Kiek mums kainuoja diplomatai?

Diplomato karjera gundo ne vieną žmogų. Jauni, vos politikos mokslus pradėję krimsti studentai svajoja vieną dieną tapti diplomatu, o pagyvenę nuo politikos vairo nustumti arba valdžios šalikelėje atsidūrę politikai nori jaukiai dienas leisti šalies atstovybėje užsienyje. Būti diplomatu ne tik garbinga, bet ir naudinga, nes, kol tu tarnauji Lietuvai užsienyje, tėvynė tau apmoka viską, todėl galima ir pasitaupyti.

Diplomatinės tarnybos įstatyme rašoma, kad norint tapti diplomatu reikia mokėti ne vieną kalbą, būti nepriekaištingos reputacijos, ilgai ir kantriai dirbti bei daug žinoti. Tiesa, šios taisyklės galioja ne visiems. Ambasadoriaus regalijas ir postą šiltoje Ispanijoje, kaimyninėje Latvijoje ar saugiame Vatikane galima užsitarnauti draugaujant su įtakingais politikais ar darant paslaugas valdžiai.

Atvirai kalbama, kad dabartinis ambasadorius Gruzijoje Mečys Laurinkus diplomatu tapo dėl savo draugiškų santykių su tuometine valdžia. Ambasadoriauti į Vatikaną Vytautas Ališauskas išvyko, nes padarė ne vieną paslaugą socialdemokratų vyriausybei, o dabartinis Lietuvos ambasadorius Rusijoje Antanas Vinkus ligoninę į diplomato kėdę iškeitė, nes yra įtakingo politiko bičiulis. Postai skiriami draugams, bet karjeros diplomatai taip pat sulaukia savo eilės, nes ambasadose turi dirbti ir profesionalūs diplomatai.

Dirbti Lietuvai užsienyje apsimoka

Darbas ambasadose laikomas prestižiniu, o taip pat – gerai apmokamu. Pavyzdžiui, ambasadoje ar konsulinėje įstaigoje dirbančiam asmeniui suteikiamas jo rangą, pareigas ir šeimos narių skaičių atitinkantis butas, taip pat kompensuojamos kelionių į Lietuvą ir atgal išlaidos. Svetimoje šalyje dažniausiai gali nedirbti ir diplomatų žmonos, mat diplomatui kartu su alga mokama kompensacija, kurią sudaro pusė per mėnesį gaunamos su darbu užsienyje susijusių išlaidų sumos. Diplomatų sutuoktiniai užsienyje gali mokytis, vaikai taip pat išlaikomi.

Žemiausio rango diplomatas atašė dirbdamas ministerijoje gauna apie 2000 litų atlyginimą. Išvykęs savo darbo atlikti į užsienį, tas pats diplomatas gautų jau didesnį atlyginimą, mat jam jau priklausytų apie pusdevinto šimto litų už rangą, dar keliasdešimt litų už stažą valstybės tarnyboje ir pustrečio tūkstančio litų su darbu užsienyje susijusių išlaidų kompensacijai. Atašė atlyginimas nuo 2000 tūkstančių litų šoktelėtų iki pusšešto tūkstančio litų.

Aukštesnio rango diplomatai gauna didesnius atlyginimus, tarkime pirmasis sekretorius būdamas Lietuvoje gauna apie 4000 litų, bet išvykęs į užsienį su visais priedais jis gauna apie 10 tūkstančių litų atlyginimą. Ambasadorių atlyginimas būna dar didesnis. Karjeros diplomatai, kurie dirbdami tėvynėje dažniausiai vadovauja departamentams arba užima ministerijos sekretorių postus, gauna apie 5–6 tūkstančius litų, bet išvykę į užsienį ir gavę ambasadorių postus su visais priedais gauna nuo 17 iki 20 tūkstančių litų.

Ambasadoriai, kurie prieš tai nebuvo karjeros diplomatai gauna panašų atlyginimą, nes jiems prie pareiginės algos pridedami priedai už rangą (ambasadoriaus rangas vertas 2042 litų), priedai už stažą, kurie gali būti nuo kelių šimtų iki pusantro tūkstančio litų, dar priedai už kvalifikacinę klasę, kuri gali būti iki 30 proc. pareiginės algos dydžio. Taip pat su darbu užsienyje susijusių išlaidų kompensacijai ambasadorius gauna apie pusseptinto tūkstančio litų tokioms išlaidoms.

Jauniems diplomatams dažniausiai kliūva ne tokiomis prestižinėmis valstybėmis laikomos Rytų bloko šalys, buvusios sovietinės respublikos. Kartais diplomatai gundomi važiuoti dirbti į ne itin patraukią šalį pakeliant diplomatinį rangą ar didinant algą. Karjeros diplomatai pagal įstatymą užsienyje gali dirbti 3–5 metus, po to privalo grįžti į tėvynę.

Lietuvoje jie gali dirbti ilgiau nei trejus metus, bet daugelis atėjus laikui noriai važiuoja į užsienį. Nemaža dalis užsienyje dirbančių lietuvių diplomatų per savo buvimo užsienyje laiką susitaupo pinigų, moka paskolas už būstus, įsigytus tėvynėje. Dirbant diplomatinį darbą užsienyje pragyvenimą, vaikų auklėjimo ar mokymo, dažnai transporto ir kitos smulkesnės išlaidos būna apmokėtos.

Diplomatai dirbantys Londone, Varšuvoje ar Stokholme, išgali išsinuomoti poros šimtų kvadratų butus miesto centre ar solidžius namus gerame rajone. Daugelis dar prieš išvažiuodami skaičiuoja, kad Lietuvai tarnaudami užsienyje jie gaus kur kas daugiau pinigų nei gyvendami tėvynėje, todėl mielai renkasi tarnybą svetur.

Aukščiausio rango diplomatai, kuriais neretai tampa buvę politikai ar kitaip valdžios aukštumose esantiems žmonėms nusipelnę asmenys, gauna ne tik visą valstybės išlaikymą, bet ir aukštą diplomatinį rangą, kurio karjeros diplomatai siekia visą gyvenimą. Aukštas diplomatinis rangas – prestižo ir pripažinimo ženklas, kurio turėtojas mėgaujasi pagarba ir privilegijomis šalyje, kurioje reziduoja. Visi diplomatai turi diplomatinius pasus, neliečiamybę.

Europos Parlamentas – jauki slėptuvė

Lietuvoje atsiranda nemažai norinčių dirbti ir Europos Parlamente (EP). Pasireikšti šioje Europos Sąjungos institucijoje trokšta būrys Lietuvos politikų. Europarlamentaru norėtų tapti nušalintasis nuo prezidento pareigų Rolandas Paksas. Darbo partijos (DP) Birštono tarybos posėdyje kandidatais į Europos Parlamentą buvo patvirtinti DP pirmininkas Viktoras Uspaskichas ir Birštono skyrių kuruojantis Seimo DP frakcijos narys Mečislovas Zasčiurinskas.

Netrukus paaiškės ir kitų partijų kandidatai bei konkurencinės kovos masteliai. Pirmą kartą Lietuvoje 2004 m. vykusiuose rinkimuose į EP, tuomet į europarlamentaro postą (Lietuvai iš viso skirta 13 vietų) kandidatavo 18, 5 kandidato.

Nors europarlamentaro darbas ir nelengvas, bet taip pat neblogai apmokamas.

Šiuo metu europarlamentaro alga yra tokia pati kaip ir Lietuvos Seimo nario alga – 9215 litų (su mokesčiais), tačiau kitaip nei lietuviams parlamentarams, EP nariams priklauso nemaži priedai: dienpinigiai už darbą plenarinėse sesijose ir komitetų posėdžiuose, kelionpinigiai, biuro išlaikymo išlaidos ir pan. Įvairiais skaičiavimais, atsižvelgiant į darbo apimtį bei keliones, europarlamentaras į rankas gauna apie 45–50 tūkst. litų.

Per metus 13 EP narių Lietuvai atsieina apie 900 tūkst. litų.

Praėjusiais metais Seimas ir vyriausybė pritarė, kad tiek Lietuvoje, tiek kitose ES šalyse išrinktiems EP nariams būtų mokamas vienodas atlyginimas, finansuojamas iš Europos Sąjungos biudžeto.

Klesti protekcionizmas

Teisininkas, buvęs parlamentaras Kęstutis Čilinskas sako, kad derėtų atidžiau laikytis diplomatinę tarnybą reglamentuojančių įstatymų ir dirbti į užsienį siųsti tuos, kurie tikrai to nusipelnė.

„Diplomatinė tarnyba nėra ta vieta, kur reikėtų siųsti iš politikos savo ar ne savo noru pasitraukusius žmones. Tai – ne politiniai postai, o atsakingas ir sunkus darbas, užtarnauta karjera, todėl ten reikėtų siųsti karjeros diplomatus, tuos, kurie dirba ne vienerius metus ir užtarnautai laukia paaukštinimo“, – sakė teisininkas.

Pasak jo, praktika, kai tam tikri politikai ar naudingi žmonės gauna ambasadorių postus, pažeidžia Konstituciją, iškraipo teisinę sistemą, Valstybės tarnybos įstatymą. „Jei į ambasadą siunčiame politiką, kuris nieko neišmano apie diplomatinį darbą, bet turi įtakingų draugų, tai vadinama protekcionizmu. Ir tai beveik įteisinta veikla“, – piktinosi K. Čilinskas.

Anot jo, matydami tokius pavyzdžius valstybės tarnautojai, nuosekliai darantys karjerą, netenka ūpo gerai dirbti ir ima ieškoti užtarėjo, bet ne dirbti savo tiesioginį darbą.

Šiltos vietelės – draugams

Politologas Kęstutis Girnius sako, kad diplomatinės tarnybos tradicijos gana painios ir ne tik Lietuvoje jos kelia abejonių. „Amerikoje didžiausias ir turtingiausias ambasadas gauna prezidento draugai ar politinės kampanijos rėmėjai. Tarkime, ambasados Londone ar Paryžiuje – pačios turtingiausios, čia dirbti yra didelis prestižas, todėl jas gauna tik turtingiausi rėmėjai“, – JAV diplomatijos tradicijas aiškino K. Girnius.

JAV valstybės departamentas į mažesnes šalis skiria profesionalius diplomatus, bet tradicija draugus skirti į ambasadas vis dar gaji.

„Lietuvoje sistema panaši į amerikietiškąją ir ji yra ydinga, skaudžiausiai atsiliepianti profesionaliems diplomantams. Žmogus gali tarnauti valstybei labai ilgai, laukti savo posto ir, atėjus laikui, kaip Pilypas iš kanapių iššoka koks politiko draugas ir užima ambasadoriaus postą – nesąžininga tai sistema“, – sakė politologas.

Anot jo, visuomenės nuomonė, kad ambasadorių vietos – šiltos vietelės visiškai teisinga. „Tai ir yra šiltos vietelės, tarkime ambasadoriaus postas Vatikane atitekęs filosofui V. Ališauskus, aiškus socialdemokratų užmokestis už tam tikrus, jų valdžiai naudingus sprendimus“, – sakė K.Girnius, prisimindamas plačiai nuskambėjusią istoriją apie tai, kaip Vytauto Pociūno žūties aplinkybių tyrimo komisijos pirmininkas V. Ališauskas, tyliai pabaigęs šios istorijos tyrimą, gavo diplomato postą Vatikane.

Lietuvoje diplomatus skiria Užsienio reikalų ministerija ir prezidentas, todėl ir čia dažnai išlenda tam tikrų interesų ausys. „Prezidento patarėjas V. Baliukonis tariamai bandomas „prastumti“ į ambasadą Madride, šalies vadovas to nori, nors kalbama, kad tai nebūtinai geriausias kandidatas šiam postui“, – sakė K. Girnius.

„Draugų, politinių bendražygių skyrimas į tam tikras „šiltas“ vietas – akivaizdus atsimokėjimas už paslaugas ar ištikimą tarnybą. Sunku įsivaizduoti, kad šią sistemą butų galima lengvai pakeisti“, – svarstė politikos apžvalgininkas.

Tradicija gaji

Politologas Algis Krupavičius sako, kad politikų skyrimas į ambasadorių postus – diplomatinė tradicija.

„Daugelyje demokratinių valstybių politikai, baigę aktyvią karjerą, paskiriami atstovauti šaliai užsienyje, tokia tradicija susiklostė jau gana seniai. Tiesa, kitur neužtenka būti aukšto politiko draugu, kad gautum postą“, – sakė politologas.

Tradicija skirti politikus vadovauti ambasadoms atsirado, nes manoma, kad patyręs politikas, ėjęs pareigas įvairiose tarnybose, sugebės susitvarkyti su darbu ambasadoje.
„Svarbiausia išlaikyti proporcijas tarp karjeros diplomatų ir tų, kurie skiriami už nuopelnus. Pastarųjų neturėtų būti daugiau nei karjeros diplomatų. Lietuvoje ši proporcija išlaikoma“, – sakė A. Krupavičius. Tokia tradicija, pasak politologo, patinka ne visiems, bet, jei ja nepiktnaudžiaujama, esą viskas yra gerai.