kai pagaliau viskas buvo baigta, iškart pajutau savo išradimo palankias pasekmes. Vėl kvėpavau lengvai ir laisvai, - o ir kodėl man nekvėpuoti? Savo malonumui ir nuostabai, iki tol varginusios stiprios kančios, beveik liovėsi. Liko tik kažkoks išsiplėtimo ar patinimo pojūtis pažastyse, delnuose ir gerklėje. Akivaizdu, skausmingi jutimai sukeltos oro slėgio trūkumo, senai išnyko, o liguista būsena, kurią jaučiau per paskutines 2 val., buvo tik dėl sutrikdyto kvėpavimo.
40 min. devintos, kai užraukiau maišo viršų, gyvsidabris nusileido iki apatinės aukštimačio atžymos. Buvau 132.000 pėdų aukštyje, t.y. 25 mylių, ir, vadinasi, galėjau apžvelgti ne mažiau nei 1/320-ąją viso žemės paviršiaus dalį. 9 val, vėl iš akiračio dingo žemė rytuose ir pastebėjau, kad balionas sparčiai juda nord-nord-west kryptimi. Po manimi esantis okeanas vis dar atrodė įgaubtas; beje, jį dažnai slėpė debesys.
Pusę devintos iš pintinės vėl išmečiau saują plunksnų. Jos ne nusklendė, kaip tikėjausi, o nuzvimbė tarsi kulkos, - visa krūva, neįtikėtinu greičiu, - ir per kelias sekundes dingo iš akių. Pradžioje negalėjau paaiškinti šio keisto reiškinio; man atrodė neįtikėtina, kad kilimo greitis taip smarkiai išaugo. Tačiau eitai sumąsčiau, kad išretėjusi atmosfera jau negalėjo prilaikyti plunksnų, - jos iš tikro krito dideliu greičiu; ir mane pribloškęs reiškinys buvo sąlygotas plunksnų kritimų greičio bei mano baliono kilimo greičio.
Apie dešimtą jau neturėjau ką stebėti. Viskas ėjo puikiai; kilimo greitis, kaip man atrodė, nuolat didėjo, nors ir negalėjau nustatyti spartėjimo laipsnio. Nejaučiau jokių liguistų požymių, o nuotaika buvo geresnė nei kada nors nuo tada, kai išskridau iš Roterdamo! Leidau laiką apžiūrinėdamas instrumentus ir atnaujindamas orą kameroje. Nusprendžiau tai kartoti kas 40 minučių – greičiau dėl to, kad apsaugočiau organizmą nuo galimų veiklos sutrikimų nei dėl būtinybės. Tuo pat mintimis lėkiau į priekį. Mano vaizduotė klaidžiojo po laukines, pasakiškas Mėnulio apylinkes, nežabojama fantazija man piešė apgaulingus to pamėkliško ir nepastovaus pasaulio stebuklus. Man vaidenosi tai snaudžiantys šimtamečiai miškai, statūs skardžiai, griausmingi kriokliai, kriokiantys į bedugnes prarajas. Tai persikeldavau į dykumų erdves, užlietas pusiaudienio saulės, kur amžius neužsukdavo vėjelis, kur oras tarsi sustingo ir visur, kiek apima akys, nusitęsia lankos, apaugusios aguonomis ir grakščiomis lelijomis, nebylios tarsi suakmenėjusios. Tai staiga pasirodydavo ežeras, tamsus, ūkanotas, tolumoje susiliejantis su debesų kalnais. Tačiau ne tik tuos vaizdus piešė mano vaizduotė. Vaidenosi baisumai, vienas už kitą grėsmingesni ir keistesni; ir net mintis apie jų galimybę sukrėsdavo mane iki sielos gelmių. Beje, stengiausi apie juos negalvoti, teisingai manydamas, kad tikri ir apčiuopiami pavojai turi užimti visą mano dėmesį.
Penktą valandą po pietų, atnaujindamas orą kameroje, pažvelgiau į pintinę su katėmis. Motina, matyt, baisiai kentėjo, be abejo, dėl apsunkinto kvėpavimo; tačiau kačiukai mane nustebino. Tikėjausi, kad jie irgi kentės, nors ir mažiau nei katė, kas būtų patvirtinę mano teoriją dėl mūsų įpratimo prie įprasto atmosferos slėgio. Tačiau pasirodė, - ko visai nelaukiau, - kad jie visiškai sveiki, lengvai ir laisvai kvėpuoja ir nerodo jokių organinio nepatogumo požymių. Šį reiškinį galiu paaiškinti tik išplėtęs savo teoriją ir padaręs prielaidą, kad nepaprastai išretėjusi atmosfera (kaip pradžioje maniau) dėl savo cheminės sudėties nėra jokia kliūtis gyvenimui ir būtybė, gimusi tokioje terpėje, kvėpuos joje be jokio pasunkėjimo, o patekusi į tankesnius sluoksnius prie žemės paviršiaus, paties tas pačias kančias, kurias neseniai patyriau. Labai apgailestauju, kad dėl nelaimingo atsitiktinumo netekau šios kačių šeimynos ir negalėjau tęsti savo tyrimų. Prakišęs puoduką su vandeniu pro angą maiše, rankove užkabinau virvutę, ant kurios kabojo pintinėlė, ir nutraukiau ją nuo sagos. Jei pintinė su katėmis kokiu nors stebuklu būtų išgaravusi ore – ji nebūtų dingusi man iš akių greičiau nei dabar. Palinkėjau jiems gero kelio, tačiau, aišku, neturėjau jokios vilties, kad katė ar kačiukai liks gyvi, kad papasakotų apie savo nelaimes.
Šeštą valandą žymi Žemės dalis rytuose pasidengė tamsiu šešėliu, kuris greitai slinko, tad be penkių septintą valandą visas regimas paviršius jau buvo paniręs į nakties tamsą. Tačiau dar ilgai besileidžiančios saulės spinduliai apšvietė mano balioną; ir ši aplinkybė, kurią, žinoma, buvo galima numatyti iš anksto, man suteikė daug džiaugsmo. Vadinasi ir ryte aš tekančią saulę pamatysiu anksčiau, nei gerieji Roterdamo miestiečiai, nepaisant jo buvimo labiau į rytus, ir taip naudosiuos vis ilgesne diena atitinkamai pagal aukštį, kurį būsiu pasiekęs. Nusprendžiau pildyti kelionės dienoraštį, dienas žymėdamas kas 24 val. ir nežymėdamas naktų.
Dešimtą valandą mane ėmė imti miegas ir buvau bepriguląs, tačiau mane sustabdė viena aplinkybė, apie kurią visiškai užmiršau, nors turėjau numatyti iš anksto. Jei užmigsiu, kas į kamerą pumpuos orą? Joje kvėpuoti daugių daugiausia buvo galima valandą; pratęsus šį terminą nors ketvirtadaliu valandos, pasekmės gali būti baisios. Šis sunkumas labai suneramino mane; ir nors vargu ar manimi patikės, tačiau, nežiūrint, kad įveikta tiek kliūčių, buvau pasirengęs kristi į neviltį prieš naująją, praradau bet kokią viltį, kad įvykdysiu savo planą ir jau pagalvodavau apie nusileidimą. Beje, tai tebuvo akimirkos silpnumas. Aš išmąsčiau, kad žmogus – tikras įpročių vergas, ir daugelis kasdienio gyvenimo smulkmenų tik atrodo esą svarbios, o iš tikro jie tokiais tapo tik dėl įpratimo. Žinoma, negalėjau apsieiti be miego, tačiau kas trukdo man įprasti prabusti kas valandą per visą naktį? Visiškam oro atnaujinimui pakanka penkių minučių. Man sunkumą kėlė tik tai, kaip save žadinsiu reikiamu metu. Tiesą sakant, ilgai laužiau galvą, kaip tai išspręsti. Girdėjau, kad studentai imasi tokio triuko: į ranką paima medinę kulką, laiko ją virš varinio dubenio; ir jei studentas užsnūsta prie knygos, kulka krenta ir jos skambėjimas jį prižadina. Tačiau toks žadinimo būdas man visai netiko, nes ne ketinau ne būdrauti visą laiką, o tik prabusti nustatytais laiko tarpais. Galiausiai sumąsčiau įtaisą, kuris savo paprastumu pirmą akimirką pasirodė ne mažiau puikesnis, nei teleskopo, garo katilo ar net knygų preso išradimas.
Būtina pastebėti, kad tame aukštyje, kurį pasiekiau, balionas kilo be trūkčiojimų ir nukrypimų, visiškai tolygiai, tad pintinės visi nepurtė. Ši aplinkybė buvo kaip tik tinkama mano išradimui. Mano vandens statinaitės, po 5 galonus kiekviena, buvo sustatytos palei pintinės sienelę. Atrišau vieną statinaitę ir, paėmęs dvi virveles, jas ištiesiau skersai pintinės viršuje, per pėdą viena nuo kitos, kad jie sudarytų kažką panašaus į lentyną. Ant tos lentynos užritinau statinaitę, paguldęs ją horizontaliai. Po statinaite, 8 colių atstumu nuo virvelių ir 4 pėdų nuo pintinės dugno pritvirtinau kitą lentyną, tam panaudojęs ploną lentelę, vienintelę, kurią turėjau. Ant lentelės pastačiau nedidelį molinį ąsotėlį. Tada statinaitės dugne pragręžiau skylutę ir ją užkimšau minkšto medžio kamščiu. Įkišdamas ir ištraukdamas kamštį, jį nustačiau taip, kad vanduo, prasisunkęs pro angą, ąsotėlį pripildytų per 60 min. Paskaičiuoti buvo nesunku, nustačius, kokią ąsotėlio dalį užpildo vanduo per tam tikrą laiko tarpą. Likusi dalis savaime suprantama. Patalą įsirengiau pintinės dugne taip, kad galva būtų po ąsotėlio nosimi. Aišku, kad prisipildžius ąsotėliui, vanduo turėjo lietis pro nosį, esantį kiek žemiau nei kraštai. Taip pat aišku, kad apliejęs mano veidą iš 4 pėdų aukščio, vanduo turėjo mane prižadinti, nors ir mirtinai miegočiau.
Buvo jau 11-ka valandų, kai užbaigiau tą žadintuvą. Tada iškart nuėjau miegoti, visiškai pasitikėdamas savo išradimu. Ir man teteko juo nusivilti. Tiksliai kas 60 min. aš pabusdavau, pažadintas mano ištikimo chronometro, išpildavau iš ąsočio vandenį atgal į statinaitę ir, atnaujinęs orą kondensatoriaus pagalba, vėl eidavau miegoti. Šie reguliarios miego pertraukos mane vargino mažiau, nei tikėjausi. Kai atsibudau ryte, buvo jau 7 val., ir saulė buvo pakilusi kelis laipsnius virš horizonto.
Balandžio 3 d. Įsitikinau, kad mano balionas yra baisiame aukštyje, nes žemės išgaubtumas buvo gerai matomas. Po manimi, vandenyne, buvo galima išskirti kažkokių tamsių dėmių sankaupą – be abejonių, salų. Dangus virš galvos buvo agato juodumo, žvaigždės žibėjo; jos tapo matomos nuo pirmos mano skrydžio dienos. Toli šiaurės kryptimi pastebėjau ploną baltą, ryškiai blizgančią liniją arba juostą, prie dangaus pakraščio, kurioje nedvejodamas atpažinau pietinį poliarinių ledų kraštą. Mano smalsumas buvo labai sujaudintas, nes tikėjausi skristi gerokai šiauriau ir, galbūt, atsidurti virš paties poliaus. Pasigailėjau, kad didelis aukštis, kuriame buvau, neleidžia kaip reikiant jį apžiūrėti. Tačiau vis tik daug ką galėjau pastebėti.
Per dieną nieko ypatinga nenutiko. Visi mano prietaisai veikė ir balionas kilo be jokių trūkčiojimų. Šaltis privertė mane giliau įsisiausti į paltą. Kai žemė užsidengė nakties tamsa, nuėjau miegoti, nors dar daug valandų aplink mano balioną švietė diena. Vandens laikrodis sąžiningai vykdė savo pareigas; ir aš ramiau išmiegojau iki ryto, prabusdamas tik oro atnaujinimui. Moon and baloon
Balandžio 4 d. Atsikėliau sveikas ir žvalus ir buvau nustebintas, kaip keistai pasikeitė vandenyno išvaizda. Jis neteko tamsiai mėlynos spalvos ir atrodo pilkai balkšvu, be to akinamai blizgėjo. Vandenyno iškilumas matėsi taip aiškiai, kad vandens masę, tarsi ritosi į gelmę dangaus pakraštyje ir aš nenoromis klausiausi, stengdamasis išgirsti tų galingų krioklių kriokimą. Salos nesimatė, ar tai todėl, kad jos pasislėpė už horizonto pietryčiuose, ar tai vis didėjantis aukštis atėmė galimybę jas pamatyti. Antroji prielaida man atrodė labiau tikėtina. Ledų juosta šiaurėje matėsi vis aiškiau. Šaltis nestiprėjo. Neįvyko nieko ypatinga ir dieną praleidau skaitydamas knygas, kurias pasiėmiau su savimi.
Balandžio 5 d. Pažymiu įdomų reiškinį: saulė patekėjo, tačiau visas regimas žemės paviršius skendėjo tamsoje. Tačiau pamažu jis nušvito ir šiaurėje vėl pasirodė ledų juosta. Dabar ji matėsi labai aiškiai ir atrodė tamsesnė nei vandenyno vanduo. Aš, akivaizdu, artėjau prie jos ir dar, be to, gana sparčiai. Man atrodė, kad įžvelgiu žemę rytuose ir vakaruose, tačiau tuo nebuvau tikras. Temperatūra vidutinė. Per dieną neįvyko nieko ypatinga. Anksti nuėjau miegoti.
Balandžio 6 d. Buvau nustebęs, kai išvydau ledo juostą labai arti, o taip pat beribę ledo lauką, nusitęsiantį į šaurę. Jei balionas išlaikys tą pačią kryptį, tai netrukus atsidursiu virš Arkties vandenyno ir pamatysiu polių. Visą dieną vis artėjau prie ledų. Prieš naktį mano horizonto ribos netikėtai ir gerokai prasiplėtė, neabejotinai todėl, kad Žemė turi suploto sferoido formą, o aš buvau virš plokščių sričių greta Poliarinio rato. Kai atėjo naktis, nuėjau miegoti, apimtas nerimo, nes bijojau, kad mano susidomėjimo objektas, paslėptas nakties tamsos, išslys iš mano stebėjimų.
Balandžio 7 d. Atsikėliau anksti ir, savo dideliam džiaugsmui, iš tikro išvydau Šiaurės polių. Nebuvo jokios abejonės, kad tai būtent polius ir jis buvo tiesiai po manimi. Tačiau, deja! Aš pakilau į tokį aukštį, kad negalėjau įžiūrėti detalių. Iš tikro, jei sudarytume mano kilimo progresiją remiantis skaičiais, nurodančiais baliono aukštį skirtingais momentais tarp balandžio 2 dienos šešių ryto ir tos pačios dienos be 20 min. devynių valandų, balionas turėjo būti ne mažesniame nei 7254 mylių aukštyje virš vandenyno lygio (Iš pirmo žvilgsnio šis skaičius gali pasirodyti milžinišku, tačiau labai tikėtina, kad jis buvo gerokai mažesnis nei iš tikrųjų). Bet kuriuo atveju, mačiau visą plotą, atitinkantį didįjį Žemės skersmenį; visas šiaurės pusrutulis plytėjo prieš mane tarsi žemėlapis ortografinėje projekcijoje, o ekvatoriaus linija sudarė horizonto liniją. Taigi, jūsų malonybės nesunkiai supras, kad po manimi plytinčios Poliarinio rato viduje esančios sritys buvo tokiu milžinišku atstumu, kad smulkiai įžiūrėti jas buvo neįmanoma. Vis tik man pavyko pamatyti kai ką nuostabaus. Į šiaurę nuo minėtos linijos, kurią galima laikyti žmogaus atradimų šiose srityse kraštutine riba, plytėjo vientisas, arba beveik vientisas, laukas. Jo paviršius, pradžioje buvęs plokščiu, pamažu žemėjo, įgaudamas pastebimai įdubusią formą ir prie paties poliaus baigėsi apvalia, aiškiais kraštais įduba. Ši pasirodė gerokai tamsesnė už likusį pusrutulį ir vietomis buvo visai juoda. Daugiau nieko nebuvo galima įžiūrėti. Prieš dvyliktą valandą įduba gerokai sumažėjo, o septintą valandą ji dingo iš akiračio: balionas praskrido vakarinį ledų kraštą ir skrido ekvatoriaus kryptimi.
Balandžio 8 d. Regimas Žemės diametras pastebimai sumažėjo, spalvinė gama visiškai pakito. Visa stebėjimui prieinamas plotas atrodo įvairių atspalvių šviesiai gelsvos spalvos, kuris vietomis blizgėjo taip, kad buvo skausminga žiūrėti. Be to, man labai trukdė garavimų prisotinta tanki Žemės atmosfera; aš tik retais atvejais mačiau žemę debesų properšose. Paskutiniosiomis 48 valandomis šis trukdis jautėsi daugiau ar mažiau, o tame aukštyje, kurį dabar pasiekė balionas, debesų sankaupos susitelkė dar glaudžiau, ir stebėti Žemė darėsi vis sunkiau. Vis tik įsitikinau, kad balionas skrenda virš Didžiųjų ežerų rajono Šiaurės Amerikoje, lėkdamas į pietus, tad greitai pasieksiu tropikus. Ši aplinkybė mane labai nudžiugino, nes leido tikėtis sėkmės kelionėje. Iš tikro, kryptis, kuria skridau iki šiol, labai neramino mane, nes tebejudėdamas ta pačia kryptimi, aš visai nepatekčiau į Mėnulį, kurio ekliptika nedideliu 5o8’48’’. Keista, kad aš taip vėlai supratau savo klaidą: man reikėjo pakilti iš kokio nors taško Mėnulio elipsės plokštumoje.
Balandžio 9 d. Šiandien Žemės diametras gerokai sumažėjo, jos spalva įgavo dar šviesesnį gelsvą atspalvį. Balionas skrido pietų link ir devintai valandai ryte pasiekiau šiaurinį Meksikos įlankos pakraštį.
Balandžio 10 d. Apie penktą valandą ryto mane pažadino kurtinantis traškesys, kurio visiškai negalėjau paaiškinti. Jis truko tik kelias akimirkas ir nepriminė jokio iki tok girdėto garso. Nereikia ir sakyti, kad baisiai išsigandau; pradžioje man pasivaideno, kad sprogo balionas. Apžiūrėjau visus prietaisus, tačiau jie buvo tvarkoje. Didesnę dienos dalį praleidau galvodamas apie t
Gen. time: 0.0198
© xneox.com