Kaip vertinti nusikaltimus virtualiame pasaulyje?

Populiariausias virtualus pasaulis „Second life“ vertas savo vardo ir tikrai tampa antruoju gyvenimu jo dalyviams. Per 100 milijonų tikrų JAV dolerių apyvartą siekianti žaidimo ekonominė rinka verčia prikąsti liežuvius tiems, kurie įpratę prie frazės “tie beverčiai kompiuteriniai žaidimai”. Na, tačiau ten, kur sukasi pinigai, atsiranda ir nelygybė, gimdanti nepasitenkinimą bei išauginanti nusikaltėlius. JAV Federalinių tyrimų tarnybai (FTB) teko ne kartą susidurti su „Second life“ kazino pažeidimų nagrinėjimu, o prieš kelis metus Belgijoje policija netgi ėmėsi tyrimo dėl virtualaus išprievartavimo.

Tiesa, ne visos veikos sukelia tapačias pasekmes ir tikrajame pasaulyje, tad vertėtų brėžti ryškią raudoną liniją tarp finansinių nusikaltimų, turinčių įtakos asmeninei banko sąskaitai, ir, tarkim, virtualių seksualinių pažeidimų, kurie, nebent pasitelkus geriausią advokatą Žemėje, galėtų būti kvalifikuoti kaip orumo pamynimas. Kita vertus, juk sumenkinama būtent virtualaus personažo garbė, tad ar pagrįsta būtų jį sieti su žmogumi?

JAV teismai jau ne sykį patvirtino, kad negalima tapatinti asmenybės su kompiuterio IP adresu, tad esant tokiai suformuotai praktikai lyg ir atrodytų, jog žaidime „Second life“ įžeistas vartotojas vargiai turėtų pagrindą reikalauti teisėsaugos įstaigų realybėje pradėti ikiteisminį tyrimą, tačiau „Second life“ pasaulietis užsiregistruodamas „įneša“ savo duomenis į Lindeno laboratorijas San Franciske. Būtent ten kreiptųsi pareigūnai, norėdami išsiaiškinti, pavyzdžiui, kas tas „vampyras su „Žalgirio“ šaliku“, kuris prisidirbo virtualiame krašte. Kitaip tariant, galima atsekti sukurto atvaizdo kompiuterinėje erdvėje savininką, bet ar tai reiškia, kad įžeistas personažas daro įtaką vartotojo orumui?

Ko gero, į tai atsakyti padėtų skambutis Lindeno laboratorijos darbuotojams, kuriuo būtų pamėginta išgauti konfidencialią informaciją apie vieną ar kitą „Second life“ dalyvį. Net ir tuo atveju, jei apgaulingai būtų prisistatoma policininku iš užjūrio, greičiausiai tektų padėti ragelį nieko nepešus, nes duomenys yra akylai prižiūrimi ir tik autentifikuoti asmenys turi prie jų prieigą. Taigi, nesant paprastos galimybės asmeninei informacijai pasklisti į viešumą, „vampyras su „Žalgirio“ šaliku“ gali būti ir kaimynas, todėl yra tikimybė, kad jo ir personažo sutampančios atostogos yra ne vien atsitiktinumas.

„Second life“ yra tik viena iš virtualių erdvių, kurios turėdamos duomenų bazę gali būti priskiriamos „saugiems“ pasauliams, bet populiarūs yra ir P2P (peer-to-peer) modelio žaidimai, kuriuose atsekti pažeidėją yra kur kas sudėtingiau. Biometrijos specialistas Toni Mansfildas iš Jungtinės Karalystės nacionalinės fizikinės laboratorijos Londone teigia, kad neįtikima, jog kada nors ateis metas, kai virtualūs pasauliai ims veikti visiškai nepriklausomai nuo realiojo, dėl ko teoriškai identifikuoti avatarą, net ir decentralizuotuose P2P žaidimo modeliuose, anksčiau ar vėliau neturėtų būti sunkiau nei nuskaityti prekės brūkšninį kodą. Trumpiau tariant, dėl atsakomybės vertų pažeidimų ilga įstatymo ranka išsitemps ir virtualiai.