Jurga Lūžaitė. Apie laiką sau...

Sustoti ir atsitraukti nuo pasaulio šurmulio būtina, kad galėtume pripažinti, jog pasaulis yra daugiau nei vien šis šurmulys , kada iš tiesų prarandame mums padovanotą laiką.

Iš „Laiškų plaukiantiems prieš srovę“

Nedejuosiu, kaip mes visi bėgame ir bėgame savo gyvenimuose, kartais jausdamiesi it tos voverės, įstrigusios uždarame rate, kuris gi, kita vertus, sustos, jei nuolatos jo nesuksime – nesugebėdami pakelti galvos ir apsidairyti ar tiesiog nušokti. Net ir gyvenant pakankamai įdomiai, turiningai, dirbant mėgstamą darbą, turint šeimą tokių įstrigių visiškai išvengti, matyt, neįmanoma. Bet išdrįsti atsitraukti nuo to, ką darai, ir bandyti suprasti, kas esi ir ką jauti, – gana retas dalykas šiais laikais. Nebemokame. Laiko neturime. Pažįstu žmonių, kurie nebegali būti vieni su savimi ar vieni be miesto šurmulio, televizoriaus, interneto, kažko veikimo ir įspūdžių kaupimo.

Aš noriu pakalbėti apie laiką sau, kurio dažnai pagailime – kas gi neturi nebaigtų darbų, amžinų naminių problemų ir rūpestėlių, įsipareigojimų ir atsakomybių? Bet įsisukus į šį reikia padaryti tą ir aną, privalau nueiti, nuveikti, išspręsti, rizikuojame vieną kartą stabtelėjus (kartais, jei pats nespėji to padaryti, už tave gali sustabdyti tavo kūnas, liga...) suvokti, kokioje tuštumoje esame. Arba kad nėra nieko daugiau, bet visų tų reikia ir privalu.

Sako, kad tai labai pasijunta vaikams užaugus ir palikus tėvų namus. Sako, jei gyvensite vien vaikais ir už vaikus, jiems išvykus visi bandyti slėpti tuštumos burbulai sprogs.

Pati kol kas esu dar mažų mergyčių mama, ir vis keliu sau klausimą – ar tikrai galiu leisti laiko skirti ir sau? Vienai. Juk ką tik turėjau vos ne 5 metus motinystės atostogų, kada galėjau PRISIILSĖTI sau. Tačiau kiekviena mama paliudys, kad šio gyvenimo etapo pavadinimas – atostogos – labai toli nuo asociacijų su poilsiu. Tai bene pats intensyviausias gyvenimo etapas moteriai, kada mokaisi pažinti kitą žmogų, augini asmenybę, budi 24 valandas per parą. Tampi išmaniąja derybininke ir visų dalykų žinove. O kur dar spąstai, kad kiekviena moteris turi būti supermama ir superšeimininkė. Taip, yra ne tik tai. Yra ir galybė džiaugsmo, šilumos, meilės, artumo kartu su vaiku, gyvenimo pamokų ir auginančių įkvėpimų. Tačiau ne paslaptis, kad vaikui augant, kiekvienu jo savarankiškėjimo etapu (pradėjo vaikščioti – pradėjo kalbėti – pradėjo lankyti darželį – išėjo į mokyklą – pirmą kartą vienas važiavo autobusu...), vaikas vis labiau auga į pasaulį. Auginti vaiką – tai mokytis po truputį jį paleisti ir leisti gyventi pačiam, o ne už jį.

Ne viena mama, tikiu, paliudys, kad tenka išgyventi kaltės jausmą, pagalvojus apie laiką tik sau. Ir, tiesą sakant, ne vien tik pačia paprasčiausia tiesiogine – fizine, atsiskyrimo – prasme. Mama gyvena vaikais, jų rūpesčiais, net gulantis miegoti jos galva automatiškai dar dirba ir surikiuoja daugybę praktiškų kitos dienos dalykų, o ausys viską girdi net ir kiečiausio sapno metu. Mama, man regis, yra tas žmogus, kuris turi didžiausią riziką gyventi už kitą – už savo vaiką. Juk taip paprasčiau, taip lengviau viską kontroliuoti. Ir, matyt, didžiausias gyvenimo menas – būti mama, nenustojus būti ir sau, atskirai, savimi. Atrasti laiko. Tai gali būti pavadinta ir laisvalaikiu.

Beje, ar dažnai kam nors užduodate klausimą: „Ką veiki laisvalaikiu?“ Man regis, kad tai klausimas, kurį užduodame tik mažai pažįstamiems žmonėms arba tiems, su kuriais seniai nebendravome. Artimųjų mes neklausiame, ką jie mėgsta veikti laisvalaikiu, ką jie norėtų nuveikti tokio, kas teiktų džiaugsmo. O derėtų. Gal televizoriaus žiūrėjimas kiekvieną vakarą ir maršrutas namai–darbas–parduotuvė–namai neprivalo būti vienintelis ir mėgstamiausias. Mes į daug ką linkę žvelgti kaip į savaime suprantamus dalykus. Tačiau tokių tiesiog nebūna.

Taigi – ką jūs mėgstate veikti laisvalaikiu? Jaunesiems atsakymas dažniausiai siesis su lankomais būreliais ir laiku su draugais, vyresniesiems – su mėgstamais užsiėmimais ar poilsine-pažintine veikla. Dar vyresniems – galbūt su darbu sode ar vakaru prie televizoriaus... Tačiau bet kurio amžiaus žmogui reikia to laiko sau. Su galimybe suvokti save. Kažkam gal tai – dienoraščio rašymas, kitam – pasivažinėjimas dviračiu ar šokiai, dar kitam gal – savaitė tylos ar lipimas į kalnus. Kam nors – gal tas pats laikas su vaiku, tik kokybiškesnis, užsiimant tuo, kas visiems įdomu ir smagu, o ne tik todėl, kad išgyventum dar vieną dieną. Kad pajustum, jog yra ne tik tai, kas REIKIA, bet ir kas DŽIUGINA.

Kaip tinkamai paskirstyti laiką tarp savo poreikių, darbo ir šeimos? Juk neretai mama, galvodama, kaip stipriai ji aukojasi, atsisako visko dėl vaiko, taip sukurdama jam šiltnamio sąlygas. O tik darbu gyvenant labai lengvai tampama darboholiku. Įprasta yra tapę viską susiplanuoti – nuo to, ką veiksi šiandien, iki – kur atostogausi arba kokius būrelius lankys vaikai. Kasdien planuojame, ką turime padaryti, o vakare vis tiek lieka kažkoks nusivylimas, kad ne viskas spėta padaryti. Labai daugeliui žmonių vienintelis poilsis lieka tik nakties miegas. Ir miegas reikalingas tik tam, kad atsikėlus vėl būtų galima dirbti. Nebemokame dirbti tam, kad ilsėtumės. O ir ilsimės tik tam, kad vėl turėtume jėgų dirbti.

Aš laiką sau suprantu kaip gyvenimo džiaugsmo ir buvimo pulsavimo pajutimą. Mes bijome atlikti bet kokius žingsnius, kad susitiktume su savo ramybe ir vienatve (malda, meditacija, pasivaikščiojimu be ausinuko...). Nes visi kiti dalykai ir užsiėmimai atrodo svarbesni. Viską reikia atlikti kuo greičiau – kad galėtume dar daugiau darbų nuveikti, uždirbti dar daugiau pinigų ir ... prarasti laiką. Man atrodo, labai svarbu nustoti būti 24 valandas per parą veikiančiomis mašinomis. Juk laiko sau reikia ne tam, kad kažko daugiau pasiektum, o tam, kad iš naujo atrastum daugiau malonumo gyventi. Tik tada, kai laiko sau skyrimas sutampa su kūrybiniu asmenybės augimu ar organizmo sveikatinimu, tai gali teikti laimės. Kartais, užuot pildžius visus dienos darbų sąrašo punktus, galbūt sveika savęs paklausti – o kas iš tiesų man šiandien svarbu? Sąrašas, greičiausiai, gerokai sumažės...

Visada svarbu – KAIP, o ne – KIEK. Ilsėtis, būti sau ir pasauliui. Ir nepadės jokie planai, schemos, tvarkaraščiai. Nepadės visų tų lengva ranka dalinamų patarimų sąrašai. Man gera atrasti laiko sau. Savo pomėgiui, savo poilsiui, savo laikui su šeima. Svarbiausia – kurti ir atrasti buvimo čia ir dabar spalvas, kurias puikiai galima maišyti iš įprastų gyvenimo atspalvių, tik šiek tiek atsitraukus, šiek tiek iš atstumo, su ramybės ir tylos pauzėmis.