Šiaurės Korėja iš vidaus – butaforiniai daugiaaukščiai ir zombiai su ženkliukais

Britų portalo „The Sun“ žurnalistams Alexui Peake'ui ir Simonui Jonesui, apsimetusiems verslininkais su padirbtais dokumentais, pavyko prasmukti už geležinės uždangos ir visą savaitę praleisti Šiaurės Korėjoje bei pamatyti šią šalį iš vidaus.

Vos spėjus kirsti Kinijos ir Šiaurės Korėjos sieną, svečius iš Vakarų ištiko šokas – jie išvydo visiškai tuščius namus be langų, kurie iš Kinijos pusės atrodo kaip įprasti šešių aukštų gyvenamieji namai su patogiais butais. Niekam nekilo net mintis, kad tai gali būti tiesiog butaforinės „dėžutės“, valdžios nurodymu pastatytos tik tam, kad parodytų kinams, jog kaimynai gyvena pasiturinčiai.

Be tuščių namų, palei pasienio upę išdėstyti stebėjimo bokštai, kuriuose ištisą parą budi uniformuoti kariai. Jiems nurodyta šaudyti į kiekvieną, kas bandytų bėgti per sieną, ieškodamas geresnio gyvenimo. O svajojančių apie geresnį gyvenimą netrūksta – pasak britų žurnalistų, didžioji dalis šalies gyventojų badauja.

Kitas pasaulis

Sineidžu mieste britai jautėsi tarsi patekę į kitą planetą, nors visai netoli „ryškiomis šviesomis“ mirgėjo Kinija. Pakeliui į viešbutį, važiuodami per niūrų ir visai nesvetingą miestą, svečiai nepastebėjo nė vienos parduotuvės ar restorano, vien tik beveidžius biurų pastatus ir blokinius gyvenamuosius namus su apsilupusiais sienų dažais.

Slegianti atmosfera atsispindėjo ir vietos gyventojų veiduose. Praeiviai su prie krūtinių prisegtais Kim Jong-ilo ar jo tėvo Kim Il-sungo ženkliukais ėjo gatvėmis ir važiavo dviračiais lėtai, beveik kaip zombiai, nepakeldami akių. Niekas nesišypsojo. Autobuso lange pastebėję užsieniečius, daugelis įsistebeilydavo į juos lyg į ateivius.

Iš Sineidžu „verslininkus“ traukiniu nuvežė į sostinę Pchenjaną. Kelionė truko apie šešias valandas. Visą tą laiką žurnalistai pro langus stebėjo begalinius ryžių laukus, kuriuose dirbo žmonės, iki kelių stovėdami vandenyje. Kai pro šalį važiuodavo traukinys, jie atsitiesdavo ir lydėdavo jį akimis. Britų žurnalistai mojuodavo jiems rankomis, bet nė karto niekas jiems nepamojavo atgal.

Pro šalį skriejo kaimai ir maži miesteliai, bet, nepriklausomai nuo jų dydžio, kiekvieną jų puošė milžiniški Kim Jong-ilo, Kim Il-sungo ar iš karto jų abiejų gigantiški iš mozaikų sudėlioti portretai. Net pačiose atokiausiose vietose buvo galima pamatyti abiejų lyderių monumentų ar paminklų valdančiosios Darbo partijos garbei.

Dangoraižis - spąstai

Pchenjane atvykėliai buvo apgyvendinti viename iš dviejų viešbučių, kuriose galima įsikurti turistams – 47 aukštų dangoraižyje „Yanggakdo“ to paties pavadinimo saloje už dviejų kilometrų nuo centro. Dar prieš atvykstant į viešbutį „verslininkus“ įspėjo, kad jų kambariuose bus pasiklausoma. „Yanggakdo“ ypatingas tuo, kad iš salos neįmanoma patekti į miestą, nepastebėtam vietos valdžios. Vienintelis tiltas saugomas ginkluotų sargybinių.

Kol Šiaurės Korėjos gidai registravo svečius, žurnalistai laukė monumentaliai apstatytame fojė ir su siaubu žiūrėjo į gigantišką vėžlį, besikapanojantį akivaizdžiai jam per mažame akvariume. Juos apgyvendino viršutiniame, 47 aukšte. Pastate iš viso yra šeši liftai, bet nė viename jų nėra penktojo aukšto mygtuko. Pagal oficialią versiją, ten gyvena aptarnaujantis personalas, bet, pasak gandų, iš ten režimo agentai šnipinėja apsistojusius viešbutyje.

Kiekviename viešbučio numeryje yra televizorius, bet rodomos iš principo vien propagandinio pobūdžio programos. Ištisas valandas eteryje sukasi kadrai, kaip naujasis šalies lyderis Kim Jong-unas stebi karinius pasirodymus. Tūkstančiai paprastų Šiaurės Korėjos gyventojų kiekvieną dieną pagerbia gruodį mirusio Kim Jong-ilo atminimą. Kiekvienas jo vardo paminėjimas jiems išspaudžia sielvarto ašaras.

Žurnalistai stebėjo, kaip prie milžiniškos Kim Jong-ilo skulptūros, pastatytos po jo mirties šalia paminklo jo tėvui Kim Il-sungui, atveža „gerbėjus“, visų pirma moksleivius, kurie jam po kojų deda plastikines gėles. Jų pavyzdžiu pasekė ir žurnalistai, pasufleravus gidui. Gidas uždraudė fotografuotis atsistojus arti paminklo – jeigu kuri nors „kūno dalis“ nepateks į kadrą, tai bus laikoma „dideliu įžeidimu“.

Alus, mėsainiai ir „bitlai“

Viešbutyje yra barai, kuriuose daugiausia parduodamas buteliais vietos gamybos šviesus alus. Žurnalistai pripažino, kad alus, jų nuostabai, buvo geras. Barmenai kategoriškai atsisakė arbatpinigių, o grąžą gali atiduoti kramtomąja guma. Britai taip pat nustebo sužinoję, kad Pchenjane yra greitojo maisto restoranų, kur gaminami „priešiškų Vakarų“ gyventojų mėgstami mėsainiai ir picos.

Bet, kitaip nei alus, Šiaurės Korėjos mėsainiai, kurie, kaip tvirtino gidas, gaminami tiksliai pagal originalią receptūrą, žurnalistams paliko siaubingą įspūdį. „Vienas Dievas žino, kokia tai buvo mėsa, bet tai tikrai nebuvo jautiena“, - rašo žurnalistai.

Pažintis su „Pchenjano kultūra“ žurnalistams prasidėjo nuo centrinės bibliotekos, kur, gidų teigimu, saugoma daugiau kaip 25 mln. knygų. Jeigu tai tiesa, Šiaurės Korėja gali pasigirti turinti didžiausią pasaulyje biblioteką.

O tada jų laukė savotiškas kultūrinis šokas – apžiūrinėjant fonotekos patalpas, vienas iš gidų išdidžiai uždėjo „The Beatles“ diską ir pradėjo kartu dainuoti jų „Yellow Submarine“. Visi trys gidai prisipažino mėgstantys „bitlų“ muziką, tačiau nė vienas iš jų nebuvo girdėjęs apie tokius muzikantus, kaip Johnas Lennonas, Ringo Starras, Paulas McCartney ar George'as Harrisonas. Bet „The Beatles“, jie dar žinojo Michaelą Jacksoną, tačiau buvo sukrėsti sužinoję, kad jis mirė.

Prabangus metro - turistams

Kaip ir visus užsieniečius Pchenjane, britų žurnalistus pavežiojo metro. Tai vienas iš įspūdingiausių metro pasaulyje – aplink auksas ir krištolas, sienas puošia išties gražios freskos, paveikslai ir mozaikos. Visa tai ryškiai kontrastuoja su paprastų sostinės gyventojų gyvenimo būdu – šie gyvi iš esmės tik ryžiais ir bulvėmis.

Teigiama, kad Pchenjano metro sudaro dvi linijos ir 17 stotelių, tačiau iš tiesų, panašu, stotelių viso labo trys, o važiuoti žaliais ir raudonais vokiškais traukiniais, kurių vagonus vis dar puošia vokiški grafičiai, gali sau leisti tiktai partinis elitas, nes paprastiems gyventojams tai ne pagal kišenę. Kalbama, kad, kai gidai metro rodo užsienio turistams, į jį suvaromi specialiai pamokyti statistai, kad vaidintų dalykiškų verslininkų minią.

Šie gandai gali turėti pagrindą, nes paprastiems šiaurės korėjiečiams tenka ne gyventi, o stengtis išgyventi. Šitie žmonės dirba, bet negauna atlyginimo, gyvena ankštuose butuose su nemokama elektra, kuri nuolat atjungiama 11 val. vakaro. Užtat vadų skulptūros visada ryškiai apšviestos. Tokie miestai, kaip Pchenjanas, neturi automobilių spūsčių problemos, nes niekas negali įsigyti automobilio. Užtat tuščiomis gatvėmis važinėja žydri mikroautobusai su megafonais, iš kurių monotoniškai kartojama frazė: „Dirbkite daugiau.“