Kairys: Varžovą visada reikia gerbti

Šnekėjau su daugybe žmonių ir didesnė dalis prieš šias rungtynes buvo linkę kalbėti apie mačą su ispanais, o ne su makedonais. Klausimas – kuriems priklausė mūsų žaidėjai?

Labai panašu kad jie pamiršo seną gerą taisyklę, kad stipriausias varžovas yra tas, su kuriuo žaidi šiandien. Visoms ateities kartoms turime priminti šią gražią taisyklę – varžovą reikia gerbti. Žaidėjai turi laukti motyvacijos ne tik iš išorės (trenerių, jų motyvacinių kalbų), bet turi taip pat rasti motyvacijos patys savyje ir tinkamai nusiteikti.

Tai koks stebuklas turi įvykti, kad mes nusiteiktume rungtynėms? Tai buvo svarbiausios čempionato rungtynės, kurios mums tapo prasčiausiomis. Grįžome į paruošiamajam periodui būdingus skaičius klaidų, pataikymo ir kovos dėl atšokusių kamuolių po savo lenta prasme. Visos senos bėdos vakar išlindo.

Žaidėme neagresyviai, metėme tik 8 baudas. Keisčiausia, kad makedonai turėjo mažiau poilsio, žaidė septyniese, bet atrodė šviežesni, kovingesni.

Sunku tikėtis pergales kai tritaškius meti 13 proc. taiklumu. Beje, mūsų žaidimą du prieš du makedonai stabdė leisdami mūsų aukštaūgiams mesti iš toli. Ir tai pasiteisino – mes arba nemesdavome arba nepataikydavome.

Makedonai laimėjo kovą dėl kamuolio po mūsų krepšiu, nusiimdami 18 kamuolių (tiesa, jie metė daug tritaškių, tad kamuolys atšokdavo toli nuo krepšio). O mes vakar surengėme vos 3 greitas atakas.

Be to, Bo McCalebbas lemiamais momentais buvo nesulaikomas. Jis dirbo be klaidų.

Šiandien likimas mums duoda dar vieną šansą. Pergalės atveju patenkame į olimpines atrankines varžybas. Turime atrasti paslaptingos motyvacijos ir reabilituotis prieš save, prieš tautą.