Kairys: „Šiemet turėjome labai gražių vagonų sąstatą be garvežio“

Per paskutines Lietuvos rinktinės rungtynes maloniai nustebino pilnutėlė „Žalgirio“ arena, karštai palaikiusi savo komandą. Pradžia nebuvo daug žadanti – klaidos perduodant kamuolį, prasta gynyba baudos aikštelėje, paleidžiant iš akių kertančius žaidėjus, lengvai leidžiant įmesti kamuolį „centrams“, komunikacijos nebuvimas, varžovams statant užtvaras iš nugaros, besibaigiančias „alley oop“ dėjimais. Graikai žaidė drausmingai, kibiai, gerai gynėsi, per pirmą pusę suklydo tik tris kartus.

Antrą rungtynių pusę pradėjome su didesne energija. Atkovotus kamuolius puolime vertėme taškais, išmušėme varžovus iš ritmo savo zonine gynyba, kuri pereidavo į asmeninę gynybą tos pačios atakos metu. Šeši mūsų žaidėjai pelnė dviženklį taškų skaičių. Pabaigoje graikai prisivijo, pasinaudodami mūsų klaidomis, tačiau pavyko skirtumą išlaikyti šaltakraujiškai metant baudas.

Reikia pažymėti, kad graikai rungtyniavo be traumą gavusio Niko Zisio, nesužaidė savo žaidimo Ioannis Bourousis. Jiems nekrito tolimi metimai, ryškiai pralaimėjo kovą dėl kamuolių (29-47).

Mums čempionatas baigtas, užimta penkta vieta. Neskaitant nelemtų rungtynių su makedonais, pasirodyta pagal galimybes. Tačiau norėčiau atskirai pakalbėti apie mūsų rinktinės klaidas perduodant kamuolį, kurios mus persekiojo kontrolinėse rungtynėse, nuo kurių nepabėgome ir per čempionatą. Jos mus nuskandino ir nelemtame ketvirtfinalyje.

Čia kalti keli dalykai – perduodančiojo sprendimas, perdavimo tikslumas erdvėje ir laike bei priimančiojo veiksmai. Tai būtų pirmiausia žaidimas be kamuolio, siekiant atsilaisvinti nuo gynėjo, „back door“ naudojimas (staigus pakirtimas krepšio link varžovui atakuojant perdavimo liniją, neleidžiant priimti kamuolio), vidurio puolėjo padėties užsiėmimas ir jos išlaikymas, siekiant, kad kamuolys būtų perduotas geru kampu. Taip pat įžaidėjo bėgimas į kamuolį pirmo perdavimo atveju. Tai buvo būdinga ir vakar, kai Jonas Valančiūnas perdavinėjo kamuolį Šarūnui Jasikevičiui, ir mūsų nelemtame ketvirtfinalyje Dariaus Songailos perdavimas Jasikevičiui.

Abiem atvejais Šaras nejudėjo į kamuolį (manau, dėl nuovargio, ne dėl nežinojimo). Abiem atvejais kalti abu žaidėjai, tiek priimantis, tiek perduodantis. Juk abiem atvejais žaidėjas su kamuoliu galėjo pasirinkti ir kitą sprendimą, pavyzdžiui, padaryti pauzę, perduoti kamuolį kitam arba tiesiog varytis pačiam. Tokios tipinės klaidos mums kišo koją viso čempionato metu. Šiuo atžvilgiu atsiliekame nuo stipriausių Europos komandų, kurios labiau brangino kamuolį. Iš pradžių atrodė, kad tai tik koncentracijos stoka, bet dabar atrodo, kad priežastys yra kur kas gilesnės.

Lyginant su praėjusių metų rinktinės žaidimu, tai pernai neturėjome Misterio „pikenrolo“, todėl natūralu, kad tada jį mažiau ir žaidėme. Tada turėjome jaunystę, kuri prašėsi žaisti greitai. Komanda galėjo sau leisti laikyti intensyvumą ir jį netgi didinti rungtynių metu tiek gynyboje, tiek puolime.

Šiemet turėjome labai gražių vagonų sąstatą be garvežio, kurio pernai
buvo Kleiza. Tuo tarpu visos keturios geriausios šio čempionato komandos garvežius turėjo. Rusai turėjo Andrejų Kirilenką, nekalbant apie Mozgovą ir Chriapą. Prancūzai turėjo Parkerį su visa NBA armada, ispanai turi Navarro su broliais Gasoliais bei kitais aukščiausio lygio krepšininkais. Tie patys makedonai turėjo Bo McCalebbą, kuris juos tempte tempė.

Daug kalbėta, ar pasiteisino vyresnių ir jaunesnių žaidėjų mišinys, bet to klausti nereiktų. Reiktų klausti, ką mes galėjome geriau surinkti. Jeigu šiemet būtų žaidę Jonas Mačiulis su Linu Kleiza, nemanau, kad būtų iškritę kažkas iš jaunų žaidėjų. Būtų iškritęs kažkas iš vyresnių žaidėjų. Jie užėmė šias laisvas dvi vietas. Dabar atrodo, kad Donatas Motiejūnas vis dėl to turėjo būti rinktinėje. Tiek žvelgiant į šiandieną, tiek juo labiau – į ateitį. Tik pasikartosiu – jis turi atrasti tikrąjį savo žaidimą.

Reikia palinkėti sėkmės mūsų vyrams žaidžiant klubuose, taisyti savo klaidas, tobulinti žaidimą, negauti traumų. Treneriams palinkėti gerų
sprendimų komplektuojant komandą ir modeliuojant žaidimą, o federacijai – sėkmės „pramušant“ atrankos turnyrą Lietuvoje. O mes su nauja viltimi lauksime olimpinių 2012 metų, kai atrankos turnyre tikėsimės patekti tarp trijų laimingųjų, gausiančių bilietą į Londoną.