Kai pykčio daugiau, gyvenimas nepalengvėja

Kur pažvelgsi, visi nepatenkinti, pikti. Ar parduotuvės, ar pašto darbuotojos, ar troleibusų vairuotojai.

Tačiau miesto žmonių nepasitenkinimas gyvenimu toli gražu neprilygsta kai kuriems miesteliams.

Štai mažoje provincijoje, kur aš ir gyvenu, netyla pagyvenusių moterėlių kalbos, koks miestelio kunigas negeras, pinigų troškulio užvaldytas (nors nieko nei apgavo, nei namų pasistatė), vos ne korupcija užsiima ir taip toliau. Šis žmogus pats negali patikėti, kad apie jį sklinda tokios kalbos.

Tačiau tyli - ką ten prieš pagyvenusių moterų būrį aštriais liežuviais padarysi...

O viskas įvyko labai paprastai: viena gyvenimu nepatenkinta moteris nuolat ieško aukų kam įgelt. Šįkart pasirinko naujai atsikėlusį kunigą. Ir prisiuvo jam neigiamo herojaus uodegą. Negana to, pasitelkė būrį moteriškaičių, kad šią kritikos košę dar labiau pagardintų, - įbertų melo prieskonių ir ištisai maišytų, kad ši skanesnė būtų žmogui žeminti.

Į šią istoriją nesikišu, vis dėlto, kaip ir kiekvienas pilietis, turiu ausis. Tik man, kaip asmeniui, kuris dar turi sąžinės, labai sunku suvokti, ko tos moterėlės eina į bažnyčią, ko meldžiasi ir klaupiasi, kai apsisukusios kalba bjauriausius žodžius apie žmogų, kurio pamokslų lekia klausyti.

Istorija - vietinės reikšmės, tačiau, manau, tokių istorijų daug. Ir jos visos turi bendrą vardiklį. Tenoriu pasakyti viena - prieš mesdami akmenį į kitą žmogų, įsitikinkite savo pačių dorumu.