Kas bendro tarp „Vaikų Eurovizijos“ ir vaikų savižudybių statistikos?

Įdomioje šalyje mes gyvename. Ryte paimi laikraštį prie kavos, ir še tau, iš viršelio žvelgia susikrimtusi senolė gedulo rūbais: vaikas nusižudė. Nemanau, kad tai tinkamiausia mintis pradėti dieną, manau, kitoje šalyje tai būtų jau koks „Evening post“ vėlyvą popietę, po dienos vargų, tuomet, ko gero, nuotaika jau kitokia. Suk nesukęs, tikrai, ne pusrytinė žinia smagiai ir žvaliai dienos pradžiai. Dėl paties fakto, tai aišku, graudu, bet dėl antraštės paprieštaraučiau, nes tik tas, kas visiškai jau pamiršo, kaip tai yra - būti vaiku, gali skelbti, kad vaikas Lietuvoje gali iš bado nusižudyti.

Ne, ir dar kartą ne. Vaikas gali nusižudyti tik privestas prie liepto galo, arba ligonis būdamas. Sveikam vaikui depresinės nuotaikos nebūdingos. Deja, vaikas šiame suaugusiųjų pasaulyje beteisė ir bežadė būtybė. Mūsų suaugusiųjų įkaitas. Lietuvoje įprasta manipuliuoti vaiko jausmais ir geriau už vaiką žinoti, ko jis nori.

Kad ir „Vaikų Eurovizijos“ konkursas. Atrodytų, mintis gera, viskas gražu, vaikai dainuoja, turi galimybę išreikšti save, savo jausmus, mintis. Kompetentinga komisija sprendžia, ar tikrai gerai padainavai, pasirodei, tai edukacinio proceso grandis. Kaip ir mokykloje, mokytojai sprendžia: gerai padainavai - šaunuolis, dešimtukas, blogiau, ką gi, nenusimink, dar kiek pasitobulinsi, ir kitą kartą padainuosi geriau. Katutės! (Turiu minty, plojimai).

Tai kodėl gi Lietuvoje vaikams gyventi negera? Nes su jais ir jų nuomone niekas nesiskaito, štai kodėl.

Pasakysit, vaikas neturi suaugusiojo patirties, išminties, žinių ir gebėjimų?

Pala, pala, daugelio suaugusių asmeninė patirtis apgailėtina, jie patyrę sukčiai, kartais prievartautojai ir dažnai vaikų teisių pažeidėjai. Ar galime laikyti tokią patirtį privalumu? Išmintis - ot, nejuokinkit, kas įvertino tą jūsų suaugusių išmintį? Kokiais kriterijais vadovaujantis? Jeigu spręstume pagal tai, kokie nevėkšlos ir lūzeriai, kartais patenka į Seimą ir imasi spręsti visų mūsų problemas, kai savo kiemo apsikuopti nesugeba, tarp trijų medžių pasiklysta, dviejų žodžių taisyklingai suregzti negali... Juokinga ir graudu.

Gerai, žinios? Cha, cha... Septintokų mūšiai jau išryškino, kad dažnas paauglys žino daugiau už vidutinį pilietį... Kas lieka? Gebėjimai? Na, jie sugebėtų daugiau, jei jiems bent leistų pabandyti...

Taigi, vaikas nusižudė, graudu, bet nebandykit savęs įtikinti, kad jis nusižudė iš bado, tuomet pusė Afrikos ir Indijos piliečių nusižudytų. Ne ir dar kartą ne, jis nusižudė dėl pažeminimo, patyčių, dėl to, kad nebuvo palaikymo. Dėl to, kad neturėjo paramos ir palaikymo tuo baisiu momentu toje vietoje, kur atsidūrė dėl mūsų, suaugusiųjų, abejingumo ir žiaurumo... Ko gero, kaltininkai ir vėl eilinį kartą išsisuks nuo atsakomybės ir vežimas liks kur buvęs.

Nes Lietuvoje pažeminti, viešai pasmerkti vaiką nieko nekainuoja. Pavyzdžiu paimkime kad ir „Vaikų Euroviziją“. Tai vaikų ir paauglių vokalo konkursas, dalyvių amžius 10-15 metų. Kokie skirtingi vaikai būna tokio amžiaus, žiūrėk, dešimties metų mergaitė dažnai visai dar vaikas, o penkiolikos metų jau jauna bręstanti moteris. Skirtingi jų jausmai ir pasaulio suvokimas.

Paauglystėje matome pasaulį daug aštriau. Vėliau mūsų spalvos ir jausmai kiek priblunka, apsišlifuoja, atbunka... Jie vaikšto ir jaučiasi tarsi ant peilio ašmenų. Taigi vaikas sukuria dainą, įdeda į ją save, atveria savo trapius jausmus sau, draugams ir likusiam pasauliui, o tada laukia teisingo, sąžiningo sprendimo. Aišku, kiekvienas tikisi būti įvertintas, juk nuoširdžiai ruošėsi, stengėsi.

Apie kiekvieną vaiką galima ką nors gero pasakyti, padrąsinti, paguosti. Ypač vertingi žodžiai, nuskambėję iš nusipelniusių tos srities profesionalų lūpų. Labai svarbu leisti jaunam žmogui pajausti savo vertę, pastūmėti jį tobulintis toliau, pakylėti. Ne, tik ne čia. Ne Lietuvoje. Čia nacionalinis transliuotojas numato transliuoti tiesiogiai „Vaikų Eurovizijos“ nacionalinę atranką krepšinio rungtynių metu, puikiai numanydamas, kad 9/10 potencialių žiūrovų bus įsmeigę akis į rungtynes. Tarsi visai nesvarbu, kas atstovaus Lietuvai per „Vaikų Euroviziją“.

Renginys, kurio deleguotas atstovas atstovaus visai šaliai Europos akivaizdoje, vyksta užkulisiuose, teisėjai, tie išmintingi dėdės ir tetos, tautos vilčių grynintojai baimingai slepiasi už kadro. Susidaro įspūdis, kad jie arba labai abejoja savo kompetencija, arba yra neskaidrūs.

Konkursas vykdomas paskubomis. Jokių renginio repeticijų, perklausų, peržiūrų, kompetentingų komentarų - op, tiesioginis eteris. Gal pritrūko laiko? Ar skubama prasisukti, kol visa Lietuva stebi krepšinį per kitą kanalą? Komisijos sprendimai netikėti, nepaaiškinami, prieštaringi. Teisėjavimo kriterijai migloti, su užkulisiniu kvapeliu. Garbioji komisija savo sprendimų nekomentuoja ir su publika nediskutuoja.

Taigi, atsakykit, mielieji, kaip jaustis vaikui, kuris sukūrė dainą, ją puikiai padainavo ir be jokių komisijos paaiškinimų buvo įvertintas 0 balų? Kitaip tariant, buvo viešai suniekintas? Gal eiti žudytis? O gal taip skatinamas tolimesnis kūrybingumas? Muškim jį, triuškinkim, ir žiūrim, ar ištvers...