Kelionė traukiniu su šunimi - lyg absurdo detektyvas

Pradėsiu nuo to, kad esu pareigingas šuns šeimininkas. Visada surenku šuns išmatas; mano šuo neskalija naktimis ir nebudina kaimynų. Eidamas pasivaikščioti visada nešuosi gyvūno registracijos pažymėjimą ir skiepų pasą; šuo yra registruotas Vilniaus mieste ir kas mėnesį tai atsieina dešimt litų (įdomu, kur tie pinigai nusėda, nes šunų vedžiojimo aikštelių būklė yra kraupi); miesto viešuoju transportu šuo nevažiuoja „zuikiu“ – sumoku ir už jį. Tačiau straipsnis ne apie tai, koks aš puikus šuns šeimininkas. Bandysiu bent kiek nupasakoti šiek tiek absurdišką situaciją, su kuria susidūriau, kai planavau važiuoti „Lietuvos geležinkelių“ traukiniu su savo augintiniu.

Nors mano šuniui dar tik dešimt mėnesių, jo svoris jau yra gerokai perkopęs 20 kilogramų, ką „Lietuvos geležinkeliai“ įvardija, kaip didelį šunį. Taip, sunku su tuo nesutikti – 20 kilogramų nėra mažai. Tad pagal jų taisykles toks šuo turi keliauti štai taip: 1.2. didelius šunis, vienam keleiviui ne daugiau kaip 2, leidžiama vežti: 1.2.1. 1 arba 2 klasės pirmojo vagono, esančio šalia lokomotyvo, nedarbinėje angainėje, mokant už kiekvieną kaip už 20 kilogramų rankinio bagažo; 1.2.2. 3 klasės pirmojo arba paskutiniojo vagono angainėje, esančioje šalia lokomotyvo, mokant už kiekvieną kaip už 20 kg rankinio bagažo; 1.2.3. vagonuose su atskiromis kupė, sumokėjus už visas likusias laisvas vietas visą bilieto kainą. Keleivių ir šunų neturi būti daugiau kaip kupė vietų. Šiuo atveju atskiro mokesčio už šunis mokėti nereikia. 1.3. visais atvejais šunys turi būti su pavadėliais ir antsnukiais, išskyrus tuos atvejus, kai šunys yra narvuose.

Vėlgi viskas pasirodė ganėtinai logiška ir tvarkinga. Kadangi tiek neuždirbu, kad galėčiau leisti išpirkti visas vietas kupė ir važiuoti superpatogiai, pradėjau domėtis, kaip atrodytų ta šuns kelionė angainėje (pirmą kartą išgirdau šį žodį). Atsakymo iš „Lietuvos geležinkelių“ sulaukiau štai tokio: „Nedarbinėje angainėje“ (įlipant į traukinį taip vadinamas koridoriukas) šeimininkas turi būti kartu su gyvūnu.“

Iškart pradėjau įsivaizduoti, kaip atrodys mano kelionė... Stoviu su šunimi tarp vagonų, sumokėjęs už šunį kaip už 20 kg bagažo, sau nusipirkęs bilietą su sėdima vieta, bet sėdėti ten negaliu, nes reikia būti angainėje su šunimi. Kilo natūralus klausimas, kad galiu ir už save susimokėti kaip už bagažą ir važiuoti pigiau - tiek to, pastovėsiu ir tarp vagonų, kad sutaupyčiau ne vieną dešimtį litų.

Vėl rašau „Lietuvos geležinkeliams“ ir domiuosi, kodėl taip yra, jog sumokėdamas už savo sėdimą vietą turiu važiuoti tarp vagonų.

„Pranešame, kad Jūs mokate ne už sėdimą vietą, o už važiavimą traukiniais“, - tokio atsakymo sulaukiau.

Kilo naujų klausimų. Tai jeigu aš turiu savo sėdimą vietą, bet važiuoju tarp vagonų, tai ta vieta lieka tuščia? Ar tikrai saugu keliauti ilgą atstumą, tarkime, Vilnius-Klaipėda stovint angainėje?

Štai „Lietuvos geležinkelių“ kontrolierius-revizorius informavo, jog draudžiama keleiviui vykti angainėje, t. y. patalpoje tarp vagonų. Paprašius „Lietuvos geležinkelių“ informacijos pakomentuoti šiuos klausimus ne tik cituojant jų taisykles, bet ir iš žmogiškosios pusės, atsakymo reikėjo laukti ilgai. Bet svarbu sulaukti!

Nors didžioji laiško dalis ir vėl buvo tų pačių taisyklių citavimas, buvo ir komentaras: „Atsakydami į Jūsų pateiktus klausimus norėtume atkreipti dėmesį, kad mokėdamas už kelionės bilietą Jūs sumokate už patį keleivio važiavimą pasirinktu maršrutu. Šuns vežtis kartu su savimi sėdimoje vietoje negalima, kadangi tam gali prieštarauti tame pačiame vagone važiuojantys keleiviai, tarp jų gali būti alergiškų žmonių.“

Tai jei aš sumoku tik už važiavimą, bet ne už vietą, tai galiu sėstis bet kur? Ir atėjęs žmogus su tos vietos bilietu neturėtų teisės sėdėti ten? Nes įsigydami bilietą mes neįsigyjame sėdimos vietos. Aš suprantu taip.

Dabar dalis dėl prieštaraujančių keleivių. Jei šuo nepažeidžia jų privatumo, aš už jį sumokėjau, tai kokie gali būti prieštaravimai? Vilniaus viešajame transporte, jei sumoki už šunį, tai ir važiuoji. Prieštaraukite neprieštaravę, niekas nuo to nepasikeis. Ar aš galėčiau prieštarauti, jei traukinio bendrakeleivis šalia manęs dvoktų prakaitu? Sėdėtų prisirūkęs, nors aš nekenčiu rūkalų kvapo? O jei šalia prisėstų persona, ką tik susileidusi 9 proc. stiprumo alaus? Gerti traukinyje draudžiama, bet pradvokusiam važiuoti galima.

Ir, aišku, smagiausia dalis dėl žmonių, alergiškų šunims. Taip, sutinku, tokių tikrai yra. Tačiau tam ir yra skirti vagonai (pirmas arba paskutinis), keliaujantiems su gyvūnais. Jei esi alergiškas, tai gal tuomet reikėtų vengti šių vagonų. Bet ir ne tai esmė. Svarbiausia tai, kad maži šunys gali keliauti bendrame vagone, lyg jie nesukeltų alergijos. Kai prieš kelis mėnesius važiavau su saviškiu, jis dar nebuvo toks didelis, tai ir galėjo keliauti bendrame vagone. Ar tuomet jis negalėjo sukelti alergijos? Ar mažų veislių šunys, kurie gali keliauti bendruose vagonuose, neturi alergenų?

Čia labai tinka garsioji George'o Orwello frazė „Visi yra lygūs, bet vieni yra lygesni už kitus“.

Žinoma, man džiugu, kad „Lietuvos geležinkeliai“ suteikia galimybę keliauti su gyvūnais, bet viską reikia apgalvoti ir padaryti taip, jog nebūtų nesusipratimų. Taip, jog nekiltų tokių klausimų, į kuriuos patys „Lietuvos geležinkeliai“ atsakyti negali.

Beje, atsakymo į klausimą, negi mažų veislių ar jauni didelių veislių šunys negali sukelti alergijos, vis dar laukiu. Tai kas galite man atsakyti į klausimą – kur turi būti traukinyje šuo ir kur turiu būti aš?

P. S. Dažnai temose, kurios yra susijusios su šunimis, atsiranda tokių, kurie plyšauja, jog jei jau turi šunį, tai ir sėdėk namie. Esą per šuns išmatas mieste praeiti neįmanoma. Ir daug dar visokių antišuninių komentarų prisigalvoja... Tai tiems šunofobams siūlau perskaityti pirmąją pastraipą ir suvokti, kad šunį aš auginu pagal visas taisykles ir nenusižengiu įstatymams. Taip pat noriu pabrėžti, jog straipsnis skirtas ne antipatijoms pareikšti, o paradoksams įžvelgti.