Kauke, tu mane pažįsti

Ką tik praūžė Helovinas, pamarginęs eisenas juokingomis pamėkliškomis kaukėmis. Ar neatrodo keista, kad žmonės kartais nori užsidėti kaukę ir tapti kitokiais? Šito siekia ne tik laukinių gentys, bet ir rafinuoti europiečiai bei temperamentingieji Lotynų Amerikos gyventojai. Iš kur tokia stebuklinga kaukės galia? Sprendžiant iš filmo „Kaukė“, kuriame vaidino Džimas Keris, žmogus, pasisavinęs svetimą pavidalą, rizikuoja patirti neįtikėtinų išbandymų.

Išsinuomotas veidas

Europiečiai, kuriems teko stebėti Afrikos genčių ritualines apeigas, tvirtina, laukinis žmogus, užsidėjęs vietos dievybę simbolizuojančią kaukę, ritualinio šokio metu įgyja galios ne tik savo gentainiams, bet ir nepaaiškinamu būdu sugeba apžavėti skeptiškai nusiteikusį mokslininką, perdėm moksliniu požiūriu stebintį apeigas. Kaukė daroma labai kruopščiai: primityvusis „dailininkas“, kaip ir šventųjų paveikslų tapytojas, atlieka specialias apsivalymo apeigas, jam dirbant dažnai skamba gyva muzika, kurios ypatingos vibracijos sugeba nuvyti piktąsias dvasias ir iškviesti tas būtybes, su kuriomis bendrauti ir padės šioji kaukė.

Bet pagal specialius magijos ritualus ir visas meno taisykles, sukurta kaukė dar nebaigta. Norint suteikti jai galią, atliekamos specialios apeigos - jų metu kaukėje apsigyvena būtybė, į kurią genties žynys kreipsis patarimo.

Visus, kurie laukia iš jo žinių, supranta, bet kokį sprendimą lemia autoritetingas patarėjas - aukštesnioji būtybė, gyvenanti kitame pasaulyje. Kaipgi sukuriamas kauke vaizduojamas keistų bruožų veidas? Pavyzdžiui, vienos Gvinėjos bendruomenės labai garbinamoje kaukėje galima įžvelgti žmogaus, krokodilo, gatvės ir antilopės bruožų.

Kitoje - Malio gentyje garbinama dvasios kaukė, kurioje susipynę buivolas, antilopės, šerno ir beždžionės bruožai. Kiekvienas meistras patikins, kad šiuos įdomius pavidalus žyniai matė klajodami po anapusinius pasaulius, o menininkas tik pasistengė kuo tiksliau įkūnyti „žodinį portretą“.

Vilkolakiai traukia į medžioklę

Kaukės ne tik padeda susilieti su kito pasaulio būtybėmis. Afrikos medžiotojai ir Amerikos indėnai, prisidengę kaukėmis, sugebėdavo „įgyti“ tvirtą laukinių žvėrių ir net paukščių pasitikėjimą. Pavyzdžiui, Šuns Šonkaulio genties indėnai be jokių kliūčių prieina prie baikščių elnių kaimenės ir išsirenka geriausią grobį. Konge iki šiol gyvena slapta „leopardo draugija“, kurios nariai medžioja žmones. Jie taip tiksliai imituoja plėšrūno elgesį, kad visi puola ieškoti keturkojo žmogėdros. Žmogiškojo kraujo trokšta ir žmonės-kaimanai. Paragavę žynio paruošto gėrimo iš žmogaus kūno ir kraujo, jie traukia medžioti - jų auka neturi jokios vilties išsigelbėti.

Vienos Kongo genties burtininkai sugeba dar dagiau - jie teigia galintys mirusių žmonių sielas apgyvendinti žvėries kūne, o gyvūno dvasią perkelti į žmogų.

Afrikiečiai puikiai žino, kad susiliejus su kaukės įvaizdžiu galima sulaukti pražūtingų padarinių. Pasitaiko atvejų, kai žmogus nusiima kaukę, tačiau būtybė nenori palikti kūno ir siekia jį palenkti savo valiai. Todėl nusiimdami kaukę žmonės atlieka specialius ritualus, padedančius vėl tapti savimi.

Lemtingi portretai

Daugelyje šalių egzistuoja pomirtinių kaukių tradicija. Manoma, kad būtent ji atspindi tikrąją žmogaus esmę. Bet europiečiai mistines galias teikdavo ne kaukėms, o portretams. Pakanka prisiminti Oskaro Vaildo „Doriano Grėjaus portretą“, Nikolajaus Gogolio apysaką „Portretas“. Iki šiol neįminta paslaptis, kodėl taip anksti mirė garsiems dailininkams Rubensui, Gojai, Pikasui, Repinui pozavę modeliai. Labai jau daug sutapimų, kad šias mirtis būtų galima laikyti atsitiktinėmis. Panašu, jog portretai ir kaukės iš tiesų yra sielos buveinės. Sunku patikėti? Tačiau būtent šia mistine savybe grindžiama naujoji medicinos šaka - kaukių terapija.

Tarsi veidrodyje...

Šios metodikos autorius - gydytojas psichiatras Gagikas Nazlojanas. Gydymo proceso ir išgijimo esmė tokia: gydytojas iš juodo plastilino nulipdo paciento portretą. Dirbdamas gydytojas bendrauja su ligoniu, kartu su juo kuria psichologinį portretą, padėdamas atskirti „modelio“ susidarytą nuomonę apie save nuo jo tikrojo „aš“. Savęs pažinimo procese pacientas pradeda suvokti, kur slypi ligos priežastis, ir neretai tiesiog seanso metu jo savijauta ima gerėti. Daugelis pasidaro ir pasiima savo tikrojo portreto kopiją. Stebėtina, tačiau tikrojo „aš“ įvaizdis ir toliau skleidžia gydomąjį poveikį, tapdamas sveikatos šaltiniu. Galima daryti išvadą, kad norėdamas pataisyti psichinę sveikatą, žmogus turi tinkamai suvokti savo veidą, kitaip tariant, nusiimti kaukę, kurią kiekvienas iš mūsų užsidedame būdami su draugais, namuose ir kurti, tapdama neatsiejama mūsų dalimi, keičia tikrąją žmogaus esmę. Senovėje žiniuoniai, norėdami išgydyti ligą, žmogaus veidu ir kūnu tol ridendavo molio gumuliuką, kol, jų manymu, pavykdavo „pagauti“ į žmogaus kūną ir sielą įsiskverbusią būtybę. Molio gumuliuką, kuriame įkalindavo „dvasią“, rūpestingai paslėpdavo. Šių molyje atsidūrusių būtybių būdavo galima klausti patarimo. Kol niekas jų netrikdydavo, liga negrįždavo.

Kaip pažinti save?

Kiekvienas gali pažinti savo tikrąjį „aš“, naudodamas unikalų savęs indetifikavimo metodą, sukurtą Rusijoje, Aukštosios nervinės veiklos institute: paėmus tuščią popieriaus lapą, reikia perlenkti jį pusiau ir žiūrint į veidrodį nupiešti kairiąją ar dešiniąją savo veido pusę. Piešinys neturi būti labai detalus, tačiau reikia stengtis atkurti pagrindinius būdingus veido bruožus ir linijas. Savo kūrinį padėkite kur toliau nuo akių ir palaukite, kol pamiršite, kaip jis atrodo. Pajutę, jog piešinys išsitrynė iš atminties, tokiu pat būdu nupieškite ir antrąją veido pusę. Palyginę šiuos piešinius nustebsite, kaip jie skiriasi - kokia skirtinga akių išraiška, emocinė būsena! O tokios dvilypumo priežastis paprasta - kairioji veido pusė atspindi dešiniojo smegenų pusrutulio veiklą, dešinioji - kairiojo. Racionalumas ir emocijos. Konkretumas ir abstraktumas.

Specialistas iš šių portretų sužinos, kuris pusrutulis dominuoja, ar žmogaus pasirinkta profesija ir gyvenimo būdas atitinka jo esamą. Visi mūsų nerealizuoti troškimai ir siekiai „įrašyti“ veide - tereikia įgudusio žvilgsnio, kad suprastum, ar žmogus gerai sutaria su savuoju „aš“.

Taip portretas diktuoja likimą, o veidas tampa kauke. Bet įžvelgti, kas po ja slypi - ypatingas menas. Kone savęs grąžinimo sau ritualas.