. Karktelėjau ANAI - mikliai man du gerus šmotus atvanojo. Surijau vienu prisėdimu. O ji, parazitė, pasirodo, sūdyta. Užgėriau kas pirmiausia po snukiu pasimaišė - pienu. Bezdėjau taip, kad boksininkui iš trečio aukšto iš pavydo šiknos gumelė persprogo.

Vakar pasižymėjau. Ilgai ir kruopščiau sumyžinėjau visą smėliuką dėžutėje, kol jis nepavirto smirdžia lipnia bala. pasislėpiau už tualeto durų, tykojau. ANAS įėjo į tualetą, o aš per dėžutės kraštą letenom - opssss! Ir visa košė jam ant kelnių. tikras šūdasvydis. ANAS cypė falcetu, išbalo ir drebėjo. O man kas? Aš po vonia tupėjau ir krykštavau.

Sugalvojau, aga. Už gerą elgesį man reikia išskirti premiją - plius tris pakelius maistelio per dieną. Nes penkių šiaip mažoka. Dabar beliko tiems pusgalviams išaiškinti visus šio sandėrio privalumus.

Primyžau po foteliu. Geras!

Vakar vakare ANA parsivilko namo - ir puolė mane tąsyt: "Oj, katinėli, kaip tavęs pasiilgau, kaip tu gyveni, ar gražiai elgiesi?" Aš murkiau ir glaustinėjausi, kol ji nenuėjo į tuliką. Vos tik ji ten - aš po sofa, aga. Aišku, kvykė. O po to ji viršutines letenas kažkokiu kremu terliojosi. indelis buvo atidarytas - nu aš ir lyžtelėjau. Pasirodė skanu, su alaviju ir kitais džiaugsmais. Prisirijau tiek, kad visą naktį žagsėjau. ANA plaikstėsi aplink, rovėsi kailį nuo makaulės ir vapėjo: "Ach, mano katinėlis apsinuodijo!" Ryte po to kosmetinio šūdo sėdau kakoti - gerai nuėjo, minkštai. daba žinosiu, kuo Friskies užkąsti.

Ryte ANO reikalavau ėst. Jis, reiškia, man ėdalą krauna ir taip paniekinamai: "Ech tu, vargšas giminaiti ....!" Įsižeidžiau.

Privariau po foteliu. Geras!

Vykdžiau archeologinius kasinėjimus dėžutėje. Kontrolinių mėginių ėmimai, kultūrinių sluoksnių atidengimas, iškasenų-šukių-šiukšlių ekspertizė. Pusdienį prasidulkinau, nieko įdomaus neradau. Net nuotaika dingo. O dar ANIE likusią dienos dalį baubė: "Bliamba, @!#$, ko vėl visą tuliką apmyžai-apšikai-apkasei? Ir dar šepetėlį sudirbai, galvijau!" Beširdžiai, bejausmiai išgamos.

ANAS vakar atitempė ėdalo, iškart tris pakelius davė. Aš juos vienu ypu gurkt! Ne tai, kad suėdžiau, tiesiog įsiurbiau vienu mauku. ANAS dar bandė ėsti kukurūzus - pusę stiklainio atmušiau nuo jo teisingame mūšyje. Po to baisiai baubėm. O ANA, višta, rankeles taip nuolankiai sudėjo ir kad duos aikčiot: "Ach, katinėlis mums ačiū sako!" Besmegenė neraliuota. Aš gi aiškiu tekstu rėkiu: darrrr [censored] duokit! Nedavė. O išplautą kilimėlį jie veltui tualete patiesė, oi veltui.

Primyžau ant kilimėlio. Geras!

Kaip elgtis, jei pasiklydote miške

Iš pradžių reikėtų pasitikrinti, ar jūs iš tiesų pasiklydote.
Požymiai:
a) jūs esate vienas;
b) jūs esate miške;
c) ir aplinkui tyla.
Pabandykite įkąsti sau į ausį. Jei pavyko, vadinasi, jūs miegate. Miegokite toliau. Jei nepavyko, pats metas imtis priemonių.
1. Sušukite "Auuu!"
Įkvėpkite oro ir sušukite iš pradžių "Aaaa", o po to "Uuuuu". Būtų gerai prieš tai pasitreniruoti namie. Geriausia - naktį ir tamsoje. Jei jūs gyvenate daugiabučiame name, treniruokitės tol, kol į sieną pradės belsti kaimynai - tai reiškia, kad jūsų balsas jau girdimas pakankamai toli. Jei jūs atsidūrėte kambaryje minkštomis sienomis ir grotomis ant langų, vadinasi, persitreniravote. Pailsėkite.
2. Įlipkite į eglę
Jei nieko nematyti, vadinasi, eglė per žema. Susiraskite kitą eglę. Jei jūs negalite įlipti į eglę, spjaukite į visa tai. Lipkite į beržą.
3. Pabandykite užkurti laužą
Jei jūs persistengėte, palaukite, kol miškas baigs degti kokiame nors griovyje su vandeniu ir tuo metu paskaitykite kokį nors laikraštį. Jei vanduo griovyje užvirė, galite toliau neskaityti. Jei atvažiavo gaisrininkai, susitaikykite su jais ir toliau taip pat galite neskaityti.
4. Nustatykite kryptis
Atsistokite veidu į šiaurę. Tuomet už jūsų bus pietūs, dešinėje - rytai, o kairėje - vakarai.
5. Saugokitės lokių
Jei jūs sutikote lokį, paaiškinkite jam, kad nenorėjote valgyti jo aviečių. Jei lokys nesupranta, paaiškinkite dar kartą jam suprantama kalba. Jei lokiui suprantama kalba yra nesuprantama jums - bėkite. Dabar bėkite greičiau. Kad teisingai pabėgtumėte nuo lokio, šis visuomet turi būti už jūsų ir po truputį mažėti.
6. Ieškokite žmonių
Jei jums pavyks sutikti žmonių, nieko, kas čia parašyta, neskaitykite.

Kaip atpažinti mešką ?

Įsivaizduok: vaikštai mišku, grybauji ir... pamatai mešką. Tau aišku įdomu kokia tai meška, nes zoologijos sode buvai seniai ir nieko neatsimeni. Knygose skaitei, kad meškų būna įvairių, ne vien tos, kurios pasirodo cirkuose, bet knygos tavo kišenėje nėra. Tavo kišenėje peilis, kuriuo pjaustai gybus, o rankoje - krepšys. Tai kaip turint šiuos daiktus atpažinti, kokia meška miške brazda?
Visų pirma padedi ant žemės krepšį ir peilį, tau jų neprireiks. Antra, tyliai prisėlini prie meškos ir iš visų jėgų spiri jai į tarpkojį. Dabar nieko nelaukęs bėk ir stebėk kas vyksta:
1. jei bėgi bėgi, o meška tavęs nesiveja, vadinasi, tai pliušinis meškiukas;
2. jei bėgi bėgi, įlipi į medį, o meška lipa į medį paskui tave, vadinasi tai rudoji meška;
3. jei bėgi, įlipi į medį, bet meška niekur nelipa, tik taip stipriai purto medį, kad tu nukrenti ant žemės arba tiesiai jai į glėbį, vadinasi, tai piktasis lokys grizlis;
4. jei bėgi, įlipi į medį, o meška lipa iš paskos, bet įlipusi medį pradeda graužti jo lapus, vadinasi, tai koala;
5. jei bėgi bėgi ir niekur nerandi medžių, vadinasi, tai baltoji meška.