Kai linksmybių kaina

Iranas – netinkama šalis šypsotis, juoktis, šokti ir kitaip džiaugtis gyvenimu. Jauni žmonės čia jau mokyklos suole sužino apie pavojus, kuriuos kelia išlavintas humoro jausmas ir nerūpestingas bendravimas su priešingos lyties asmenimis. Ar laikomasi griežtų elgesio taisyklių, konservatyvioje šalyje prižiūri specialūs pareigūnai, kurių įsikišimas kartais baigiasi mirtimi.

Vienoje 2009 metų Irano režisieriaus Bahmano Ghobadi kino juostos „Niekas nežino apie persų kates“ baigiamųjų scenų pagrindinis herojus Ashkanas iššoka pro daugiabučio langą, pasirinkęs verčiau surizikuoti savo gyvybe negu papulti į jaunimo vakarėlyje reidą surengusių pareigūnų nagus.

Filmo kontekste toks nevilties pagimdytas veiksmas gali pasirodyti nenatūralus ir menkai tikėtinas. Netgi meistriškų režisieriaus pastangų parodyti augantį pagrindinių veikėjų, Ashkano ir Negar, nusivylimą nepakanka, kad jų liūdną likimą žiūrovas priimtų be jokių abejonių. Ir vis dėlto kartais realybė gali pralenkti menininko vaizduotės kūrybą.

Kaip skelbia „Laisvosios Europos radijo“ (RFE/RL) interneto svetainė, šių metų rugsėjo mėnesio pabaigoje Irano Mešhedo mieste jauna mergina užsimušė, iššokusi per šešto aukšto langą. Jos žūties aplinkybės kone idealiai sutampa su kino juostoje pavaizduota Ashkano istorija: jaunimo vakarėlį nutraukia per duris įsiveržę policijos pareigūnai, ir viena iš jo dalyvių pasirenka mirtį – vietoje arešto ir oficialių kaltinimų „nederamu elgesiu“.

Rimbo kirčiai, baudos, mirtis

Irano žmogaus teisių gynėjų teigimu, tokie atvejai jų šalyje – jokia retenybė. Vis daugiau jaunuolių, nebenorėdami kentėti autoritarinio islamistinio režimo kontrolės, spjauna į jiems valdžios primetamas normas ir ieško būdų, kaip praskaidrinti gyvenimą.

Kartais šio kelio gale jų iš tiesų laukia mirtis. Kitais atvejais jaunieji maištininkai sulaukia trumpalaikio įkalinimo, piniginių baudų ar rimbo kirčių – už tai, kad kitaip atrodo, kad dalyvauja linksmuose vakarėliuose, kad bendrauja su priešingos lyties atstovais, kad vartoja alkoholį, kad laisto vieni kitus vandens pistoletais, ar už daugelį kitų pramogų, kurios atrodytų visiškai normalios absoliučioje daugumoje pasaulio valstybių.

RFE/RL nurodo, kad Irano valdantysis režimas – vienas nepakančiausių kovotojų su bet kokia linksmybių forma. Dažniausiai dėl Irane taikomų griežtų kontrolės priemonių kaltinama islamo religija, tačiau atsiranda ir tokių tyrinėtojų, kurie paaiškinimo pirmiausia ieško autoritarinėje režimo prigimtyje.

Teigiama, kad nedemokratiniu keliu valdžioje atsidūrusio elito atstovai negali pakęsti jokių nukrypimų nuo oficialios ideologinės linijos – net jeigu tai reiškia jaunų žmonių norą kaip reikiant pasilinksminti. Todėl Iranas supanašėja ne tik su Saudo Arabija – kita musulmonų šalimi, kur moterys iki šiol negali vairuoti automobilio ir bendrauti su giminei nepriklausančiais vyrais, bet ir su Šiaurės Korėja – žlugusios komunistinės utopijos bastionu, iš kurios turistui vargiai pavyks parsivežti besišypsančių žmonių nuotraukų.

Totalitarinių polinkių turintys režimai sąmoningai programuoja savo piliečius nuolatinei rimtumo būsenai, nes paniurusius rimtuolius valdyti lengviau negu pašėlusius, gyvenimo džiaugsmo kupinus ir rizikuoti mėgstančius „žaidėjus“.

„Jie jaučia, kad linksmybė sumažina individo discipliną ir įsipareigojimą didžiajam tikslui – tikslui, kurį nurodo režimas“, – sakė Ilinojaus universiteto sociologijos ir Vidurio Rytų studijų profesorius Asefas Bayatas.

Rimtumui rengia dar mokykloje

Irane „rimtuolių režimo“ pamatus padėjo 1979 metų revoliucija, per kurią JAV sąjungininką šachą Mohammedą Reza Pahlavį nuo sosto nuvertė charizmatiškojo dvasininko Ruhollah Khomeini šalininkai. „Revoliucijos lyderio“ niekas nematė viešumoje šypsantis ar tuo labiau nusijuokiant.

„Islame nėra juokų. Islame nėra humoro. Islame nėra linksmybių, – kartą sakė ajatola Khomeini, aidu atkartodamas viduramžių Europoje paplitusį ir to meto Vidurio Rytuose dar beveik nežinomą požiūrį į religijos ir gyvenimo džiaugsmo santykį. – Tai, kas yra rimta, negali teikti linksmybės ar džiaugsmo.“

R. Khomeini mirė 1989 metais, tačiau Irano pareigūnai ir vėliau nesiliovė bandę iš viešojo gyvenimo pašalinti juoką ir žaismingą elgesį. Juokas buvo puolamas kaip dar viena „revoliucijos kankinių“ įžeidimo forma – jo vietą turėjo užimti liūdesys ir nuolatinis gedulas.

Iš Irano kilęs žurnalistas Hosseinas Kermani nurodė RFE/RL, kad valstybė stengiasi jaunimui įskiepyti rimtį dar mokyklos suole.

„Mums dar vaikystėje, mokykloje, aiškino, kad juoktis – negerai. Mums sakė, kad tai vulgaru ir nepadoru. Reikia būti rimtam. Mums aiškino, kad tai susiję su religija“, – sakė jis.

Slaptos repeticijos ir margaspalviai hidžabai

Esama ženklų, kad padėtis pamažu pradeda keistis. Anksčiau Irane alkoholį vartojančius asmenis buvo įprasta bausti kūno bausmėmis – skiriant tam tikrą rimbo kirčių skaičių. Šiomis dienomis labiau tikėtina, kad pavyks išsisukti sumokėjus piniginę baudą arba papirkus pareigūnus.

Kartu tai rodo ir silpstantį režimo pagrindą – praėjus daugiau negu 30 metų nuo revoliucijos, užaugo nauja žmonių karta, kuriai asmeninė laisvė yra svarbiau už oficialios retorikos palaikomus revoliucinius idealus.

Tačiau, kol lemiamą balsą šalyje išlaiko tautos nerinktas „aukščiausiasis lyderis“ Ali Khamenei, linksmybių trokštantiems jauniems žmonėms tenka ir toliau slapstytis nuo policijos pareigūnų, negerbiančių jų teisės į privatumą. Linksmiausi vakarėliai vyksta patikima garso izoliacija aprūpintose patalpose. Savamoksliai populiariosios muzikos atlikėjai, apie kurių kasdienę kovą su režimu pasakoja ir kino juosta „Niekas nežino apie persų kates“, savo repeticijoms tarsi nusikaltėliai ieško nuošaliausių didmiesčių vietų.

Žmogaus teisių gynėjos Royos Boroumand teigimu, Irano režimas tęsia kovą, kurios paprasčiausiai negali laimėti. Panašiai kaip Rytų Europoje XX amžiaus 8–9 dešimtmetyje, kur jaunimas pradėjo maištauti prieš komunistinių režimų jiems primestus suvaržymus, jaunieji iraniečiai į represijas reaguoja dar aktyvesnėmis pastangomis laužyti taisykles.

Vienas ryškiausių šio proceso pavyzdžių – miestų gatvėse baigianti įsitvirtinti mada dėvėti margaspalvį hidžabą, privalomą musulmonių moterų skarą. Valdžios pastangos apginti tradicinius – juodus ir baltus – hidžabus bent kol kas didesnių rezultatų nedavė. Vis daugiau moterų dėl tylaus protesto leidžia, kad iš po skaros išsikištų ir viena kita plaukų sruoga – sąmoningai rizikuodamos patekti pareigūnų nemalonėn.

„Kad ir kas būtų draudžiama ir neturėtų vykti, iš tiesų vyksta. Tai rodo, kad Irano politika žlugo“, – RFE/RL sakė R. Boroumand.

Kai linksmybių kaina – mirtis