*

Kaip teraformuoti pragarą? Veneros pavertimo Žeme perspektyvos (Video)


* tecnologijos.lt [CkE]

Antroji Saulės sistemos planeta, galima sakyti,
yra Žemės dvynė. Ji turi kietą paviršių ir pasižymi
gravitacija, kuri yra labai panaši į žemiškąją. Jau
neblogai, ar ne? Kodėl Veneros nepavertus idealia
vasaros atostogų ir beprotiškų planetinės
inžinerijos mokslų šventove? Skristume sau
pasilepinti saulės spinduliais ne į Palangą ar
Maljorką, o į Venerą. Tiesa, yra šiokių tokių
keblumų.
Visų pirma, nekalbant apie +500°C viršijančią
paviršiaus temperatūrą, Veneroje karaliauja
triuškinamas slėgis – net 91 Žemės atmosfera.
Lyg to būtų maža, Veneroje nėra deguonies.
Veneros atmosfera – milžiniškas ir tankus
dusinančių anglies dvideginio dujų burbulas. Be
to, Veneroje lyja sieros rūgštimi.
Tad, pradedant Veneros teraformavimo darbus,
visų pirma tektų mažinti temperatūrą, retinti
atmosferą – ir tik tada imtis tokios paprastos
užduoties kaip atmosferos pavertimas
kvėpuojama. Laimė, visi šie trys dalykai yra
susiję.
Veneroje taip pragariškai karšta dėl labai tankios
anglies dvideginio atmosferos. Tad, kaip jau
minėta, pirmiausia derėtų planetą atvėsinti.
Vienas iš būdų – pridengti ją nuo saulės taip, kad
visa Venera atsidurtų šešėlyje, o saulės spinduliai
nepasiektų atmosferos. Temperatūra tada turėtų
kristi. Ir labai įspūdingai – šimtus laipsnių.
Pasiekus atitinkamą temperatūrą, atmosferą
sudarantis anglies dvideginis sušaltų ir pylimais
nusėstų ant planetos paviršiaus. Pragarą
sukaustytų ledas. Tada liktų tik "susemti" visą tą
gėrį ir jį giliai užkasti arba pasiųsti po velnių į
kosmosą.
Kita identiškai beprotiška idėja – aukštuosiuose
Veneros atsmoferos sluoksniuose statyti
sklandančius miestus. Juose turėtų iškilti fabrikai,
iš atmosferos susiurbiantys anglies dvideginį ir
suskaidantys jį į anglį ir deguonį. Anglį būtų
galima perdirbti į grafeną, o deguonis taptų
keliančiomis dujomis – ant jo telkinių plūduriuotų
aukštybiniai Veneros miestai. Kuo daugiau tokių
miestų, tuo mažiau saulės spindulių pasieks
planetos paviršių. Taip planeta pradės vėsti.
Teraformuotos Veneros fizinis žemėlapis
Deja, Veneroje yra kur kas didesnių keblumų.
Vienas jų – lėtas planetos sukimasis aplink savo
ašį. Šviesus paros metas Veneroje trunka 116
Žemės parų. Planetos sukimosi greitį būtų galima
padidinti kontroliuojamais asteroidų priartėjimais.
Saulės pertekliaus problemą galbūt būtų galima
spręsti ir jau minėta beprotiška kosminio šešėlio
koncepcija, taip sukuriant dirbtinį šviesaus ir
tamsaus paros meto ciklą.
Tiesa, jei kalbėtume apie tikrai beprotiškas idėjas,
tai – tik veneriškojo anglies dvideginio ledkalnio
viršūnė. Yra ir gerokai beprotiškesnių. Pavyzdžiui,
subombarduoti Venerą tūkstančiais asteroidų, kad
sprogimų banga nublokštų atmosferą į kosmoso
bedugnę. Šis planas turi tam tikrų trukumų – yra
nemenka tikimybė, kad Venera didžiąją dalį
išsprogdintos atmosferos susirinktų sukdama kitą
orbitos aplink Saulę ratą.
Dar viena idėja iš juodosios fantastikos srities – į
Veneros atmosferą išversti galybę kalcio arba
magnio. Šie cheminiai elementai izoliuotų anglį.
Deja, kalcio ar magnio reiktų daugiau nei sveria
didžiausi žinomi Saulės sistemos asteroidai.
Kita bėda – Venera neturi magnetinio lauko. Vis
dėlto, įveikus aukščiau įvardintas problemas,
pasivaikščiojimas po planetą be magnetinio lauko
prilygtų pasivaikščiojimui po parką.
Veneros teraformavimas – nepalyginamai
sudėtingesnis nei Marso. Ir vis dėlto tinkamai
suplanavus, įgijus tinkamų technologijų ir
kantrybės, jis yra įmanomas. Ir tai negali
nežavėti, tiesa? video: http://youtu.be/n-kg0GbQkEk

1/1 (1)---
« Spauda « Pagrindinis

* Gen. time: 0.0237
* © xneox.com