Iš prostitutės gyvenimo

Ji stovėjo prie namo kampo ir rūkė. Kiekvieną sykį, kai tik patraukdavo dūmą, Magdė pasižiūrėdavo, kiek liko cigaretės. Tarsi nenorėtų, kad ji baigtųsi.

Jai patiko jos darbas. Ji jausdavo malonumą, ji pati mokėjo suteikti malonumą kitiems. Buvo ne pati brangiausia, tačiau ir ne pigiausia, todėl nebesusitikdavo su klientais, kurie dvoktų keleto dienų prakaitu, ar turėtų kokių nors itin sadistinių kėslų, kurie dažniausiai pasitaiko tarp turtingų visuomenės aktyvistų ir tarp padugnių recidyvistų.

Iškylančias problemas dabar ji mėgdavo spręsti švelnumu. Ir tai dažniausiai veikdavo. Moterys klysta, manydamos, kad švelnumas ir nuolankumas – tas pats. Nuolankumas provokuoja agresiją, švelnumas ją tramdo ir nukreipia reikiama kryptimi.

Tiesa, taip buvo ne visą laiką. Vos prieš metus ji nekentė savo darbo, nejautė malonumo, ir nė negalvojo, kad kokį nors malonumą turėtų suteikti kitiems. Pasitaikydavo bjaurių tipų, kurie ją įžeidinėdavo ir žemindavo, ir ji dėl to kentėdavo. Kentėdavo, nes neturėjo kam pasiguosti. Viskas jos gyvenime atrodė chaotiška, nestabilu, nesaugu, laikina. Be to, ir pavojinga. Ji nuolat galvojo apie išnykimą, apie invalido vežimėlį, apie mirtį kur nors kanalizacijos duobėje. Žinoma, kvailystė, ji niekam apie tai nepasakodavo, tačiau mintys ne kišenės – išvertęs neiškratysi.

Viskas pasikeitė, kai ji surado Jėzų. Dabar Magdė jau net neprisimena, ar jis ją surado, ar jinai jį. Argi tai kam nors svarbu? Argi tai svarbu paukščiams, kurie nieko nesėja, bet visuomet sočiai lesa? Jie tik pešasi dėl pasėto, visiškai kaip politikai. Magdė nusišypsojo. Viskas, viskas pasikeitė, kai ji surado Jėzų. Ji vėl pradėjo šypsotis, ji netgi moka pajuokauti. Paukščiai – politikai. Politikai – pesliai. Ypač buvo sunku atsigauti po sumušimo. Kažkoks šunsnukis norėjo tokių dalykų, kokiais ji niekada neužsiima.

Ir iš kur tie asilai ištraukia tokių minčių... Turbūt, iš interneto, pagalvojo Magdė, ir vėl užsitraukė dūmo. Tai jis, Jėzus prikėlė ją iš nevilties patalo, ištraukė iš nelaimės liūno, tai jis suteikė viltį ir prasmę ir padėjo atgauti pusiausvyrą, padėjo vėl pajusti malonumą ir atsistoti ant kojų. Nuo tada, kai jis atsirado jos gyvenime, jai užtekdavo tiktai pagalvoti apie jį, įsivaizduoti jį ir viskas staiga pasikeisdavo, ją užplūsdavo lengvumas, pakili nuotaika, apimdavo noras ką nors apkabinti ir apgobti švelnumu bei rūpesčiu. Klientai apie tai nežinojo, bet buvo labai patenkinti. Susitvarkė sveikata, nervai, ir finansiniai dalykai pamažu grįžo į normalias vėžes. Ji kartais netgi pagalvodavo, kaip būtų gera būti tik su juo, būti tik jo. Žinoma, to norėjo daugybė tokių kaip ji.

Cigaretė nutvilkė pirštus, pradėjo smilkti filtras. Metas važiuoti. Šmėstelėjo lengvas nerimo šešėlis. O jeigu jis šiandien nepasirodys? O jeigu kas nors atsitiks, ir ji niekad nebematys jo ir bus vėl vieniša ir apleista kaip anksčiau? Ką ji tada darys? Mintis, be abejo, buvo kvaila ir visai ne laiku, bet ji staiga grąžino Magdę į tuos laikus, į tuos niūrius ir sunkius laikus, kai ji gyveno be Jėzaus.

Laimei, tai buvo tik akimirka. Durys atsidarė ir pasirodė jis. Ir ji vėl pasijuto taip, lyg pirmą sykį jį pamačiusi, kai jis paėmė ją už rankos ir pasakė: eik su manim. Pasakė tokiu ramiu ir užtikrintu balsu, kad Magdė nė akimirkos neabejojo. O paskui jis pasakė: tavo meilė ypatinga, tavo meilė pati tikriausia, nes tavo meilė kantri, maloninga, nepavydi, tavo meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta, ji nesielgia netinkamai, neieško sau naudos, tik teisėto atlygio, tavo meilė nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, ji viską pakelia, viskuo tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria, tavo meilė pati tikriausia, nes ji niekada nesibaigia. Niekas niekad jai to nesakė ir nepasakys. Magdė prisiekė, kad niekad nepamirš šių žodžių. Galbūt tai ne jai vienintelei skirti žodžiai, tačiau juk kiekviena širdis juos priima savaip. Magdės širdis šiuos žodžius užantspaudavo amžiams.

Štai, pagaliau ji jau mato jo aukštą, tvirtą figūrą, jo ramų veidą, plačią šypseną, gražius juodus antakius. Viskas gerai, viskas labai gerai. Kažin, staiga pagalvojo Magdė, jeigu jis nusiskustų tą keistą barzdelę ir ūsus – ar nebūtų gražesnis? Bet tuojau pat nuginė tokias mintis į šalį. Jėzus žino, ką daro. Jeigu nešioja barzdelę ir ūsus, vadinasi, taip reikia. Ir ilgi juodi, pečius siekiantys plaukai, ir odinė striukė, ir kaubojiški pakaustyti aukštakulniai batai, ir auksinė grandinėlė su kryžiumi ant kaklo, ir spindintis „Rolex“ ant kairiosios rankos – viskas jam tinka, viskas jam reikalinga. Vadinasi, ir jai.

Jis linktelėjo Magdei, paskui lėtai pasisuko, ištiesė ranką, spustelėjo pultelį, ir netoliese stovintis žėrintis juodas „Mercedes“ draugiškai mirktelėjo posūkių šviesomis. Vieni šneka, kad jis portugalas, kiti, kad brazilas, o dar kažkas leptelėjo, kad gali būti ir žydas. Koks skirtumas. Svarbiausia, kad ji surado jį, arba jis ją. Ir jaučiasi saugi. Ir abu vienas kitu patenkinti.

Magdė žiūrėjo į jį meilės pilnomis akimis – o, kad ji galėtų būti tik jo. Bet juk to nori visos, visos merginos. Ir kas galėtų jo nenorėti, Jėzaus, visų šio rajono prostitučių globėjo ir kuratoriaus.