Ji man pasakė: „Taip, aš nužudžiau savo vaikus“

Šio interviu laukiau dvejus metus. Tik dabar, kai Apeliacinis teismas paskelbė, kad atnaujinti A.Bružaitės-Jonaitienės bylos ir ieškoti kito jos vaikų žudiko nėra pagrindo, pokalbis įvyko.

Robertas Krikštaponis, buvęs Lietuvos kriminalinės policijos biuro nusikaltimų tyrimo 1-osios valdybos nužudymų tyrimo skyriaus vyriausiasis tyrėjas, yra tas žmogus, kuriam A.Jonaitienė prisipažino: „Tai aš nužudžiau savo vaikus“.

Demaskuoti žudiką tyrėjui R.Krikštaponiui ir jo kolegoms prireikė tik septynių dienų. Iš tikrųjų – dar mažiau. Žudikės vardą tyrėjas žinojo jau po dienos. Kaip buvo tiriama ši išskirtinė byla, dėl kurios iki šiol tebeverda aistros?

Po tyrimo grįžo tylėdami

2007 metų balandžio 6 dieną iš Šiaulių į Vilnių pajudėjo automobilis.

Jame sėdėjo du vyrai: nužudymų tyrimo skyriaus viršininkas Darius Žukauskas ir šio skyriaus vyriausiasis tyrėjas R.Krikštaponis.

Praėjus lygiai dviem savaitėms po įtempto darbo vaikų nužudymo vietoje pareigūnai iš komandiruotės grįžo namo.

Lietuvą sukrėtęs nusikaltimas – brolių Manto ir Tomo nužudymas – buvo atskleistas. Tačiau džiaugsmo nebuvo.

Už lango – dar pavasario spalvų nesušildyta žemė, dūmai, tvyrantys virš deginamos žolės.

Grįždami namo vyrai visą kelią tylėjo.

„Kalbėtis nebuvo nei jėgų, nei noro. Buvome sukrėsti“, – ir šiandien dar sunkiai valdydamas jaudulį netolimą praeitį prisimena tyrėjas R.Krikštaponis.

41 metų vyras, 20 metų tyręs žmogžudystes, – jau pensininkas. Jis neneigia, kad ši byla turėjo nemažai reikšmės, kad jis, patyręs seklys, nuspręstų palikti kriminalisto darbą ir imtųsi lengvesnės profesijos.

Bet grįžkime į tą 2007-ųjų kovo 23 dienos popietę, kai suskambo tyrėjo mobilusis telefonas.

Kūnai pakeitė spalvą

Kovo 23-ioji, penktadienis.

Žinią telefonu, kad rasti negyvi Jonaičių vaikai, R.Krikštaponis gavo popiet, kai Kauno rajone baigė tirti žmogžudystę. Užuot grįžęs į Vilnių namo, jis pasuko automobilį į Kelmę.

„Kai mes su D.Žukausku atvažiavome į Petrališkės kaimą, vaikai jau buvo ištraukti iš upės.

Iš Vilniaus atvažiavo dar šeši pareigūnai. Susisiekėme su Šiaulių ekspertais, išsikvietėme ekspertinę laboratoriją.

Pirmą valandą berniukai dar buvo be ryškesnių smurto žymių. Buvo matyti tik įbrėžimai ant kaklo. „Gal nuo šakų?“ – spėliojome.

Bet kai atvažiavo ekspertai, ant vaikų kaklų jau buvo išryškėjusios smaugimo virve žymės.

Paprastai tik ištrauktas iš vandens kūnas ima keisti spalvą.

Ant jaunėlio Tomo kaktos buvo matyti ir nubrozdinimų.

Manėme, kad jam buvo smūgiuota. Bet vėliau A.Jonaitienė paaiškino, kaip atsirado nubrozdinimai, ir tas paaiškinimas turėjo lemiamos reikšmės patvirtinant jos kaltę“, – ryškiai, tarsi viskas būtų vakar, R.Krikštaponis prisiminė tą dieną, kai išvydo nužudytus vaikus.

- Kodėl tai turėjo lemiamos reikšmės?

- Prisipažinusi, kaip nužudė pirmą vaiką, A.Jonaitienė smulkiai papasakojo, kad lipdama iš rūsio išgirdo bumbtelėjimą – berniuko kūnas nuvirto ant betoninių grindų. Ji grįžo ir vėl pasodino lavonėlį.

Jei ne ji nužudė, ar žinotų tokią detalę? Paklausta greičiausiai pasakytų – nežinau, neprisimenu. Ir tas jos parodymas yra sunkiai paneigiamas faktas.

- Kokią jūs išvydote A.Jonaitienę prie surastų vaikų kūnų?

- Ji šaukė, alpo, bet nepamačiau nė vienos ašaros.

Ir tai mums buvo keista, – prisiminė R.Krikštaponis. Nuo pirmų valandų jo neapleido įtarimas – ar tik ne motina yra žudikė?

Žiūrėjo tyrėjui į akis

Kovo 24-oji, šeštadienis.

Praleidę bemiegę naktį Kelmės viešbutyje, pareigūnai rytą susirinko pasitarti.

Buvo nutarta, kad R.Krikštaponis nuvažiuos į Jonaičių namus pasikalbėti su A.Jonaitiene.

„Ne tam, kad gautume informacijos.

Norėjosi profesionalia akimi pasižiūrėti ir įvertinti, ar ji galėtų būti žudikė“, – sakė tyrėjas.

Namai buvo pilni giminaičių. V.Jonaitis nusivedė atvykusį tyrėją į galinį kambarį, pasodino stalo gale, pats prisėdo jam iš dešinės. Netrukus atėjo ir A.Jonaitienė.

- Ji atsistojo prieš mane ir žiūrėdama tiesiai į akis nuosekliai dėstė, kaip dingo vaikai.

Ji prisiminė laiką minučių tikslumu, kiek litų ir centų vaikams davusi.

Per 20 darbo metų sutikau daug žmonių, netekusių artimųjų. A.Jonaitienė tikrai elgėsi ne kaip skausmo palaužta motina. Ji neišliejo nė vienos ašaros.

Jokia vaikų netekusi motina taip ramiai nestovės ir logiškai nedėlios sakinių. Niekada. Ji kalbėjo kaip pašalietė, žiūrėdama į akis lyg sakytų: „Nemeluoju“.

Be to, ji pati nurodė ir galimą žudiką – kažkokį kontrabandininką, su kuriuo susipažino su šeima važinėdama į Kaliningrado sritį produktų. Kalbėdama ji padarė vieną svarbią klaidą.

- Kokią?

- Policijai rašytame pareiškime A.Jonaitienė teigė: „Tomukas norėjo eiti nusipirkti jogurto“. O man pasakė: „Išsiunčiau jogurto, daviau 6 litus“.

Teisiškai, atrodytų, mažas skirtumas. Bet vis dėlto svarbus.

Išėjo tas vaikas pats ar tik norėjo išeiti? O gal vaikai niekur iš namų neišėjo?

Su tokiomis mintimis R.Krikštaponis šeštadienio pavakarę paliko Jonaičių namus.

Rasti tiesą padėjo ir lietus

Kovo 25-oji, sekmadienis.

Iki dienos pabaigos tyrėjams galutinai paaiškėjo – iš namų išeinančių vaikų niekas nematė.

Tyrėjai sužinojo viską – kiek mašinų važiavo per Petrališkės kaimą, kur, kas jose buvo. Vaikų – nė pėdsako.

„Sužinojome įdomią detalę. Mokyklinio autobuso vairuotojas, parvežęs namo iš mokyklos Mantą ir vyriausiąją Jonaičių dukterį Vaidą, prisiminė, kad Petrališkės kaime įjungė lango valytuvus – pradėjo lyti.

Maršrutinio autobuso, per Petrališkę važiavusio į Kelmę, vairuotojas irgi teigė, kad lietus prasidėjo jam tik įvažiavus į Petrališkę. Vadinasi, tuos autobusus skyrė tik kelios minutės.

Vadinasi, Mantas jokiu būdu negalėjo spėti pareiti namo, pavalgyti, persirengti ir suspėti į tą autobusą, kad nuvažiuotų į futbolo treniruotę Kelmėje.

Tad Mantas niekur iš namų neišėjo.

Tapo aišku, kad vaikai buvo nužudyti namuose. Ir tos žudikės vardą aš jau žinojau“, – šiandien atvirai sako R.Krikštaponis.

Žudiką išduoda drebulys

Sekmadienio vakarą Kelmės policijos komisaro Arvydo Spurgos kabinete analizuodami surinktą informaciją tyrėjai aptarinėjo ir žinias, gautas iš pareigūnų, apklaususių kaimynus.

Vieni jų papasakojo, kad A.Jonaitienę, užvažiavusią pas juos ieškoti vaikų, krėtė baisus drebulys.

„Galiu tiksliai pasakyti, kad po tokio nusikaltimo žmogui nevalingai atsiranda drebulys.

Tarnavau Afganistane ir nekart mačiau, kaip į žmones šaudžiusius karius krėsdavo drebulys“, – neslepia R.Krikštaponis.

Pasakodamas netolimos praeities įvykius, jis paprašo leidimo užsirūkyti.

Nors per 20 darbo metų ištirta daugybė nužudymų bylų, ši tyrėjo gyvenime liks išskirtinė, sukėlusi stiprius emocinius išgyvenimus.

Telefonas – žudiko rankose?

Kovo 26-27 dienos, pirmadienis-antradienis.

Savaitės pradžia vos nepasuko tyrimo visai kita linkme. Buvo surastas vyras, besinaudojantis nužudyto Manto mobiliuoju telefonu.

Jis vertėsi smulkia kontrabanda, važinėjo tarp Kelmės ir Kaliningrado.

A.Jonaitienės įtarimai ima tvirtintis?

- 5 valandą ryto keturiomis mašinomis apsupome jo namą, ištraukėme iš lovos, radome telefoną. Žmogus aiškino jį pirkęs.

Vežamės vyrą į komisariatą, o kita pareigūnų grupė sulaiko žmogų, iš kurio pirktas telefonas. Pasitikriname, kas jis toks. Pasirodo, dukart teistas, ką tik paleistas iš kalėjimo.

- Teko rašyti, kad vienas galimų vaikų žudikų – buvęs kalinys, gyvenantis netoliese, Kelmės apylinkėse. Ar ši versija vis dėlto turėjo teisybės grūdą?

- Turėjo, ir mes labai pykdavome perskaitę „Lietuvos ryte“ tuos straipsnius. Žmogų uždarėme į areštinę, tardėme.

Bet žudiko versija, matau, jam nelimpa, ir tiek.

Pasirodo, A.Jonaitienė, nuvežusi vaikų kūnus prie upės, grįždama išėmė iš sūnaus telefono kortelę, o aparatą numetė prie autobusų stotelės.

Čia tas žmogus, dirbęs miško kirtėju, jį ir rado, o vėliau pardavė. Bet jo paleisti negalime – visuomenė laukia žudiko, žurnalistai spaudžia. Vis dėlto pas jį rastas svarbus įkaltis.

Todėl sulaikytojo neišleidome, kad ramiai galėtume tirti toliau. Situacija buvo labai įtempta, – neslėpė R.Krikštaponis.

Alpimas – be ašarų

- Tačiau jokių tiesioginių A.Jonaitienės kaltės įrodymų jūs neturėjote?

- Neturėjome. Tik šeštąjį pojūtį. Įtarimų sukėlė ir jos alpimai be jokių ašarų.

Pats nuvažiavau į Kelmės ligoninę, kur A.Jonaitienė buvo nuvežta. Žiūrime su skyriaus gydytoju – kardiograma normali, kraujospūdis – idealus.

„Kodėl ją čia laikote?“ – klausiu. „Žinote, motina, vaikai nužudyti, toks stresas“, – atsako.

Ir gydytojai, kaip visi Lietuvos žmonės, žiūrėjo į tragediją iš tos pusės.

Bet mūsų, tyrėjų, tai nesugraudino. Teiginys, kad motina negalėjo to padaryti, mums nebuvo joks argumentas.

Įtarimus stiprino iš jos mobiliojo telefono išsiųsta žinutė meilužiui Nerijui ir tas jos logiškas, ramus pasakojimas.

- Atrodytų, įtartina būtų, jeigu pasakotų nelogiškai?

- Atvirkščiai. Žmogus, praradęs vaikus, negali būti toks logiškas. Jam galvoje tikrai viskas maišytųsi.

V.Jonaitis elgėsi daug natūraliau. Tai padėdavo mums, tai aprėkdavo, grasindavo iškviesti žurnalistus.

Visai suprantama emocinė būsena.

Griežta ir valdinga

- Jūs nuolat kaip vieną pagrindinių A.Jonaitienės kaltės įrodymų minite jos pasakojimo logiškumą. Bet gal tai tik rodo jos tvirtą būdą?

Jei vaikus nužudė ne ji, o labai artimas jai šeimos žmogus, suprantama, kad ji ir pasakoja apie nusikaltimą taip, lyg ne ji būtų nužudžiusi. Jeigu ji matė nusikaltimą, nesunku buvo viską sudėlioti pagal valandas.

- Mes jau tuomet tyrėme dabartinę A.Jonaitienės iškeltą versiją, kad žudė kitas artimas žmogus. Tą žmogų prokurorai apklausinėjo po 4-5 valandas.

Įtarimai atkrito. Tvirtai žinau – tai neįmanoma.

Dabar A.Jonaitienė pateikė tik versiją apie kitą žudiką, bet ne naują nužudymo schemą.

- Iki šiol šia byla besidomintiems žmonėms įtartina, jog A.Jonaitienės po pietų pasiųsta miegoti 15-metė dukra taip užmigo, kad net negirdėjo, kas vyksta laiptų apačioje, koridoriuje. O gal neužmigo?

- Reikėtų žinoti A.Jonaitienės būdą. Mums kaimynės pasakojo, kad ji labai griežta, valdinga, jos žodis būdavęs paskutinis. Paliepė dukteriai eiti į viršų pas mažiukus miegoti, ji ir nuėjo.

- Tad keista, kad A.Jonaitienė kentė nuolatinį A.Jonaičio smurtą.

- Bet jau tvarkė skyrybų dokumentus.

Ji ir fiziškai labai stipri moteris. Spaudėte jai ranką? Tada pastebėjote, kokia ji tvirta. Nes pasmaugti vyresnį sūnų, sportininką, reikėjo jėgos.

Todėl ir neįtikėtina, jog jos minimas asmuo būtų fiziškai pajėgęs tai padaryti.

Žudikė laidojo savo aukas

Kovo 28-oji, trečiadienis.

Šimtai žmonių lydi berniukų karstus į Petrališkės kaimo kapines, tūkstančiai vakare prigludę prie televizorių ekranų.

Širdį draskančios motinos dejonės, alpimai prie kapo duobės ir po kaimą sklandančios kalbos. Visų lūpose vienas klausimas – kas žudikas?

- Sakote, kad žinojote žudikės vardą, bet leidote jai palaidoti savo aukas? – grįžtame su tardytoju į 2007-ųjų pavasarį.

- Taip. Mes dar ją stebėjome.

- Laidotuvių procesijoje buvo daug seklių?

- Buvo, bet nedaug. Juk įrodymų pateikėte ir jūs, žurnalistai. Matėte nuotraukas laikraščiuose? Ar nors vienoje pastebėjote, kad A.Jonaitienė verktų?

Negana to, ji iš savo telefono sugebėjo išsiųsti meilužiui Nerijui žinutę, kurią mes perėmėme. Prisimenu, mūsų tyrėjų grupė sėdėjo ir diskutavo, kokia motina galėtų taip padaryti?

Sprendimas suimti – sunkus

Kovo 29-oji, ketvirtadienis.

Lietuva sukrėsta – suimta sūnų nužudymu įtariama A.Jonaitienė.

„Priimti tokį sprendimą nebuvo lengva. Turėjome pasiruošti žurnalistų, prokurorų puolimui.

Aš buvau linkęs dar palūkėti. Susisiekėme su savo viršininkais Vilniuje.

Išgirdome: „Suimkit, bet žinokit – grįšit į Vilnių arba su skydu, arba ant skydo“. Dar pasvarstėme, ką mums reikštų „ant skydo“, bet nusprendėme – suimame“, – prisimena R.Krikštaponis.

Kovo 29-osios rytą A.Jonaitienė buvo atvežta į apklausą Kelmės prokuratūroje, o V.Jonaitis su vyriausiąja dukterimi – į policijos komisariatą.

- Paklausinėjęs A.Jonaitienę 15 minučių, pasikviečiau V.Jonaitį su dukterimi ir išvykome į jų namus daryti kratos.

Norėjome laimėti laiko A.Jonaitienės apklausai. Ją toliau tardė mano kolega.

- Negi namuose nesuradote nė vieno nusikaltimo įrodymo? Pagaliau – smaugvirvės? Nebuvo atlikti ir DNR tyrimai?

- Jeigu žudynių metu namie buvo tik namiškiai, ką DNR tyrimai parodytų? Kratą atlikau aš pats.

Dalyvavo biologinių tyrimų ekspertas iš Vilniaus. Vonioje radome kraujo pėdsakų, bet jie buvo ne nužudytų vaikų.

Jonaičių miegamajame stovėjo ir dvynukų lovos.

Po jų čiužiniu radome A.Jonaitienės slėptas „Ežio“ korteles.

Taip sužinojome jos kitų meilužių telefono numerius.

- Bet meilužiai neliepė žudyti vaikų. Tad jokių tiesioginių A.Jonaitienės kaltės įrodymų neužtikote?

- Ne. Tik kai žarstėme už tvarto supiltus pelenus iš krosnies rūsyje, šalia stovintis V.Jonaitis netikėtai ištarė: „Taip ir žinojau, kad tai jos darbas“. Klausėme – kodėl? Bet daugiau jis nieko nebepasakė.

Beje, vėliau tardoma A.Jonaitienė prisipažino, kad virves, kuriomis smaugė vaikus, ji sudegino toje krosnyje.

Kaltinimas nesujaudino

Kovo 29-oji, ketvirtadienio popietė.

Po kratos Jonaičių namuose tyrėjų grupė grįžo į Kelmės prokuratūrą.

- Reikėjo A.Jonaitienei pasakyti, kad ji žudikė. Ar jums, profesionalui, tai buvo sunkūs žodžiai?

- Labai. Kelmės prokurorės net išėjo iš kabineto.

Mes pasakėme A.Jonaitienei: „Įtariame, kad jūs nužudėte savo vaikus“.

- Ją turėjo ištikti emocinis šokas?

- Turėjo. To laukėme, bet neištiko.

Ji ramiai, monotoniškai ėmė kalbėti: „Ką jūs, ne aš, kaip aš galėčiau...“

Panaudojome vieną psichologinį apklausos metodą.

Atvertėme jai Baudžiamąjį kodeksą – paskaitykite, koks straipsnis jums bus pritaikytas.

Jei žmogus nenusikaltęs, jis neskaitys. A.Jonaitienė atidžiai perskaitė.

Po to vėl ramiai ėmė pasakoti vaikų dingimo versiją.

Mano ilgametė patirtis sakė, kad motinos, tiktai vakar palaidojusios vaikus, emocinė būsena turėjo būti kitokia.

- Kas įvyko toliau, kai jūs A.Jonaitienei pateikėte kaltinimą?

- Suderinome kaltinimą su Šiaulių apygardos prokuratūra. A.Jonaitienę iš Kelmės išvežė į Raseinių areštinę, toliau nuo žurnalistų akių.

Mūsų, tyrėjų, darbas buvo atliktas.

Buvo penktadienis, praėjo lygiai savaitė nuo mūsų atvykimo. Su skyriaus viršininku D.Žukausku išvykome į Vilnių.

Žudikė prisipažino

Kovo 30-oji šeštadienis.

Užuot pailsėję po įtemptos savaitės, abu tyrėjai šeštadienį išskubėjo atgal į Šiaulius. Kas atsitiko?

A.Jonaitienė turėjo būti atvežta į Šiaulių apygardos teismą išklausyti kaltinimo.

Bet jos prisipažinimo dėl vaikų nužudymo nebuvo.

„Dar grįždami į Vilnių mes svarstėme – kaip išgauti tą prisipažinimą? Prisiminėme, kad niekuomet nematėme jos verkiančios.

Nusprendėme – turi prasiveržti jos emocijos, pasipilti ašaros, o drauge su jomis ir tiesos žodžiai. Tik kur tos moters silpnoji vieta?

Suspėjome į Šiaulių apygardos teismą prieš prasidedant posėdžiui.

Atsisėdome su A.Jonaitiene atskirame kabinete ir ėmėme kalbėtis.

Su D.Žukausku mes daug kartu dirbome, jaučiame iš pusės žodžio, kada kuriam reikia įsiterpti, pakeisti vienas kitą.

Neprisimenu to stebuklingo žodžio, nuo kurio A.Jonaitienė palūžo, ėmė verkti ir pasakė: „Tai aš nužudžiau vaikus“.

Atėjo teismo valanda. A.Jonaitienę nuvedė į posėdžių salę.

Aš kartu nebėjau, tiesiog nebebuvo jėgų. – prisiminė tas dienas R.Krikštaponis. – Teisėja paklausė jos: „Ar prisipažįstate nužudžiusi vaikus?“ A.Jonaitienė pasižiūrėjo į salėje sėdintį D.Žukauską ir pasakė: „Taip, aš nužudžiau savo vaikus“.

Žudė iš keršto vyrui

Tyrėjai į Vilnių grįžo tik dar po savaitės. Vyko įprastos teisinės procedūros.

A.Jonaitienė savo prisipažinimo nekeitė. Liko tik vienintelis klausimas, į kurį ji niekada neatsakė, – kodėl? Ir kodėl būtent tuos vaikus?

Gal atsakymą žino R.Krikštaponis?

- Manau, kad žinau. Galiu teigti, kad būtent tų berniukų nužudymas buvo kerštas vyrui V.Jonaičiui.

Su dukterimi tėvas bendros kalbos neturėjo, dvynukai – per maži.

Su paaugusiais sūnumis V.Jonaitis jau žaidė futbolą, daugiau bendravo.

O vyro A.Jonaitienė nekentė, nes patyrė nuolatinį jo smurtą. Neišsipildė jos svajonės.

Pirmą kartą Lietuvoje su psichologais atlikome didelį darbą, remdamiesi Kanados ir JAV mokslininkų tyrimais apie moteris, kurios nužudo vaikus.

Jos jau vaikystėje patyrė smurtą, vėliau – vyro prievartą, depresiją. Visa tai išgyveno ir A.Jonaitienė.

- Daug moterų Lietuvoje taip gyvena...

- Taip, bet vieną dieną A.Jonaitienė palūžo.

Manau, kad tos dienos ji nebuvo suplanavusi. Ir pati gerai nesuvokė, ką daro.

- A.Jonaitienė kreipėsi į Kelmės sveikatos centro psichiatrę. Gavo antidepresantų, ir tiek tos pagalbos. Ar ne per mažai?

- Sutinku, kad per mažai.

- Ar A.Jonaitienei skirta bausmė iki gyvos galvos jus, kaip nusikaltimo tyrėją, nudžiugino?

- Žmogiškajame teisme kartu su A.Jonaitiene teisčiau ir V.Jonaitį.

Jam skirčiau kalėjimą iki gyvos galvos, o A.Jonaitienei – gal 15 metų, – atsakė tyrėjas ir pridūrė niekada negalėsiantis pamiršti Jonaičių šeimos tragedijos.

O aš nepamiršau paklausti, ar gavo iš savo vyresnybės padėką, kai į Vilnių grįžo „su skydu“, o ne „ant skydo“?

Negavo ir nesitikėjo. Manyta, kad neetiška skirti apdovanojimą už tokio šiurpaus nusikaltimo atskleidimą.

* * *

Kriminalistikai paskyrė 20 metų

* R.Krikštaponis 1967 metais gimė Ukmergės rajone.

* 1989-1993 metais studijavo Minsko aukštosios milicijos mokyklos Vilniaus fakultete.

* 1993-1997 metais dirbo Vilniaus 5-ojo policijos komisariato, o 1997-1998 metais Anykščių policijos komisariato kriminalinės policijos inspektoriumi.

* 2000-2007 metais – Lietuvos kriminalinės policijos biuro tyrėjas, nuo 2007 metų – skyriaus vadovas.

* Nuo 2008 metų – bendrovės RST Saugos ir prevencijos departamento skyriaus vadovas.

* * *

Garsiausi demaskuoti nusikaltėliai

* 2003 metais – Vytautas Majauskas, Alytaus, Prienų, Kauno rajonuose nužudęs aštuonias moteris.

* 2005 metais – Ričardas Simaška, apdraudęs milijonu litų savo sutuoktinę ir ją nuskandinęs.

* 2007 metais – vaikžudė Alma Bružaitė-Jonaitienė.