Ką galime padaryti, kad savižudybių būtų mažiau?

Pastaruoju metu mane sukrėtė paauglių merginų savižudybės. Tauragėje, ten kur gyvenu, per keletą metų palįsdami po traukiniu nusižudė penki žmonės, trys iš jų – paauglės merginos. Ta pati savižudybių vieta, į kurią vedini smalsumo būriais eina paaugliai. Tas pats merginų amžius, visos nusižudžiusios - 16-17 metų amžiaus. Atrodo, kad savižudybė gali būti „užkrečiama“. Perskaičiusi apie dvigubą merginų savižudybę Šilalėje, išsigandau dar vieno viruso...

Akivaizdu, kad egzistuoja Verterio efektas - suicidiško elgesio pamėgdžiojimas. Savižudybės „užsikrėtimui“ yra itin jautrūs vaikai ir paaugliai. Jaunimas mokosi stebėdami kitus. Socialinio išmokimo šaltiniu gali būti tai, kas rodoma per televiziją, radiją, spaudą, knygas, internetu. Veiksmai yra kartojami tuomet, kada pavyzdys yra panašus savo amžiumi ir lytimi.

Vienas iš būdų, galinčių sustabdyti savižudybių plitimą – negarsinti savižudybės faktų, būdų bei aplinkybių, ypač saugoti nuo šios patirties vaikus. Tačiau tai atrodo neįmanoma, žurnalistai savo darbą turi dirbti.

Visgi yra būdų, kurie pamėgdžiojimo tikimybę gali sumažinti. Santūrūs, objektyvūs pranešimai, taip pat tokios publikacijos, kuriose kartu su įvykio aprašymu suteikiama ir informacija apie suicidinio pavojaus ženklus, galimas pagalbos vietas, parodomos neigiamos savižudybių pasekmės. Reikėtų vengti sensacingo savižudybės pateikimo – pirmame puslapyje, su nuotraukomis, dėmesį patraukiančiomis antraštėmis.

Taip pat reiktų vengti labai išsamių savižudybės arba mėginimo nusižudyti metodo aprašymų, nes tai gali nurodyti tinkamas priemones tiems, kurie galvoja apie savižudybę. Dažnai tenka skaityti itin detalių straipsnių – nupiešiamas realus savižudybės akto vaizdas, belieka jį išpildyti. Nereikėtų kalbėti ir apie nusižudžiusiojo žavesį, nes savižudybė gali tapti to žavesio dalimi. Derėtų neromantizuoti savižudybės ir vengti priežasčių analizės. Savižudybę visuomet lemia daugelis įvairių veiksnių. Konkretus įvykis gali būti tik paskutinis lašas, kuris perpildo prisipildžiusią taurę. Tačiau paskutinis lašas nėra priežastis.

Ką turėtų daryti kiekvienas iš mūsų, kad savižudybių nebūtų? Atsakymas paprastas - turėtumėme būti atidesni vieni kitiems. Apie savižudybę dažniausiai yra užsimenama, ir tai daroma dvejopai: žodžiu ir elgesiu. Dažniausiai užuominos žodžiu yra žmogaus teiginiai, kad artimiausioje ateityje jo čia nebebus, jie skamba kaip atsisveikinimas: „Kitais metais manęs čia nebus“, „Nebegaliu to pakęsti“, „Daugiau nebesusitiksime“. Beveik 90 procentų savižudžių arba mėginusių žudytis žmonių duoda įspėjamuosius ženklus. Sielos gilumoje visgi slepiasi troškimas, kad kas nors įsiterps ir išgelbės.

Žodinės užuominos gali būti maskuojamos, užšifruotos arba sunkiai suvokiamos. Paprasčiausia taisyklė: jei kas nors - kolega, bičiulis, artimas – ima paslaptingai kalbėti gyvenimo ir mirties temomis, geriausia pasiteirauti, ką jis turi galvoje, o jei įtariate, kad kalbama apie savižudybę, tiesiai, be jokių užuolankų, subtilių vyniojimų į vatą, klausti: „Kalbi apie savižudybę“?

Dažnai žmonės bijo šios temos ir stengiasi arba jos vengti, arba kalbėti aplinkui. Šiuo atveju tai netinka, reikia klausti drąsiai. Klausdami, ar žmogus galvoja apie savižudybę, skatindami apie tai pasikalbėti ir nuoširdžiai išklausydami, tikrai nepastūmėsite jo savižudybės link, atvirkščiai – padėsite jos išvengti.

Elgesiu išreiškiamos užuominos apie galimą savižudybę yra dar vienas ženklas potencialiam gelbėtojui. Šios užuominos – tai tokie poelgiai, kurie būdingi kiekvienam ilgam išvykti besirengiančiam žmogui. Tokie veiksmai yra akivaizdūs, pavyzdžiui, staiga užbaigiami tvarkyti visi reikalai, sutvarkomi dokumentai, grąžinami arba dovanojami vertingi daiktai. Žmogus gali tapti itin linksmu, draugišku, nes jis jaučia ateinantį išsilaisvinimą.

Netgi ir tarp labai besislepiančių potencialių savižudžių galime pastebėti vieną bendrą požymį: tai dėmesio susiaurėjimas. Jis išryškėja kalboje, kada žmogui būdingas „viskas arba nieko“ mąstymas. Savižudžio sąmonė susiaurėja, ji nukreipiama į vienintelį tikslą – ištrūkti, nematant nuo visų kitų – tėvų, brolių, seserų, draugų. Klaidingai būna kaltinami savižudžiai, kokie jie egoistai ir kaip jie galėjo pamiršti jais besirūpinančius žmones. Tie žmonės tiesiog nepakliuvo į tuo metu susiaurėjusį savižudžio sąmonės fokusą.

Šalia nusižudyti svarstančio žmogaus pirmiausia bus kas nors iš artimųjų ar draugų, todėl kartais nuoširdaus pokalbio gali užtekti, svarbu, kad žmogus būtų skatinamas pasidalinti savo jausmais, o jūs rodytumėte nuoširdų susirūpinimą. Jokiu būdu nenureikšminkite problemų, pvz. „Viskas bus gerai“. Nereikia bijoti kreiptis specialistų pagalbos, anaiptol, reikėtų tokį žmogų padrąsinti ieškoti pagalbos.

I. Kalvanienė yra psichologė.

Psichologinės pagalbos telofono numeriai:

Lietuvos telefoninės psichologinės pagalbos tarnybų asociacijos telefonų numeriai ir darbo laikas

Pokalbiai telefonais, kurių numeriai prasideda 8 800 xxxxx, skambinantiems nemokami. Šiais numeriais galima skambinti iš visos Lietuvos.

Jaunimo linija, budi savanoriai konsultantai – 8 800 28888 – I-VII visą parą;

Vaikų linija, budi savanoriai konsultantai, profesionalai – 8 800 11111 – I-VII 11:00 - 21:00;

Rusakalbių linija, budi savanoriai konsultantai – 8 800 77277 – Laikinai neveikia;

Pagalbos moterims linija, budi profesionalai, savanoriai konsultantai – 8 800 66366 – I-V 10:00 - 21:00;

Vilties linija, budi profesionalai, savanoriai konsultantai – 116 123– I-VII visą parą