Juozas Erlickas

Kartais rimtai svarstoma: kaip
pasikeitė lietuvis per
dvidešimt metų?
Nūnai – durnesnis, mat
technika gudresnė. Seniau
nors telefono numerius
reikėjo įsimint…

Netolimoj ateity visut viskas
bus nauja. Senoviškas liks tik
žmogus.
Aišku, ilgai taip tęstis negalės.
Žmonės turės išnykti.

Netikėliai

Santariškėse klausėm:
– Ar galima pasveikt nuo
senatvės?
– Galima, – sakė daktaras
Oleka. – Tik reikia tvirtai tuom
tikėt.
Bet žmonės nūnai viskuom
nusivylę.

Belgai domisi: kas ta juodoji
buhalterija?
Aiškinu: tai padėtis, kai
uždirbi aštuonis, už būstą
sumoki devynis, o už maistą
dešimt.
Neįprasta, bet priprasta.
Belgai pamąsto ir išvažiuoja
visai ramūs.

Jautrumas

Du politikai spoksojo į
atominės elektrinės projektą.
Vienas regėjo laimingą,
nupenėtą Lietuvą, kitas gi –
nupešiotą, ruso jodomą…
Po kurio laiko abu susitiko
beprotnamyje.
Nerodykim aniems tokių
dalykų! Težiūri gyvenimo
būdus su savo veidų
projekcijom ir dvarų
išklotinėm.

Mintys apie reiškinius,
pranašaujančius, kad
nieko nereiškiam

Apie tai, kas svarbiausia

Vėl surūgę veidai. Vėl
pasaulio pabaiga neįvyko.
Žmonės pasipiktinę. Juk tas
pats buvo ir
dutūkstantaisiais! Kiek galima tyčiotis?

Kas gi rengia pasaulio
pabaigas? Kas už tai
atsakingas? Į kieno kišenes
nuplaukė pinigai?
Surasti kaltus ir nubausti!
Naivuolių šnekos… Ar bent
įsivaizduojat, kokios lėšos
tokiam renginiui skirtos?
Jei teisingai pasidalyta – kaltų
neberasi.

Laimės laidas

Kaimynas kalbėjo:

– Prieš Naujuosius apžvelgiau
gyvenimą ir pamačiau, kad
daug daugiau galėjau
padaryt…
– Bet nepadarei! – guodėm.
Kai išmoksim džiaugtis tuom,
kas nepadaryta, būsim daug
laimingesni.

Laukiamasis

Visados laukiu Naujųjų. Viskas mano gyvenime bus kitaip, viską aš darysiu naujai!
Bet jau sausio pirmąją viskas
nueina po senovei.
Tad sausio antrąją vėl imu
laukti Naujųjų…
Smagu, kai yra ko laukt.

Ar lapkritis
reikalingas, jei trukdo
Kalėdoms?

Tai bus pagerinta

Prisimenu, ėjau balsuoti,
vildamasis parduoti savo
balsą. Namie aš seniai
bebalsis. Visuomenėj irgi… O
pinigas pravers…
Maniau, jau prie durų pasitiks
minios pirkėjų. Deja…
Todėl palypėjęs ant urnos
šaukiau:
– Aš turiu balsą!
– Susikišk jį sau į subinę, –
pasiūlė kažkoks rimtas
veikėjas.
– Kad toj vietoj balsų ir taip
netrūksta, – paaiškinau. –
Dažnai ten girdėt diskusijos. O
būna, driokstels griežtai koks
lyderis… O kartais
beprasmiškai burbuliuoja
opozicija… Pagaliau, argi
mūsų brangūs pavasario
balsai tik tokiai vietai betinka?
– ir ūmai pasijutęs patriotas
esąs, ėmiau skardžiai rėkt: –
Ar už tai kovojome? Kur
einame?

Nežydinti vienybė

Mes įsivaizduojam, neva prieš
Kalėdas miškuose labai
linksma: visi žvėreliai tik šoka,
trypia aplink eglaites…
Iš tikrųjų yra ne taip: Lietuvos
žvėrys, kaip ir Lietuvos
žmonės, žiemą sušalę,
suvargę… Ne šokiai jiems
galvoj.
Kai tai suprasim, lengviau
mums bus.

Be žvaigždžių

Paršliaužiu namo su draugu,
triukšmingai atsidrebiam prie
stalo – žmona nepatenkinta.
Pareinu su drauge, tyliai
sugulam į lovą – anai vėl
nepatinka.
Tikrai nebežinau, kaip įtikt.