Kaip suprasti, kada meluoja politikai ir moterys?

"Lengviausia perprasti, kai žmogus akivaizdžiai meluoja. Šiuo momentu keičiasi balso parametrai, kinta gestai. Jei jis kažką slepia, tai taip pat galima nuspėti", - aif.ru sako Rusijos NLP instituto rektorius Michailas Pelechatyj.

Kalbėdamas tiesą, žmogus išsako informaciją jam būdingomis porcijomis. Pavyzdžiui, aš sakau: „Ryte nuėjau į vonios kambarį, išsivaliau dantis, nusiprausiau“. Toliau: „Po to nuėjau į virtuvę, išsikepiau kiaušinienės ir suvalgiau skrebutį“. Vadinasi, žmogus įpratęs teikti informaciją trimis blokais. Kai tik informacijos vienetų kiekis keičiasi, pavyzdžiui, nebe trys blokai, o du: „Nuėjau į kambarį ir užsiėmiau reikalais“, tai jau nurodo į tai, kad žmogus stengiasi kažką nuslėpti.

- O neverbaliniai požymiai – pavyzdžiui, nosies pasikasymas, gali būti melo signalai?

Tai didžiulė klaida. Dažnai melo požymiais laikomas nosies, lūpų, ausų lietimas kalbant. Tai ne taip. Žmogus turi skirtingus sensorinius suvokimo kanalus. Ir jei žmogus liečia akis, tai gali reikšti, kad jis nori gauti vizualinę informaciją, nosį – jam reikalinga informacija, susijusi su kvapais. Dar vienas pavyzdys: filme „Melo teorija“ pagrindinis herojus daktaras Laitmanas teigia, kad jei pokalbio metu žmogus žengia žingsnį atgal ir sukryžiuoja rankas ant krūtinės, vadinasi, jis kažką slepia. Ne, tai reiškia, kad žmogus nenori būti įtrauktas į nemalonius prisiminimus.

Kai žmogus sukryžiuoja rankas ant krūtinės, jam svarbi kūno ir kvėpavimo kontrolė. Taip dažnai nutinka nemalonaus pokalbio metu. Melas – subtilus dalykas. Negalima jo klasifikuoti pagal vieną požymį. Apie melą galima kalbėti tik tuomet, kai yra bent trys požymiai. Pirmasis – pakitęs kalbos tempas. Antrasis – pakitęs balso tembras. Kartais jis paaukštėja, kartais pažemėja. Pereinant į melą tai visuomet įvyksta.

Ir trečiasis – perėjimas nuo iliustratyvių gestų (kai žmogus papildomai rankomis iliustruoja tai, ką ir žodžiais) prie emblematinių (kasosi nosį, ausį). Taip pat kalboje gali pasirodyti labai daug pasikartojimų. Tai susiję su tuo, kad melagiui reikia laiko apgalvoti tai, ką kalbėti toliau.

- Sakoma, kad politikai meluoja geriau už kitus, o dar ir hipnotizuoja mus...

Politikai labai netikusiai meluoja. Patys žymiausi politikai žodžiais sako viena, o kūnu rodo visai ką kita. Kai kuriems būdinga detalė: prieš ką nors pasakydamas, jis turi pasinerti į vidinį dialogą – pasakyti sau tai, ką ruošiasi pasakyti balsu. Tai požymis, kad žmogus labai stengiasi kontroliuoti tai, ką sako.

Kalbant apie hipnozę, ji naudojama visur. Vienos hipnozės modelis – tai kalbėjimas tokiu būdu, kada žmogus pasakoja apie ką nors labai bendrais bruožais, be konkrečių pavyzdžių iš savo gyvenimo. Kai girdite panašią kalbą, imate mintyse pripiešti atvaizdus iš savo patirties. Tai ir yra hipnozė. Kiekvienas mūsų vaikščiojo miške. Galiu bendrais bruožais nusakyti mišką, ir tas bendras vaizdas sukels žmogui jo prisiminimus. Taip elgiasi ir politikai. Pavyzdžiui, sako: „Mūsų užduotis – kad žmonės būtų laimingi.“ Kiekvienas žmogus, išgirdęs šią frazę, ims galvoti apie save ir tikėti, kad šis politikas galbūt padarys jį laimingu. Kuo ne hipnozė?

- O ar skiriasi moteriškas melas nuo vyriško?

Gamta apdovanojo moteris sugebėjimu meluoti geriau nei vyrai, jas sunkiau perprasti. Daugelyje procesų moterims veikia iškartu du smegenų pusrutuliai ir geriau išvystytas jų ryšys. Todėl sunkiau pamatyti, kaip kalbant įvyksta jų persijungimas nuo tiesos į melą.

- Jei labai reikia sumeluoti, kaip geriau tai padaryti?

Tik vienu būdu. Jei iš anksto imsite galvoti apie tai, ką ruošiatės sumeluoti, kaip apie tiesą. Jei mokate galvoti apie melą kaip apie savo vidinę tiesą – tuomet kūnas nustos reaguoti.

- O asmeniniai daiktai padeda geriau pažinti žmogų?

Yra psichotopografijos mokslas, analizuojantis tai, kaip erdvė padeda mums veikti kitą žmogų arba kokiu būdu mes galime nustatyti kito žmogaus psichotipą. Psichotopografijos idėjos pasisemtos iš gyvūnijos pasaulio. Ten svarbiausias tas, kuris valdo didžiausią teritoriją. Žmonės taip pat stengiasi parodyti kitiems, kad valdo didelę teritoriją.

Pavyzdžiui, kabinete viršininkas sėdi už labai didelio stalo. Kai užeina pavaldinys, jis stabteli, nes pasąmoningai suvokia, kad visa tai – kabineto šeimininko teritorija. Prezidento portretas ant sienos – pastanga pasakyti: „Aš čia ne vienas. Už manęs prezidentas.“ Taip pat laikoma: kas aukščiau – tas svarbesnis. Todėl viršininkai statosi kabinetuose masyvius krėslus, daugelis mėgsta didžiulius automobilius. Iš čia ir karališkasis sostas.

- Kaip parekomenduotumėte sėstis derybose, pasitarimuose, kad būtų galima patogiau jaustis?

Jei norite užmegzti daugiau mažiau pasitikėjimu grįstą pokalbį, reikia sėstis taip, kad nebūtų konfrontacijos erdvės. Tai yra, jei mes sėdime vienas šalia kito arba kampu, mes turime savo erdvę ir mums nereikia už ją kovoti. O jei žmonės sėdi vienas priešais kitą, nevalingai kyla mintis, kad erdvę reikia kažkaip dalytis.

Yra tokia sąvoka – „asmeninės zonos“. Asmeninė, arba intymi zona yra ties žmogumi, ji apibrėžiama vizualiai, jos dydis – apie 1,5 m. Galinė zona – audialinė, ji kiek didesnė. Šoninė zona susijusi su taktiliniais pojūčiais, todėl iš šono galima prieiti gan arti. Jei bendraujate su mažai pažįstamu žmogumi arba vadovu, geriau asmeninių zonų nepažeisti.