Iš Tailando fotografas grįžo su konservuota kobra

Tailande, Kambodžoje ir Laose lankęsis „Panevėžio ryto“ fotokorespondentas Arūnas Švelna juokauja, kad jaučiasi tarsi pabuvojęs ateityje, mat šiose šalyse dabar skaičiuojami 2526 metai. Fotografas iš kelionės parsivežė ne tik šūsnį įspūdingų nuotraukų, bet ir įvairiausių gydomųjų tepalų.

http://img.lrytas.lt/show_foto/?id=791253&s=11&f=4

Į centrą veda kelias ant polių

Lėktuvui nusileidus Tailando sostinėje Bankoke pirmas įspūdis – lyg patekus į pirtį. Drėgna, karšta, oras tarsi šydu aptrauktas.

Milijoninio miesto gatvėse tiršta žmonių ir įvairiausio transporto, labai daug naujų japoniškų automobilių. Greta prabangių mašinų linguoja kaimiečių rankomis traukiami vežimai, zuja motoroleriai, bėga rikšos, bidzena jaučių kinkinys. Pagrindiniai šalies keliai labai geri, tarsi vakar nutiesti.

„Padedi butelį ant mašinos prietaisų skydelio ir važiuojant jis nė krust, tokio lygumo danga“, – pasakojo A. Švelna.

Didieji keliai mokami. Norint iš aerouosto tiesiau patekti į centrą, t.y. pralėkti ant polių stovinčiu keliu, tenka susimokėti 2,5 lito.

Rusiškos reklamos ir tualetai balkonuose

Ne su turistine agentūra, o individualiai keliavusią lietuvių grupę pasitiko ir į viešbutį Patajos kurorte nulydėjo rusakalbis gidas. Tailande bendrauti šia kalba nėra problemų.

Rusakalbiai turistai mėgstami ir laukiami. Savaitės poilsis už tūkstantį dolerių rusams atrodo nebrangus. Daugiausiai čia ilsisi Vladivostoko ir Tolimųjų Rytų regionų gyventojai.

Oficialiai skelbiama, kad Pataja turi apie 300 tūkstančių gyventojų. Pasak gido, įskaitant nelegalus, jų būtų 1,5 milijono.

Kurortinės zonos pakrantėje į dangų stiebiasi 50 aukštų viešbučiai. Tačiau ištaigingų poilsiaviečių patogumai neužgožia nosį riečiančių kvapų, paprastesnių kvartalų gyventojai paplavas pila tiesiog į gatvę, tad aplink tvyro smarvė.

Fotografą nustebino viešbučio tualetai ir dušai. Jie įrengti daugiaaukščio pastato balkonuose. Kanalizacijos vamzdis eina per visus aukštus. Vietoje klozeto žioji skylė. Šalia stovi vandens pilnas kubilas ir dubenėlis, naudojamas vandeniui nupilti. Greta ir dušo kabina. Tupėdamas ant skylės ar maudydamasis gali matyti gatvę ir apačioje vaikštančius žmones. Laimė, kad balkono stiklai tamsinti.

Kobrą siūlo nuo visų ligų

Didžiausią įspūdį panevėžiečiui paliko beždžionės. Nedidukai šoklūs ir landūs gyvūnėliai, vos išlipus iš automobilio, ropštėsi ant galvos, kabinosi už kaklo, rankų, kojų, tampė drabužių skvernus ir vis taikėsi ką nors nugvelbti.

Gidas buvo perspėjęs nešūkauti, nesinešti krepšių ir rankinių, giliai kišenėse slėpti pinigines, nelaikyti rankose vertingų daiktų. Beždžionėlės iš turistų atiminėjo kepures, akinius, stengėsi iš rankų iškrapštyti fotoaparatus, filmavimo kameras, bandė net sagas išlupti.

Ir sostinėje, ir kurorte labai daug palaidų šunų. Keturkojai neagresyvūs. Taikiai nusiteikusius gyvūnus daug kas šeria, kavinių darbuotojai jiems išneša maisto.

Ypatingą dėmesį turistams rodo gydomųjų preparatų gamintojai. Lietuvių grupė gavo šūsnį reklaminių lankstinukų ir kvietimą nemokamai ekskursijai po miestą.

Trumpa apžvalginė ekskursija ir nemokama išvyka į gyvačių fermą baigėsi kelione į fabriką, kur gaminami įvairiausi tepalai ir trauktinės iš vietinių vaistažolių, vabzdžių bei gyvūnų.

Į gamybinius cechus turistų niekas nevedė, jiems buvo rodomi tik milžiniški angarai, kuriuose prekiaujama įvairiausiais, vietinių vaistais vadinamais produktais.

Rodydami gaminius gidai pasakojo apie jų stebuklingas galias, tikino, jog tam tikri preparatai išgydo vėžį, stiprina imunitetą, grąžina įvairias organizmo nusilpusias galias. Kaip vienas iš stebuklingų vaistų buvo pristatyta gyvačių trauktinė. Įvairaus dydžio induose, dažniausiai rudame skaidriame skystyje plūduriavo išpūstagalvės kobros.

„Viską išklausėme, pamatėme kainas ir nepirkome. Konservuotų kobrų ieškojome pigiau, Laoso turguje“, – pasakojo A. Švelna.

Už stiklainin sugrūstą nedidelę kobrą vietiniai prekiautojai prašė 10 dolerių. Lietuvaičiai nusiderėjo ir plačiai išreklamuotą „vaistą“, neva galintį išgelbėti nuo bet kokios ligos, pirko už 7 dolerius.

Pas masažuotoją palaimos nepajuto

Legendos apie į Tailandą plūstančius sekso turistus nėra iš piršto laužtos. Besižiebiant reklamoms į gatves plūsteli maloniai besišypsančios gražuolės. Prostitutės ir transvestitai laikosi kartu. Sekso darbininkės neįkyrios, turistų neužkabinėja, tik kartais praeiviams šūkteli ir pasiūlo malonumų paketą.

Vien iš makiažo ir gundančių apdarų neatspėsi, ar gražuolė yra „ji“, ar „jis“. Neono šviesose sunku įžiūrėti, ar liekna ilgakojė turi adomo obuolį. Seksbombų lytį dažniausiai išduoda balsas.

A. Švelna aistringų juodaplaukių vilionėmis nesusigundė, bet masažo malonumus išbandė.

Masažo salonai beveik kas 20 metrų. Masažisčių pilna ir paplūdimyje, prie pat vandens. Masažo salonų darbuotojos dėvi baltus ar kitokios spalvos chalatėlius, ant sienų kabo darbo licencijos ir kokybę garantuojantys sertifikatai.

Fotografas liaunoms ir profesionalioms masažistėms rankoms patikėjo tik savo kojas, darytis viso kūno masažo jis nenorėjo.

„Pirmą kartą gyvenime pas masažistę pakliuvau. Bet man stebuklo nebuvo. Kiti sako, kad po masažo eina kojom žemės neliesdami, o aš nieko panašaus nepatyriau“, – atviravo A. Švelna.

Už vienos valandos kojų masažą panevėžietis sumokėjo 16 litų.

Transvestitų šou panevėžiečiui irgi nepaliko įspūdžio. Renginyje neleidžiama fotografuoti, tik galima įsigyti kompaktinį diską su iš anksto paruoštomis nuotraukomis.

Didingas praeities miestas ir skurdi šiandiena

Lietuviai lankėsi ir pasaulio stebuklu vadinamame senajame Kambodžos mieste Ankore.

Didžiulis šventyklų, rūmų, vandens telkinių kompleksas turi istorinio draustinio statusą. Ankoras džiunglėse imtas statyti daugiau nei prieš tūkstantį metų. Iki šių dienų išlikę laiptinių piramidžių principu sukonstruoti brahmanų ir budistų šventyklų statiniai užima žadą.A. Švelnai ypač įstrigo šiuos didingus statinius peraugę medžiai. Per akmenis persismelkę milžiniški storakamieniai augalai stiebėsi į dangų. Šventyklų griuvėsiuose sukinėjosi oranžiniais drabužiais apsisiautę vienuoliai ir turistams siūlė žvakių bei įvairiausių suvenyrų.

Pilietinių karų ilgus metus alinta Kambodža lietuviams pasirodė skurdi ir suvargusi. Vaikai šypsosi, o vyresniosios kartos gyventojų veiduose tarsi sustingęs netekčių skausmas.

Lietuviai lankėsi paežerės kaimuose, kur daugelis būstų stovi ant polių. Per potvynius ežeras kelis kartus padidėja. Vanduo jame lyg purvo tyrė, rudas ir neskaidrus. Po gyventojų namais, mokyklomis, parduotuvėmis potvynio metu teliūškuojasi molio spalvos bangos. Potvyniui atslūgus aplinkui tvyro pelkėti plotai.

Komunizmą pamatė savo akimis

Kad savo akimis pamatytų kaip atrodo komunizmas, lietuviai iš Tailando autobusu beldėsi 1 tūkst. kilometrų iki Laoso. Už kelionę komfortišku dviaukščiu autobusu, kuriame vyko tik 8 žmonės, kiekvienas lietuvis susimokėjo po 60 litų. Į šią kainą buvo įskaičiuotas ir maitinimas.

Kelionė atgal kainavo pigiau, tik 53 litus, jau be maitinimo ir su šiek tiek daugiau keleivių.

Tik pervažiavus Laoso sieną pasitiko iš sovietmečio laikų pažįstama vaizdinė agitacija: raudonos vėliavos, kūjai su pjautuvais, į buvusios SSRS panašus herbas, prie turistų besikabinėjantys ir juos reketuojantys kareiviai, ir eilės.

Sostinė – tvarkingas ir gražus miestas, pagrindinė aikštė panaši į Maskvos Raudonąją aikštę prie Kremliaus, tik ją puošia budistų statulos.

Laose lietuviai žvalgėsi teritorijoje, nuo sostinės nutolusioje apie 200 kilometrų. Kelionė į kalnų kaimelį nė iš tolo nepriminė Tailando kelių, teko kratytis per duobes.