Šiaurės Korėja siekė tapti klestinčia tauta su šūkiu: valgykime du kartus per dieną! (III)

„Veiskime daugiau neršiančių žuvų!“, „Laikydamiesi partijos nurodymų, veiskime daugiau ožkų, sukurkime daugiau ganyklų!“, „Auginkime daugiau saulėgrąžų!“, „Valgykime du kartus per dieną!“ Tokiais propagandiniais šūkiais Šiaurės Korėja siekė tapti klestinčia tauta.

Apie Š. Korėjos valstybės politiką ir
šiurpų uždariausios pasaulio šalies
žmonių gyvenimą pasakojama spalio
pradžioje Lietuvos knygynuose
pasirodžiusioje knygoje „Pabėgimas iš
lagerio Nr. 14“. Tai tikrais faktais paremta lageryje gimusio ir iš jo
pabėgusio Šino Dong-hyuko istorija,
kurią pasauliui pristatė JAV žurnalistas
Blaine Harden. Pateikiame ištrauką iš leidyklos
„Eugrimas“ išleistos knygos.

Iš skyrelio „Darbo žmogus“

Maistą į darbo vietą kasdien atveždavo
traktoriais. Tai buvo smulkintų
kukurūzų krūvos ir garuojantys kopūstų
sriubos katilai. Šinui sukako penkiolika, jis dirbo kartu
su tūkstančiais kitų darbininkų. Buvo
1998-ieji, jie statė Taedongo upės, kuri
susiliečia su pietine Lagerio Nr. 14 siena,
hidroelektrinės užtvanką. Pastatyti
reikėjo pakankamai skubiai, kad triskart per dieną būtų užtikrintas vergų-
darbininkų skrandžių turinys.

Prižiūrėtojai leido darbininkams –
maždaug penkiems tūkstančiams
suaugusių kalinių ir keliems šimtams
mokinių iš lagerio pagrindinės
mokyklos – gaudyti žuvį bei varles iš
upės. Pirmą kartą gyvenime Šinas visus metus gerai maitinosi. Šiaurės Korėjos vyriausybė nusprendė,
kad lageriui su visa jo aukštos įtampos
tvora, gamyklomis, dideliais kiekiais
kepančiomis karines uniformas, stiklo
gaminius bei cementą reikia patikimo
vietinio elektros energijos šaltinio – ir greitai.

„Ei! Ei! Ei! Krenta! Krenta!“ – šaukdamas
perspėjo Šinas. Jis tempė šlapio betono
plokštes brigadai, kol pastebėjo, kad
šviežiai išlieta betono siena suskilo ir
buvo begriūnanti. Aštuonių žmonių
brigada po ja buvo bebaigią lieti kitą sieną. Jis šaukė taip garsiai, kaip tik
galėjo. Tačiau buvo per vėlu. Visi darbininkai – trys suaugę kartu su
trimis penkiolikos metų mergaitėmis ir
berniukais – buvo žuvę. Keli –
neatpažįstamai sutraiškyti. Atsakingas
prižiūrėtojas po nelaimės darbų
nesustabdė. Pamainos pabaigoje jis tiesiog nurodė Šinui ir kitiems
darbininkams atsikratyti kūnų.

Šiaurės Korėjos kalnai yra išraižyti
didelių ir mažų sraunių upių. Jų vandens
galios potencialas toks, kad
devyniasdešimt procentų elektros
Korėjos pusiasalyje prieš pasidalijimą
buvo gaminama Šiaurėje. Tačiau Kim šeimos valdymo metais
Šiaurės Korėjos valdžia nesugebėjo
sukurti ar išlaikyti nacionalinės
energetinės sistemos, susijusios su
hidroelektrinėmis užtvankomis, kurių
daugelis yra nuošaliose vietovėse. Sovietų Sąjungai nustojus tiekti pigų
mazutą, XX a. paskutiniajame
dešimtmetyje miestuose įkurti nafta
varomi generatoriai springčiodami
užgeso. Didesnėje šalies pusėje užgeso
šviesos. Didžiąją laiko dalį jos vis dar nedega.

Korėjos pusiasalio palydovinėse
nuotraukose, darytose naktį, tarp
Kinijos ir Pietų Korėjos matyti juoda
skylė. Šalyje nėra pakankamai energijos
netgi apšviesti Pchenjaną, vietą, kur
valdžia bando lepinti elitą. 2008 m. vasarį, kai trim dienoms ir dviem
naktims atkeliavau į Pchenjaną kaip
didelės užsienio žurnalistų,
nušviesiančių Niujorko filharmonijos
pasirodymą, delegacijos narys, valdžia
sugebėjo uždegti šviesas kone visame mieste. Orkestrui ir spaudai palikus
miestą, užgeso ir šviesos. Suprantama, kad nedidelių ir vidutinių
hidroelektrinių, galinčių aptarnauti
vietos pramonę ir daugiausiai statomų
rankomis, statyba yra prioritetas nuo
pat dešimtojo dešimtmečio. Sunkiųjų
darbų įkarštyje jų buvo pastatyta šimtai.

Be to, kad atitolina šalies ekonomikos
žlugimą, užtvankos žavi šalį valdančią
šeimą ideologiškai. Pasak hagiografų,
Kim Il Sungo (Kim Ir Seno) svarbiausias
intelektualinis pasiekimas – nuostabioji
jo juche idėja – pabrėžia, kad nacionalinis pasididžiavimas yra greta
savarankiškumo. Štai kaip tai paaiškino
Didysis lyderis: Įkurti juche, trumpai tariant, reiškia būti
revoliucijos ir savo paties šalies
pertvarkos šeimininku. Tai reiškia tvirtai
laikytis nepriklausomos pozicijos,
atmesti priklausomybę nuo kitų,
pasitelkiant savo paties smegenis, tikint savo paties jėgomis, demonstruojant
revoliucinę savarankiškumo dvasią,
taigi bet kokiomis aplinkybėmis
sprendžiant savo pačių problemas,
patiems už jas atsakant

Žinoma, nei vienas iš šių dalykų nė iš
tolo nėra įmanomi tokioje prastai
valdomoje šalyje kaip Šiaurės Korėja. Ji
visada buvo priklausoma nuo kitų šalių
vyriausybių šalpos ir jei jos netektų,
Kim dinastija tikriausiai žlugtų. Net geriausiais metais šalis negalėjo
prasimaitinti. Šiaurės Korėja neturi
naftos, o jos ekonomika niekada
negalėjo generuoti tiek lėšų, kad galėtų
pasaulio rinkoje nusipirkti pakankamai
kuro ar maisto. Be kinų pagalbos, kai jie privedė JAV ir
kitas Vakarų šalių pajėgas prie
aklavietės, Šiaurės Korėja būtų
pralaimėjusi Korėjos karą ir išnykusi
kaip valstybė. Iki dešimtojo
dešimtmečio Šiaurės Korėjos ekonomika didžiąja dalimi priklausė nuo Sovietų
Sąjungos dotacijų. Nuo 2000 iki 2008 m.
Šiaurę rėmė Pietų Korėja – šitaip nusipirkdama šiek tiek taikaus
koegzistavimo laiko, – ji dideliais
mastais besąlygiškai teikė tokias
dovanas, kaip trąšos ir maistas, taip pat
dosniai investavo.

Nuo tada Pchenjanas vis labiau priklausė nuo Kinijos dėl lengvatinės
prekybos, pagalbos maistu ir degalais.
Iškalbinga detalė, rodanti didėjančią
Kinijos įtaką, yra tai, kad likus keliems
mėnesiams prieš oficialų Kim Jong Uno
(Kim Čen Uno), kaip pasirinkto Kim Jong Ilo įpėdinio, iškilimą 2010-aisiais,
ligotas vyresnysis Kim dukart keliavo į
Pekiną, kur, diplomatų teigimu, prašė
Kinijos palaiminti jo valdžios perdavimo
planą. Nepaisydama tikrovės, Šiaurės Korėja
kovoja dėl savarankiškumo, kuris yra
itin išreklamuoto tikslo iki 2012 m., t. y.
iki Kim Il Sungo (Kim Ir Seno) šimtųjų
gimimo metinių tapti „didžia, klestinčia
ir galinga tauta“, sine qua non*. Šiai fantastiškai pabaigai vyriausybė
reguliariai samdo mases žmonių,
turinčių atlikti apgailėtinas užduotis,
nuo galvos iki kojų apsirengus
drabužius su iškilmingais šūkiais.
Propaganda gali būti pakankamai kūrybiška: badmetis buvo pakrikštytas
„Sunkiuoju žygiu“, patriotine kova,
kurią laimėti šiaurės korėjiečius skatino
įkvepiantis šūkis: „Valgykime du kartus
per dieną!“

2010-ųjų pavasarį, kai vėl katastrofiškai
trūko maisto, vyriausybė pradėjo
didžiulę kampaniją „atgal į ūkius“,
siekdama, kad miestų gyventojai keltųsi
į kaimus ir augintų javus. Šie žmonės
turėjo tapti ilgalaikiu pastiprinimu „ryžių auginimo mūšyje“ – kasmetinėje
kampanijoje, kurios metu biurų
darbuotojai, studentai, mokiniai ir
kareiviai pavasarį dviem mėnesiams, o
rudenį dviem savaitėms išsiunčiami į
kaimą. Žiemą miestuose gyvenantiems žmonėms pavedama kaupti savo (o taip
pat ir kaimynų) išmatas pavasario
sodinimui. Kitos skubios patriotinės užduotys, ties
kuriomis šiaurės korėjiečiai skatinami
suremti pečius, buvo „Veiskime daugiau
neršiančių žuvų!“, „Laikydamiesi
partijos nurodymų, veiskime daugiau
ožkų, sukurkime daugiau ganyklų!“ bei „Auginkime daugiau saulėgrąžų!“ Šių
raginamųjų kampanijų sėkmė, geriausiu
atveju, buvo banguojanti, ypač jei ji
susijusi su labai nepopuliariomis
valdžios pastangomis privilioti
miestuose gimusius žmones lenkti nugaras ūkiuose. Bus daugiau.