Įmanoma ar neįmanoma

Keista ši mano pasakojimo apie Romualdo Rakausko fotografijų ciklus „Sąskambiai“ ir „Užuovėja“ įžanga. Tegu. Kitokios negirdėjau, kada lietuviškosios fotografijos klasikas kibių akių vedamom kibiom rankom dėstė, regis, ant ilgo minkštasuolio standaus popieriaus (maždaug A4 formato) stačiakampius, iš kurių žvelgė, rymojo, tylėjo, klausėsi, švietė, niaukėsi, niro mano akiplotin veidai, pastatai, inversinėm juostom perkirstas dangaus skliautas, rieduliai, pievos, medžiai, o juos bemat užklojo žarijom žėrintis laukas – tulpės? aguonos? Nusileidę žemėn pamėnai?

Mačiau, kad Romualdas ir šiais darbais neatsitraukia nuo epo erdvės, neatsitraukia nuo pastovaus, jau pirmųjų kūrybos žingsnių saugomo ir gilinamo įsitikinimo, kad teigimas, jog be destrukcijos materialusis pasaulis yra tiktai tingiai kintanti, efemeriška, prižeminta pasaulio užuomina, – vienpusiškas ir lėkštas. Materija, realusis pasaulis taip pat beprotiškai aistringi, veržlūs, melancholiški, svetimėjantys ir siekiantys bendrumo. Jis žiaurus, ir tai, ką vadiname gailestingumu, yra vien atokvėpio akimirkos. Realusis pasaulis toks pat paslaptingas ir sugestyvus tiems, kurie kliaujasi ne vien atsitiktinumais.

* * *

Man atrodė, kad Romualdo kvietimas užsukti jo dirbtuvėn ir bent užmesti akį, ką ruošia būsimai savo darbų parodai, nebuvo atsitiktinis. Jau kurį laiką tūnojau būsenose, kurias vieną po kitos vedė manin priešinimasis naujam žinojimui, kad kiekviename mūsų tiksinti pragaro mašina, galinti pasmerkti piktybiniam nuosprendžiui, yra ne kas kita, kaip genomo, tai yra chromosomų, saugančių paveldo informaciją, struktūriniai kitimai.

Malignizacija (piktybiškumas) – organizmo savižudybei stebėtinai stropiai ruošiama. Gyvybė ilgą laiką nesuvokia, kas vyksta: piktybiškumas taip rūpestingai aprūpinamas tūkstančiais kapiliarų, taip dosniai ton tamson metamos gerosios ląstelės (taip pat kraujo ir limfos), taip veikliai vyksta šimtai biocheminių reakcijų, kad atrodo, jog visomis priemonėmis stimuliuojant piktybės ląstelių dauginimąsi yra užgydoma pavojinga žaizda.

Taip ir yra. Medikai žino, kad susižeidus kraujo ląstelės – makrofagai, granulocitai ir trombocitai – ima gaminti citokinus, skatinančius ląstelių augimą, kad būtų uždengta žaizda. Signalas tokiam aktyvumui – mirusios ląstelės žaizdos paviršiuje virpesiai (išnykimo atodūsis).

Yra dar dezoksiribonukleino rūgštis, kurioje užkoduota genetinė informacija. Jei, tarkim, radiacija pažeidžia DNR molekulę, ląstelės stengiasi pažeidimą pataisyti (abiejuose dvigubos spiralės vėriniuose), tačiau ne visada pavyksta viską padaryti iki galo. Tada prasideda malignizacija, tai yra palaužiamas ląstelių genetinis tvarumas, žaizdos gydymo sistema vis aktyvina ląstelių dauginimąsi – siunčiama parama žudikui. Ir jis siautėja. Taip atrodo egzistencinė destrukcija. Malignizacija – destrukcijos viršūnė.

* * *

Atvykdavau ligoninėn blankstant dienai, koridoriuose slaugutės stumdavo vežimėlius su vakariene ir vaistais, vienur kitur šmėstelėdavo gydytojo siluetas – jį atpažindavau iš blausesnio šešėlio. Koridorių nišose, kur stūksodavo juodos televizorių dėžės ir sausai šiušendavo augalai, panašūs į tremtyje nusigalavusias palmytes, kartais tyliai sėdėdavo dryžuotais chalatais apsisiautusios susigūžusios būtybės, atrodo, slėpdamosios ne tik nuo geltonos koridoriaus šviesos, bet ir nuo savęs.

Stengdavausi žengti minkštai, vis didėjant jutimui, kad viskas, ką šią akimirką turiu, yra kiaurai asmeniška, smulku ir nereikšminga. Ir neįgalu. Asmeniška todėl, kad esu čia svetimas, atskiras, nestumtelėtas abiejų dvigubos spiralės vėrinių į klastingą savisaugos stropumą, galintį virsti savižudžio stropumu.

Smulku ir neišmintinga todėl, kad čia esančiųjų pranašumas – man nepakeliama santarvė su baime, santarvė, tampanti nebylia ramybe.

* * *

Sesuo mane sutikdavo skaudžia šypsena, bandydavo atsisėsti ir sustingdavo išgirdusi švelnius trakštelėjimus trupant šonkauliams. Tas garsas persekioja ir šiandien ir ragina – vis nuožmiau ir nuožmiau: nedelsk, bent užčiuopk lyg aklasis, kas vis dėlto mes esame! Nejaugi esame tik kintančių naujų žinojimų sąnašynas, tik pragaro mašinos įmautė? Nejaugi kuo toliau, tuo įnirtingiau ir ciniškiau būsime apgaudinėjami, kad vyksta lemtingos grumtynės už gyvybę, kai tuo pat laiku suklaidinta gyvastis jau neatskirs gyvybės nuo mirties, juoba kad mirties tvėrimas bus ne mažiau įdomus, kaip ir gyvenimo?

Abiejuose R. Rakausko nuotraukų cikluose (pagalvojau – epuose) slypėjo rami galia, kurią pavadinau kilnia ir ramia realybės galia. Šis žmogus nesibodėjo realybės, nežemino jos ir neniekino, suvokdamas, koks pašaukimas yra budėti jos viduje ir nesujaukti jos dėsnių. Maža to: jis nesumenkino šiandienos, neperkėlė savo darbų prasmės būsimiesiems – galbūt įžvalgesniesiems ir imlesniesiems, sėkmingiau, talentingiau įvertinusiems kūrybinius stereotipus, įtakingiau atradusiems asociacijų, raiškos kitimų erdves. Jis nepameta galvos dėl vertinimų, šypsosi girdėdamas plepėjimus, kad svarbiausia – būti artimam ir suprastam būsimųjų.

* * *

Jis žino, kad neįaugęs dabartin, nesupratęs šiandienos, būsimųjų, bus aplenktas kaip nieko neslepianti, nieko neatverianti griova, kliudanti tikrumui ir aiškumui. Išlikimas ir išlikimo prasmingumas laiko begalybėje jo nekankina, kūrybos buvimas ar nebuvimas po dešimtmečio ar šimtmečio jam nerūpi. Mados – taip pat. Kiek pastebėjau, R. Rakausko dėmesį sulaiko tik mokyklos, ypač tos, kuriose talentas varžosi su talentu ir toje kilnioje savo negailestingumu dvikovoje laimima giluminė kasdienybės poetika ir meistriškumas.

Mudu nesiaiškinome, kas apskritai yra modernizmas ir jo mutacijos įvairiose kūrybos srityse. Įeidamas į jo „Sąskambių“ ir „Užuovėjų“ erdves, neužtikau prikišamai, per išniekinimą ar pažeminimą išdarkytos realybės ir spiečiaus metaforų vienoje nuotraukoje, viename pirmojo nuotraukos plano šešėlyje. Neužtikau ir atsainaus, nuvertinančio žvilgsnio.

R. Rakauskui modernizmas pirmiausia yra išmintingos valios veiksmas, iš naujo įvertinant įprastus dalykus, kad ir kokie jie būtų – turintys klasikos aurą ar juokdario kepurę su bronziniais kankolėliais. Išmintingos valios veiksmas, kuriame iškart pajunti kūrybinę įtampą.

Be talentą ugdančios kūrybinės įtampos kibirkščiavimo likę daugelio modernistų darbai dėsningai tampa psichopatologų objektais.

* * *

Sesuo vieną vakarą nenusišypsojo mane sutikdama, neatsakė į pasveikinimą, vien pašnibždom paprašė: paguosk mane...

Nemokėjau jos guosti, nes niekas manęs neguodė tame pasaulyje, kur žmogžudžiai ne tik žiauriai demonstravo savo žiaurumo pranašumą prieš Dekalogą ir atsiklaupusią, pasigailėjimo savo vaikams prašančią Motiną, bet ir teigė, kad vien šėtonišku negailestingumu gali būti tobulinamas gyvenimas.

Niekas manęs nemokė guosti, tad vien glosčiau Sesers vėsią, sunkią, akmenėjančią galvą, pats akmenėdamas ir vis prašydamas Visagalinčiojo, kad kiaurai veriančiai kančiai neleistų tvirtinti, jog niekas šiame pasaulyje negali mūsų paguosti.

* * *

Neteigiu, kad naujuose R. Rakausko darbuose mane iškart pasiekė netikėtas įspūdis: taip paprasta, kad net elementaru. Kodėl menininkas tiki patiklia, šmėklomis, siurrealistiniu siautėjimu, grėsmingomis grimasomis nevirstančia realybe? Kodėl jis gina tikrovę nuo priešiškumo ir įtarinėjimų, kad vadinamoji kasdienybė nežengia toliau monotonijos ir primityvėjančių pasikartojimų?

Pirmiausia todėl, kad šio menininko estetikoje nėra grėsmės žavesio, nėra realybės apraiškų, neapgaubtų jausmo, kartais santūraus ar net užsislėpusio nutylėjimuose, kurie yra potekstės. Jis nenori potyrius klastoti per išradingą kostruktyvistinę alchemiją, nors kai kuriais tikrovės elementais „Užuovėjų“ cikle sužaidžia kaip kostruktyvistas (žvilgtelėkite į sankryžų paraleles žemėje ir danguje arba skverbimosi erdvėn vektorius (aukštyn ir žemyn), kur medžio išplėšta žaizda akmenyje ir žaibo išdeginta žaizda medyje yra iš to paties mito).

Kažin ar R. Rakauskas tiki, kad jo darbai yra tik realybės interpretacijos, optikos užsklęstos apdairiai paruoštoje vietoje (spąstuose) ir dar apdairiau išplukdytos ryškaluose iki A 4 formos stačiakampių lakštų. Tačiau žino, kad jo kūryboje yra man labai svarbus dėmuo – guodimas. Tai ne fatalisto raminimas: susitaikyk, nes viskas seniai nulemta ir bet kuris maištas nuvertinant, išniekinant, atmetant, prakeikiant ar apsimetant taip pat visagaliu gali bet kurią akimirką virsti nykiu farsu.

Tai yra žmogiškumo apsėstojo galia liudyti ir ginti žmogiškumo tikrumą. Žmogiškumo amžinumą. Žmogiškumo gebėjimą tikėti mūsų bendrumu. Net skiriantis ar išnykstant žemiškųjų formų pasaulyje – tikėti mūsų bendrumu.

* * *

Koks švelnus, guodžiantis, jautrus ir gražus tas žmogiškumo bendrumas „Užuovėjų“ nuotraukose... Fonas, antrieji planai su architektūriniais, inžineriniais, gamtovaizdiniais ženklais atsitraukia ir laiką liudija veidai. Liudija ramiai, nepabrėždami liudijimo svarbos, guodžiamai. Taip tiesą liudija tik teisieji. Ir beveik nesvarbu viskuo, kas tau patikima, tikėti. Svarbiausia – žinoti, kad yra liudijančiųjų tiesą. Ir jausti, pastebėti, pačiam sukelti tuos virpesius tarp žvilgsnių, prisilietimo, nuostabos, kad vis dėlto yra, ko neįmanoma išniekinti ar paversti destrukcijos beprotybe.

* * *

Jaučiau, kad R. Rakausko kūryboje susidūriau su man brangia savybe – realybės poetine galia, susijusia ne tiek su stiliumi, tradicijos pavidalais, raiškos atsargomis, kiek su pasitikėjimu savo pašaukimu, realybe, užsibrėžiamų tikslų rimtumu, atidumu (čia ir prasideda metafizika) kiekvieno egzistencinei tragikomedijai – kaip išbandymui, ko esame verti.

Buvau kurį laiką sutrikęs stebėdamas veidus „Užuovėjose“ – jie atsidengdavo jau ne per R. Rakausko optikos patikimumą ir neklystančią menininko intuiciją, o tiesiog per mano pastangas atrasti daugiau, nei gali vienas smalsumas, viena patirtis, vienas žvilgsnis, vienas likimas.

Liudijantis tikrus pasaulių pavidalus ir neklaidinantis dėl tikros pasaulių prigimties.

Bet juk tai neįmanoma.