humoras prie naujo slenkscio

Per du laisvės dešimtmečius lietuviai
išmoko juoktis kitaip. Susikūrė ne tik
sava humoro tradicija, bet įsigalėjo
visa žanrų įvairovė; naujiems
kūrėjams atsidarė negirdėtos
galimybės, bet kartu užgriuvo
turtingojo pasaulio bėdos: politinis
korektiškumas ir lengva ranka
griebiamas bylinėjimosi plaktukas
taikosi tvoti per kiekvieną vinį, kuri
per aukštai išlindusi iš lentos.
Man labai aišku, kas yra sovietinio
humoro palikimas: ten kelios šakos.
Pirmiausia, anekdotų kultūra, atėjusi
iš pasipriešinimo režimui ir vėliau
virtusi į lėtinį šiaušimąsi prieš
valdžią, kaip kumečio moralinės
viršenybės prieš poną simbolis. Daug
kam ji atrodo aktuali ir dabar, tačiau
taip manantys tik parodo savo pačių
gyvenimo neaktualumą. Loti ant
kalėjimo viršininko morališkai
pateisinama, kai pats esi už
spygliuotos vielos, tačiau laisvo
žmogaus pasirinkimas skalyti dėl
blogo gyvenimo yra tik silpnųjų ir
pasidavusiųjų dalia.
Toliau yra konvencinis bėdojimas,
įvilktas į šmaikštumo rūbą.
Sovietiniais laikais dalis šio
sentimento buvo patvirtinta kaip
tinkama režimui satyra („negerovių
išjuokimas“). Ankstyvos
nepriklausomybės metais satyra rado
verslo modelį kaip bemaž
nepakeistos nuo sovietinių laikų
„agitbrigados“ (iš esmės aktualizuota
pjesė be sudėtingų ir masiniam
žiūrovui neprieinamų asociacijų). Ji
sėkmingai išgyveno iki šių laikų
Juozo Erlicko kūryboje, kur autorius
įgarsina nuskriaustųjų paprastas
baimes ir neteisybės pojūtį ir leidžia
besiskundžiantiems nevykėliams
pasijusti Hamletais.
Tam tikrai amžiaus grupei, kai viskas
jau būna blogai (jaunimas nebe tas,
degtinė nebe stipri, lašiniai dūmu
nebekvepia, valdžia niekuo
nebesirūpina), labai lengva įtikti, tik
įgarsinant jų lėtinį nepasitenkinimą ir
bumbėjimą; žodžio įmantrumas
leidžia tai pateikti kaip absurdo
komediją, ir tuomet visi nepriimantys
jos tiesiog nesupranta .
Žinoma, viskas paprasčiau. Jei
humoras tau nejuokingas, tiesiog jis
nėra skirtas tau. Čia kaip reklama: jei
tavęs neveikia, reiškia, ne tau skirta.
Kiti sovietinio humoro žanrai –
didelio biudžeto kino komedija,
pripildyta klounados, ir komiko
monologai, skaitomi iš lapelio (toks
labai medinis rusiškas „stand-up“ be
atbulinio auditorijos ryšio) Lietuvoje
iš esmės nebuvo pradėti kurti.
Sakyčiau, ir gerai, kad nebuvo.
Lietuva dar to nesuvokė, tačiau
istoriškai ji yra puikioje padėtyje, nes
ji tiesiogiai susijusi su šiuolaikinio
humoro galiūnais. Būtent Lietuvoje
gausiai gyvenę žydai, XX amžiuje
iškeliavę į Ameriką, ne tik sukūrė
naujojo Amerikos humoro stuburą
Niujorke: režisierius Woody Allen ir
šimtai žinomų ir nežinomų autorių
gėrė būtent iš Niujorko žydiškojo
šaltinio.
Žydai taip pat buvo kino verslo
pradininkai JAV vakarų pakrantėje:
daugelis senųjų Holivudo studijų
buvo įkurta rytų Europos žydų, nes
visi kiti laikė kino verslą pernelyg
neperspektyviu.
Atotrūkis ne visuotinis
„Pasikeitimai per du dešimtmečius
labai dideli, bet ne visuotiniai,“ sako
man scenaristas ir renginių vedėjas
Aidas Puklevičius, šiandien
redaguojantis lietuviškąjį žurnalą
„Playboy“.
Kažkada, pasirodžius lietuviškajai
lengvo vyriško „gyvenimo stiliaus“
žurnalo FHM versijai (mažiau nuogų
užpakalių, daugiau apie vyriškus
žaislus), kurią redagavo Puklevičius,
atkreipiau dėmesį į ironiškus ir tarsi
perkeltus iš angliškos tradicijos
parašus po nuotraukomis. Aidas
sako, kad rašė juos pats. Lietuvoje
toks tonas buvo naujiena – dabar lyg
ir nebe?
Kaip kam, sako Aidas. „Dalis
auditorijos yra pasilikusi su sovietine
slapstick komedija“. Slapstikas, fizinė
komedija, kai juokiamasi iš to, kad
kažkas nugriūna, apsipila dažais ar
šiaip pasirodo itin kvailai. Jis ne
naujas ir nėra unikaliai sovietinis:
Charlie Chaplino filmai buvo šio
žanro, taip juokina ir Ponas Bynas
(Mr Bean).
„Tie, kas sako, kad antrojo galo
komedija yra šių laikų išradimas,
turėtų prisiminti Giovanni Bocaccio
Dekameroną,“ sako Puklevičius,
primindamas ne iš šių laikų, o iš XIV
amžiaus atėjusią istoriją apie kunigą,
kuris pamyli svetimą žmoną,
pasilenkusią prie kubilo, kuriame tuo
metu lindi ir kruopščiai apžiūrinėja
jos vyras.
Fizinė komedija, žinoma, viena iš
dviejų humoro formulių. Juokas kyla
arba iš savo viršenybės suvokimo
prieš kvailai ar skausmingai
pažemintą išjuokiamąjį, arba iš
paradokso, tai yra, staigaus loginio
šuolio tarp to, ką mums sako patirtis
apie stebimus žmones ar daiktus, ir
tarp to, kas su jais atsitinka.
Visiškai grynas (nors ir kraupokas)
paradokso pavyzdys. Moteris
daugiabučiame name, išgirdusi
dunksėjimą, išeina į laiptinę ir mato
kitą moterį, už kojos velkančią
aukštyn vaiką, kurio galva trankosi į
laiptus. „Ką jūs darote! Jam kepurytė
nukris!“. „Nesijaudinkite. Prikalta
vinutėmis.“
Didžiai daliai Lietuvos žmonių
anglakalbis humoras buvo
neprieinamas dėl silpnų arba nesamų
anglų kalbos žinių. Jei televizijos
pradės rodyti užsienietiškus filmus
su subtitrais, užuot juos
dubliavusios, gal lietuviai sugers
anglų ir amerikiečių humoro, sudėtų į
tūkstančius scenarijų ir dialogų,
klodus? Puklevičius nemano, kad taip
bus: „kas neišmoko angliškai,
nežlibins subtitrų – tiesiog įsijungs
rusišką kanalą“.
Socialinis humoras, laisvos Lietuvos
produktas
Prie naujojo lietuviškojo humoro
ištakų stovėjo Algis Ramanauskas ir
jo Radio Show , intelektinis socialinių
tipų išjuokimo ir grotesko fabrikas,
sukurtas kartu su Rimu Šapausku.
Šiemet šiam turiniui – jau 20 metų, ir
nors ant jo užaugo ištisa karta, nuo
šios komedijos niekas, rodos
nepavargo. Personažai: nuo
nekritiškai smetoninę praeitį
menančio senolio Albino, modernių
sovietofilinių runkelių Broniaus ir
Česlovo ir sudėtingo likimo Lietuvos
lenko Zbygnievo ir užribinio ruso
Igorio tapo šiuolaikinio lietuviško
pasaulio modelio dalimi ir atskaitos
taškais.
Žinoma, tai taikoma irgi ne visiems.
Kaip ir prieš dvidešimt metų, taip ir
dabar Algio humoras daug kam buvo
nepriimtinas. Daugelis sakė: dėl
leksikos, dėl įžeidinėjimų, tačiau,
įtariu, daugiausia dėl to, kad
atpažindavo save ir suprasdavo, kad
iš jų juokiamasi. Kai Ramanauskas ir
Šapauskas tyčiojasi iš tų, kas
naujuosius metus sutinka du kartus:
pirma pagal rusišką televiziją, o
paskui – jau ir Lietuvos laiku, tai
nesunku tikėtis, kad dešimtims
tūkstančių, kurie taip ir švenčia,
humoras pasirodys per arti kaulo,
kaip sakoma Anglijoje.
Socialinis humoras – paprastai
kalbant, socialinių grupių ir su jais
susijusių stereotipų sudirbinėjimas –
yra žinomas, bet taip pat ne visų
priimamas ir Vakaruose. Kairiosios
korektiškos nuomonės mokykla
skelbia, kad negalima tyčiotis iš
treninguoto, nedirbančio, iš praeivių
mobiliuosius telefonus atiminėjančio
poklasio: šis humoras dažnai
prilyginamas prievartai prieš
silpnesnįjį.
Lietuvos kairysis elitas, nors ir
pavėlavęs, irgi užėmė tą pačią
poziciją (dažniausiai po to, kai pats
įsirengė gyvenimą pakankamai gerai
ir su tuo poklasiu jiems jau
nebereikia dalintis laiptinėmis ir
viešuoju transportu). Tik, skirtingai
nuo Vakarų, kur didžioji dalis humoro
yra politinio spektro kairėje, Lietuvoje
humoro elitas yra daugiau dešinėje
pusėje: matyt, socialistinės vertybės
vis dar yra dominuojančios, o
pirmaujantys humoro kūrėjai
visuomet užima poziciją, priešingą
dominuojančiai.
Algis, kuris visada sako žavėjęsis
Anglijos XX amžiaus pabaigos
humoru (pavyzdžiui, Monty Python
kūrėjais, taip pat Harry Enfield ir Paul
Whitehouse), atkreipia dėmesį, kad
nėra tokio dalyko, kaip ypatingas
angliškas humoras: „tiesiog taip
susiklostė, kad Anglijoje gyveno
daugiau protingų žmonių, nei kitur, o
humoro formulė visur ta pati“. Aš
pridurčiau, kad Britanija, po
pramoninės revoliucijos labai staigiai
išplėtė šalies ribas, perkėlė kaimo
gyventojus į miestą, keitė socialinius
įpročius ir kaktomuša suvedė
anksčiau atskirtas žmonių klases ir
tautybes, kas sukūrė derlingiausią
pasaulio dirvą paradoksams. Tai
buvo tiesiog šiltnamis humorui.
Antra vertus, pagalvoju, Lietuvos
pastarųjų dviejų dešimtmečių
socialinė ir ekonominė kaita ir naujas
santykis su pasauliu, irgi sukūrė
geras sąlygas humoro augimui, nors
ir ne taip įspūdingai, kaip kažkada
didžiausiai pasaulio imperijai.
Nekentėjai dabar paviršiuje ir vis
drąsesni
Štai kas keista, sakau Algiui: nors
radikalus humoras ir atviras pozicijos
užėmimas turėjo būti labiau
nepriimtinas prieš du dešimtmečius,
o dabar Lietuvos žmonės lyg ir turėjo
susitaikyti su įvairove, tavo
nekentėjų, regis, daugiau yra būtent
šiandien.
„Nekentėjų visada buvo ir bus,“ sako
Ramanauskas, „tik anksčiau jie
būdavo tyliai, o dabar internetas
jiems leidžia garsiai pasisakyti“.
Apie nekentėjus klausiu ir Haroldo
Mackevičiaus. Jis Lietuvos humore
kūrė tikriausiai viską, ką galima
įsivaizduoti, nuo anekdotų ir renginių
iki ilgalaikio „Dviračio šou“ TV
projekto.
„Humoras yra labiausiai subjektyvi iš
visų kategorijų“, sako Mackevičius.
Kalbame apie tuos, kuriuos humoras
taip paglosto prieš plauką, kad jie
nusprendžia imti situaciją į savo
rankas.
Su juo aptarinėju keistą padėtį,
atsiradusią visiškai neseniai: nors
naujos technologijos reiškia, kad
įėjimo barjeras nepaprastai žemas,
net guvesnis paauglys gali nebrangia
kamera kurti ir turimu kompiuteriu
montuoti vaizdo medžiagą, jei turi
talento ir idėjų. Naujokams – aukso
amžius. Antra vertus, grasinimai
traukti atsakomybėn dėl įžeistos
garbės ir orumo, anksčiau tik drebinę
orą, persikėlė į realybę: dar niekada
nebuvo tiek tarpusavio tampymo po
teismus, komisijas ir inspektorius dėl
nepriimtų juokų.
Scenos ir ekrano grandai, tie, kas turi
TV kanalų ir leidyklų užnugarį, nebijo,
bet jaunimas gali būti įbaugintas dar
nesamo, tačiau kai kur labai
trokštamo politinio korektiškumo
talibano. „Būtų labai gaila, taip
atsitiktų. Norėtųsi, kad vertinančios
institucijos reaguotų išmintingai,“
sako Mackevičius.
Mažiau žiūrovo kantrybės
Tai ne vienintelė šių laikų humoro
transformacija. Haroldas Mackevičius
pastebi, kad dabar žiūrovo įpročius
visiškai pakeitė internetas:
sėdėdamas prie kompiuterio ekrano,
jis reikalauja trumpesnės medžiagos,
gal 5-7 minučių, arba dar geriau –
statiško humoro šūvio, suvirškinamo
per kelias sekundes. Tai memai ir
demotyvaciniai plakatai: vaizdelis ir
antraštė, smulkiausia įmanoma
komizmo dalelė.
Prie televizoriaus žmonės išsėdėdavo
ilgiau, stand-up komedijos
pasirodymas dar ilgesnis, valanda ar
pusantros. Spektaklis teatre, kur jau
visai niekur nepabėgsi ir neperjungsi
kanalo, gali trukti ir penkias
valandas.
Stand-up žanras Lietuvoje – komiko
monologas, gyvai bendraujant su
klubo publika, labiausiai išplėtotas ir
pakilęs į ekonomiškai pateisinamą
žanrą Šiaurės Amerikoje, Lietuvoje
yra vis dar ankstyvoje plėtros
stadijoje. Daug ką riboja rinkos dydis
ir perkamoji galia.
Tačiau, sako Justinas Jankevičius,
vienas iš geriausiai žinomų
jaunosios kartos komikų, tvirtai
atsistojęs ant JAV stand-up
komedijos klodų palikimo, šiais
laikais surinkta pilna salė nėra
retenybė, kaip anksčiau.
Lietuvoje, sakau aš, komikas gali
užsidirbti pragyvenimui, tik kartu
panaudodamas savo talentą labiau
pinigingiems užsakymams: TV laidų
kūrimui, scenarijams, renginių
vedimui: vien grynoji komedija retai
kurį gali išmaitinti. Žinoma, net
tokiose didelėse rinkose, kaip
Amerika, rimtus pinigus komikui
reiškia tik prasiveržimas į televiziją.
Justinas man primena (kol
nepažinojau jo, galvojau, kad aš
geriausiai iš visų lietuvių išmanau
amerikiečių komedijos tradiciją ir
kūrėjus, dabar jau taip nebemanau),
kad visgi Amerikoje buvo tokių
humoro kūrėjų, kaip George Carlin,
kurie sugebėjo labai neblogai gyventi,
dešimtmečiais koncertuodami gyvai
auditorijai. Žinoma, pagalvoju aš,
Carlin‘as buvo neįtikėtinai
produktyvus, vos ne kas 18 mėnesių
sukurdamas visiškai naują programą.
Justino klausiu, ką jis galvoja apie
naują iššūkį, kaip komikai turi bijoti
ne vien auditorijos, kuriai nejuokinga,
bet ir garbės ir orumo kuokuos. „Jei
kieno nors garbę galima įžeisti
keliais žodžiais, tai tiek jo garbė ir
buvo verta“, atsako jis.
Kantrybė apsimoka
Kaip tendencijų pasikeitimai būna ne
žaibiški, ir kaip nauji žanrai užauga
ne per kelis mėnesius, o per daugelį
metų, taip ir humoro rinkoje greitos
sėkmės nebūna. Haroldas
Mackevičius sutinka: „Tai labai ilgas
procesas ir sunkus darbas. Greitos
sėkmės nėra. Užsidirbus reputaciją,
gal po dešimties metų jau gali
daugiau daryti to, kas pačiam
patinka.“
Kaip ir žurnalistikoje ir rašyme,
pagalvoju pats sau.